REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Tarp knygų lentynų2022 m. Gruodžio 7 d. 15:40

„Ar esi it gudobelė“: Louise Glück poetinės maldos

Šiauliai

Dalia JakaitėŠaltinis: Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka


253286

Artėjant šv. Kalėdoms, siūlau paskaityti 2020 metų Nobelio premijos laureatės Louise Glück poezijos. Tai anaiptol ne proginė poetė. Bet ir adventas, šv. Kalėdos nėra proga švęsti. Pats laikas tada yra šventas. Į jį kaip tokį stebėdamas aplinką ar į savo prisiminimus panyra ir poetės žmogus, tiesa, dažniau augmenijos vešėjimo metu.

Laiko ir visos kūrinijos šventumas poetės eilėraščiuose išgyvenamas su filosofiniu, religiniu, mitologiniu žvilgsniu į pasaulį ir kartu neapeinant konkrečios kasdienės kalbos, aplinkos, jos daiktų ir veiksmų. Sutinkant su tuo, kad malda yra žmogaus ir Dievo pokalbis, sielų pašnekesys apie tikėjimą, gamtos ir visos kūrinijos meditacija, ypač taiklus atrodo esąs Glück kūrybos kritikoje pasitaikantis maldos poezijos („The Prayer Lyrics“) apibūdinimas. Primindama vienos ar kitos religinės tradicijos gyvybingumą, poetė pasiūlo savitą, pirmiausia – estetiškai patikimą požiūrį į maldą, todėl prie jos kiekvieną gali priartinti pačiu netikėčiausiu patirčių aplinkkeliu. O kokios gi šv. Kalėdos be maldos?.

2021 m. Lietuvoje pasirodė dvikalbis poetės eilėraščių rinkinys „Laukinis vilkdalgis“. Pirmą kartą jis išleistas 1992 metais. Šios knygos refleksijose neatsitiktinai rašoma ne tik apie Dievą, bet ir apie augalus, sodininkystę. Viena ir kita susipina kaip gyvenime ir Biblijoje. Knygoje yra bent keletas eilėraščių tuo pačiu pavadinimu „Aušrinė“ arba „Vakarinė“. Taip primenant apie Valandų liturgijos tradiciją ir ne tik šiai maldingumo formai būdingą kartojimosi prasmę, kiekvienu atveju pasiūlomas vis kitoks poetinės maldos pasaulis su savita kūno („mano kūnas susirangęs perskeltam kamiene“) kalba ar emocine patirtimi: „mano atvejis – / kitas, taip, depresyvioji“ (LV, 13). Greta sudėtingų su tikėjimu susijusių klausimų nuskamba ir kone tradicinė išpažintis, psalmiškas paguodos šauksmas, Dievo garbinimas, jam patikint visas savo paslaptis:

[…] Tėve,

esi mano vienatvės priežastis, tai bent palengvink

mano kaltę, panaikink

stigmą atskirties, nebent

(VL, 61)

Poetės aušrinės – Dievo kalbinimas net ir tuomet, kai esi tikras, jog jis nepasiekiamas, kai atrodo, kad gyveni ne pasaulyje, o jo kopijoje, kai „žmogui neskirta mylėti“ (LV, 15). Meile

suabejojant ir vėl ją išpažįstant, už meilę paradoksaliai ir atsiprašoma, bet, regis, tik tam, kad prie Dievo paslapties priartėtum kuo labiau:

[…] Aš negaliu mylėti,

ko nesuvokiu, o tu neatskleidi

man beveik nieko: ar esi it gudobelė,

nekintanti, visada ten pat,

ar kaip rusmenė, nenuosekli, iššokanti pirma

rausvu žiedynu šlaite už baltagalvių

(VL, 33)

Dievo kalbinimas augalų kalba gali padėti įminti tiek jo, tiek ir kiekvienos gyvybės prigimtį. Pati augmenija yra kalbanti ir kalbinama sodininko (sodininkės) arba Dievo. Apskritai gamtos pasaulis su visa jo įvairove ir smulkmenomis poetės žmogui yra svarbiausia dalis, apie ką verta kalbėtis poetinėje maldoje, iš ko atpažįstamas Dievas. Tai ir svarbiausia gija, siejanti Psalmyno pagrindu susiformavusią Valandų liturgiją ir poetines šios knygos aušrines ar vakarines. Poetės aušrinės – tai ir pasidalijimas kasdienybe, kai apsimetu ravinti, o iš tiesų ieškau laimingiausio lapelio ar laukiu Tavo ženklo (LV, 59).

Tarsi atsiliepiant į gamtos laiko ciklą, poetės vakarinėse yra daugiau kančios bei sopulio. Bet ir jose išpažįstama vienaip ar kitaip suvokiamo, asmeniškai išgyvento dieviško mokymo prasmė. O jei jau buvo apreiškimas Mozei, tai yra apreiškimas ir „man“ (VL, 95). Vienas ar kitas tikėjimo išpažinimas neapsieina be paradoksų, pavyzdžiui, įtariant, kad visas Dievo sukurtas pasaulis jam yra mielesnis nei pats žmogus (VL, 85). Bet kiekvienas paradoksas yra „tik“ žaismingo pasaulio išraiška. Kaip ir priklauso vakaro laikui, poetės vakarinėse daugiau atminties, jos mįslingumo (VL, 113).

Poetės maldos laikas – ne tik rytmetinis, vakarinis, bet ir kiekvieną akimirką galintis įvykti nušvitimas, pavyzdžiui, atsirandantis su kokio nors augalo meditacija, kokio nors žodžio ar verksmo gausmu. Ir malda yra ne tik prašymas, šlovinimas ar garbinimas, bet ir klausimas, kaip eilėraštyje „Trilija“:

Ar sielos meldžia

mirties prilytėjimo, kaip aš trokštu globos?

Rodos, jei nesiliausiu kalbėjusi,

įminsiu šį klausimą, išvysiu tai,

ką jos regi – kopėčias,

kylančias eglišakiais, nugirsiu

šauksmą, kviečiantį išmainyti savo gyvybes.

(VL, 17)

Ši mąstančioji malda yra arčiau šv. Velykų nei šv. Kalėdų. Bet viena ir kita jungia Dangaus ilgesys, biblinių asociacijų turintis regėjimas ir pasitikėjimas, jog viena ar kita dieviška ištiktis yra įmanoma. Eilėraščiuose „Giesmė“ ar „Lauko gėlės“ (VL, 63. 65) maldos būsenai, amžino gyvenimo paslapčiai vėlgi prilygsta pats buvimas su gamta, įsiklausymas į jo pulsavimą.

Poetės kūryboje kalba ne tik žmogus, ne tik augalai (dažnai tai neatsiejama), bet ir Dievas. Nors taip aiškiai jį įvardyti ir rizikinga dėl tam tikro Dievo sumažinimo, o gal tiesiog sužmoginimo. Eilėraštis „Vidurvasaris“ (LV, 77) – tik „paprastas“ žmogaus pokalbis su augalais ir savaime nepaprastas dėl abipusio santykio. Kita vertus, ypač antroji eilėraščio pusė leidžia išgirsti ir kiek ironišką Dievo balsą. Jo kalbėsenos paprastumas jungiasi su viltimi paaiškinti sudėtingą įsikūnijimo klausimą (o kur Dievo įsikūnijimas – ten ir šv. Kalėdos):

Jums neskirta

būti neprilygstamiems. Jūs buvot

mano įsikūnijimas, ir įvairovė yra

ne tai, ką manote regį

dairydamies po skaistų dangų virš laukų,

atsitiktinės jūsų sielos,

nutaikytos it teleskopai,

išdidina tik jus pačius –

kam būčiau jus sukūręs, jei ketinau

apsiriboti tik

kylančiu ženklu,

žvaigžde, ugnim ir įniršiu?

(VL, 77–79)

Apie įsikūnijimą mąsto ir eilėraščio „Vasaros pabaiga“ Dievas, o įsikūnyti reiškia Dievui įgauti formą (LV, 89–90). Patrauklus savo galia mąstyti – poetės eilėraščių Dievas yra ir ne visai simpatiškas dėl savo keistų norų, kad žmogus jam įtiktų, ar dėl anaiptol ne džiaugsmingo nusiteikimo, kaip eilėraščiuose „Ankstyvos sutemos“ ar „Derlius“:

Iš kur ištraukėte,

Kad pasaulis neša man džiaugsmą? Visi gyvi

padarai – man našta, visų jūsų

aš neištversiu.

(LV, 99)

Tačiau abejoti verta viskuo, kas yra paslaptis. O džiaugsmo paslapties netrūksta ir Glück poezijoje: aušrinėse (LV, 71) ar eilėraštyje „Saulėlydis“, kuriame atsiranda džiaugtis, bet atsakyti nebūtinai galinčio Dievo įvaizdis:

Mano džiugesys –

tavo balso gausumas,

kai šaukies manęs net ir praradęs viltį; graužiuos,

mat negebu atsiliepti tau

pažįstamais žodžiais.

(LV, 123)

Tai ir vienas iš tekstų, kuriame bandoma įspėti pačios maldos paslaptis – kaip susijungia maldos žodis ir kūnas, kas yra maldos kalbos kūniškumas…

Nuolat kintantis Dievo vaizdinys, tam tikras jo kalbinimo ar paties Dievo pašnekesio paprastumas (primityvumo stilizacija), maldos pasaulėvaizdžio žaismė, įsižiūrėjimas ir įsiklausymas į gamtos pasaulį neabejotinai primena šv. Pranciškų. Tad nieko nuostabaus, kad nuo jo mokymo prasideda „Parabolė“ – eilėraštis jau iš kitos į lietuvių kalbą išverstos Glück knygos „Viltinga ir skaisti naktis“ (VSN, 9). Turėdama bendrumo su „Laukiniu vilkdalgiu“, ši knyga ir visai kitokia: daugiau autobiografinė, išpažintinė, bet kartu joje daugiau vaizduotės dviprasmybių, daugiau atminties klaidžiojimų, žmogiškų santykių, kitas ir poetinio pasakojimo, eilėraščio proza pasirinkimas… Skaitant šią knygą, randasi ir lietuviškų asociacijų, pavyzdžiui, panašios kūniškos, daiktiškos ir kartu evangelinės vaikystės rojaus patirtys Alfonso Nykos-Niliūno poezijoje. Abu autorius suartina ir palaimingas brolystės ar seserystės jausmas, atminties mįslingumas… O niliūniška žiemos teologija, psalmiški jos atgarsiai, Kristaus gimimo melancholijos persmelktas eilėraštis „Kūčių naktį“ irgi labai tiktų šventėms…

1943 m. Niujorke gimusi žydų kilmės poetė Louise Glück yra pelniusi ir Pulitzerio, kitų premijų, išleido keliolika poezijos rinkinių, rašo ir eseistiką. Už abiejų knygų vertimą ir daugelį kitų svarbių darbų galima padėkoti ir su Dievu kartais pasikalbantiems autorės vertėjams – poetams Mariui Burokui ir Dominykui Norkūnui. „Laukinis vilkdalgis“ pateko į geriausių 2021 m. verstinių knygų sąrašą.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA