Ar esame pasiruošę dienai X?

Vis garsiau iš rytinio kaimyno skambant karo retorikai Baltijos šalių atžvilgiu, nori nenori karo grėsmės šešėlis drumsčia ramybę. Nors saugumo garantų nemažai, teorinė užpuolimo galimybė lieka. Ar lietuviai ruošiasi dienai X? Savanoriai, vežantys pagalbą į Ukrainą, savo akimis per dvejus metus matė, su kokiais iššūkiais ten susiduria gyventojai, užklupti netikėtai. Todėl mano, kad dabar pats laikas pasidalinti patarimais, ką reiktų žinoti, turėti ir daryti, net ir tikintis, kad to neprireiks.

Svarbu aptarti planą

Socialiniuose tinkluose (ir ne tik) vis iškyla klausimas: ką darytumėte, jei prasidėtų karas? Dažniausi civilių gyventojų atsakymai – nežinau, bėgčiau, slėpčiausi. Retas kuris atsako, kad kovotų, o dar rečiau kas nors prisipažįsta, kad su šeima jau yra aptarę veiksmų planą.

O būtent tai – iš anksto turėti veiksmų planą, ką daryti, kam skambinti, ką pasiimti, kur susitikti ar judėti, – ir yra pagrindinė ekstremalių situacijų valdymo taisyklė. Ir, pasak specialistų, būtų gerai, kad kiekvienas turėtų numatęs ne tik planą A, bet ir planą B, jei pirmuoju atveju kas nors nepavyktų, nebūtų galimybių jo įgyvendinti (pavyzdžiui, būtų atkirsti keliai ar pan.).

Svarbu aptarti: evakuotis ar likti. Jei bėgti, tai kur – iš šalies ar į užmiestį, kokiais keliais ir kokiu transportu. Tikėtina, kad oro erdvė ar jūrų uostai būtų uždaryti. Liktų sausumos kelias ir siauras langas pasienyje, per kurį būtų galima išvažiuoti. Tad kamščių ir eilių degalinėse nepavyktų išvengti, nes visiems vienu metu prisireiktų tų pačių dalykų.

„Lietuvos teritorija mažytė, bet ir tuo atveju, jei veiksmas iš Baltarusijos pusės, tai vienaip turi reaguoti vilniečiai, kuriems iki sienos 30 kilometrų, ir kitaip, tarkime, šiauliečiai. Jei puolimas prasidėtų sausuma, reikia įvertinti, kad tankų judėjimas per dieną – iki 100 kilometrų. Tai reiktų paskaičiuoti, kiek jie užtruktų pasiekti jus ir kur per tiek laiko spėtumėte pasitraukti“, – sako patarimais su eiliniais gyventojais atėjusi pasidalinti Giedrė Gudonytė, labdaros ir paramos fondo „Peremoga“ savanorė.

Kitas variantas – likti kovoti: profesionaliai, savanoriškai ar padėti kariams bei civiliams gyventojams kitais būdais.

Taikiniai ne tik kariniai

Remdamiesi skaudžia dvejų metų ukrainiečių patirtimi, savanoriai neabejoja, kad pagrindiniais okupantų taikiniais pirmiausia po karinių taptų strateginiai objektai – oro uostas, geležinkelio mazgai, elektros, vandens ir šilumos tiekimo įmonės. Taip pat ir gyvenamieji pastatai ar tankesnio gyventojų susibūrimo vietos, deja.

Visgi Rusijos karo taikiniai ne tik fiziniai objektai, bet ir žmonių nuostatos.

„Nereikia pamiršti, kad lygiagrečiai egzistuoja ir kitos karo formos: galimos ir bankų, ir interneto tiekėjų kibernetinės atakos, vykdomas dar ir informacinis karas, naudojama dezinformacija. Svarbu turėti ir lavinti kritinį mąstymą. Turime stebėti ir informacinę erdvę, ir net savo aplinką,“ – sako karo Ukrainoje savanoris, Lietuvos šaulių sąjungos narys, politikas Zakiras Medžidovas.

Žinia, kad slėptuvių ir priedangų yra mažai ir visiems neužtektų. Tad daugelis bėgtų slėptis į savo pusrūsius. Okupantai socialinius pastatus ir gyvenamuosius namus atakuoja, taikydamiesi į apatinius aukštus. Tam, kad padarytų kuo daugiau žalos ir pasiektų didesnį aukų skaičių, kai nubyra aukštai ir užgriūva rūsiai su besislepiančiais žmonėmis.

Priešingai nei Ukrainoje, daugelis daugiabučių Lietuvoje turi rūsių langus. O tai privalumas, nes, net ir namui sugriuvus, galima gelbėti žmones per langus, nelaukiant, kol bus išardyti griuvėsiai.

Alternatyvūs energijos šaltiniai

Jei namų rūsiuose yra slėptis tinkamos patalpos, rekomenduojama jas bent minimaliai paruošti. Namų savininkų bendrijoms, kol taikos metas, patartina įsigyti elektros generatorių, kuris Ukrainoje buvo ieškomiausia, būtiniausia ir deficitinė prekė, sutrikus elektros tiekimui dėl karinių veiksmų.

Asmeniniam naudojimui patogu turėti įsigijus nešiojamų išorinių baterijų (vadinamųjų „power bankų“), nes jomis patogu įkrauti mobiliojo ryšio telefonus ir kitus prietaisus, jei elektros tiekimo nėra ilgai.

Dalis lietuvių savanorių jau žino, kaip iš skardinių, vaško ir kartono atraižų pasigaminti apkasų žvakes, kurios praverčia ir pasišviesti, ir vandenį užsivirinti ar maistą pasišildyti. Tą pačią funkciją atlieka ir sauso spirito tabletės, kurios užima dar mažiau vietos ir jų galima įsigyti.

Ekstra krepšys

Nesvarbu, ar asmuo nuspręstų likti šalyje, ar išvykti, pravartu būtų susikrauti savo ekstra krepšį, kurį neužtruktų pasigriebti, jei tektų bėgti ar slėptis.

Svarbiausias daiktas jame turėtų būti asmens dokumentas, kurį reiktų susirasti ir įsidėti iš anksto. Antras dalykas – receptiniai vaistai, jei tokių žmogus vartoja.

„Net keista, kiek daug žmonių pasitaiko, kad nežino, kur jų dokumentas, yra kur nors jį palikę ar patikėję, pavyzdžiui, šeimos nariui, kuris perka vaistus ar pan. Bet žmonės nesusimąsto, kaip jie išvyktų iš šalies, jei staiga prireiktų, arba kaip būtų identifikuoti. Taip pat turėti receptinių vaistų ar būti kažkur užsirašius, kokia liga sergate, jei būtumėte nepajėgūs pasakyti, pavyzdžiui, kad jums diabetas“, – pataria savanoriai.

Vaistais reikia pasirūpinti iš anksto. „Pirmiausia tais, kurie skirti gydytojo vartoti kasdien, pavyzdžiui, nuo kraujospūdžio ar cukraligės. Antra, nuo skausmo. Trečia, plataus veikimo spektro antibiotikai sužeidimo atveju būtų ta pagalba organizmui, kad tektų kovoti tik su trauma, o nereikėtų kautis su bakterijomis. Turniketai, tamponavimo ir tvarstymo priemonės turi būti pas kiekvieną tiek namie, tiek automobilyje, tiek ekstra kuprinėje, kurią turime būti susikrovę“, – sako savanorė Audronė Salatkaitė.

Toje kuprinėje turėtų būti ir kiti reikalingi dokumentai, susisiekimo priemonės, krovikliai, vandens gertuvė, degtukai, šiek tiek maisto ir šiek tiek pinigų.

Maisto ir vandens atsargos

Kad, kilus karui, reikia turėti druskos ir muilo – senų kino filmų sukurtas vaizdinys. Ukrainos situacija parodė, kad visko galima įsigyti arba atveža savanoriai.

„Daug kas įsivaizduoja, kad nusipirks druskos maišą. Jei reikės evakuotis, tai tu jo nepatempsi, o suvargsi ir numesi. Geriau turėti lengvai konvertuojamų dalykų: rūkalų, alkoholio, aukso ir pinigų, kuriuos gali greitai ir lengvai išsikeisti į reikiamus dalykus“, – sako Z. Medžidovas.

„Kam jums tas maišas druskos? Juk netempsi jo, jei tektų bėgti“, – sako savanoriai.

Maisto produktų atsargų reikia, bet tokių, kurios negenda ilgai: konservai, kruopos, makaronai, aliejus ir pan.

O štai geriamojo vandens reiktų turėti prisipildžius kelias talpas. Ir būtinai turėti specializuotose parduotuvėse ar vaistinėse įsigijus vandenį dezinfekuojančių tablečių.

„Kai sutrinka vandens tiekimas, gali tekti gerti ir iš balos. Tai patekusį smėlį gali išspjauti, bet visi mikroorganizmai gali sukelti nepageidaujamų pasekmių“, – sako A. Salatkaitė.

Svarbu vaistai ir medicininės žinios

Svarbi dalis karinio antpuolio metu – medicininis pasirengimas. A. Salatkaitė, archeologija užsiimanti moteris, prasidėjus karui Ukrainoje, išsyk įsitraukė į Lietuvos šaulių sąjungos veiklą. Jos prioritetas – ne tik gynyba, bet ir pagalba sužeistiesiems. Ji viena iš nedaugelio lietuvių, pirmųjų praėjusių taktinės medicinos mokymus. Ji sako, kad dabar daugeliui yra galimybė svarbių žinių įgyti paramedikų ir Raudonojo Kryžiaus kursuose, savanoriaujant ligoninių priėmimų skyriuose, žiūrint karo medikų paskaitas ir instruktažus, kad ir tokiose platformose kaip „YouTube“.

„Pirmosios pagalbos žinios svarbios, bet taktinės medicinos žinios – tai ne tas pats. Mes stabdome kraujavimą, nežiūrėdami, kokia žmogaus sąmonės būklė. Civilinėje medicinoje svarbu, kokioje padėtyje stuburas, kaip ten rankytės, o čia reikia žmogų gelbėti, nešti, – atkreipia dėmesį į skirtumą jauna moteris, paaiškindama, kad tokiais atvejais svarbu, jog žmonės žinotų, kaip stabdyti kraujavimą, kaip tvarstyti, norint išsaugoti galūnes ar pan. – Dabar yra galimybių pabaigti paramedikų kursus, kad galėtumėte padėti sau ar artimiesiems, išmokti atpažinti ir stabdyti kraujavimą, nes kritiniu atveju medikai bus užsiėmę ligoninėse ar karo ligoninėse.“

Patys sau padėti galėtų ne visi

Šeimoms ar įstaigoms, kuriose yra senyvų, ligotų ar neįgalių žmonių, reiktų apgalvoti būdus, kaip elgtis pavojaus atvejais. Patirtis Ukrainoje parodė, kad neįgalieji evakuojami iki karinių veiksmų, o nespėjus pirmiausia gelbėjasi sveiki ir judrūs žmonės, neįgalieji lieka laukti. Jei žmonės mažai judantys, jiems pasiruošti visko reikia daugiau: daugiau vaistų atsargų, vandens talpų, daugiau šilumos ir šviesos šaltinių.

Artimieji neturėtų palikti jų vienų, nes, pasikeitus įprastoms aplinkybėms, jie nebegali savimi pasirūpinti.

„Kai kaukia sirenos dėl oro atakos, dingsta elektra. Tada liftai neveikia ir žmonės su negalia nebegali pabėgti. Kurtieji slėptuvėse visiškoje tamsoje nebegali susikalbėti gestų kalba. Žmonės, kurie negirdi, pasakoja, kad, Ukrainoje prasidėjus karui, jautė žemės virpėjimą ir galvojo, kad žemės drebėjimas. Kai kurie, turintys klausos negalią, įlipo ne į tuos autobusus ir buvo išvežti į Rusiją. Intelekto negalią turintieji nelabai supranta, kas vyksta, jiems sunku suvokti ir vykdyti karių nurodymus“, – apie įvairiausias keblias neįgaliųjų situacijas pasakoja Monika Ošmianskienė, LR Seimo Neįgaliųjų teisių komisijos pirmininkė.

Jei iš šalies nebūtų išleidžiami kariauti galintys vyrai, tai neįgalieji, norintys evakuotis, turi būti pasiruošę ne tik asmens, bet ir diagnozę nurodančius dokumentus.

Dar viena pamoka – gyvūnų krizė, kuri kilo, kai ukrainiečiams reikėjo skubiai evakuotis. Ten nuvykę savanoriai matė daugybę gyvūnų, klaidžiojančių žiemą, ieškančių maisto ir pririštų, stimpančių iš bado ir troškulio.

„Gerai, jei turi automobilį ir savo augintinį gali pasiimti kartu. O traukinių stotyje su gyvūnais nepriėmė, nes žmonėms vietos neužteko. Tai gavo savo draugus palikti stotyje ir jie mirė iš bado“, – pasakoja savanoriai ir primena, kad gyventojai turėtų pasirūpinti maisto atsargomis ne tik sau, bet ir gyvūnams bei apgalvoti jų galimą evakuaciją ar globą arba palikti taip, kad suteiktų jiems galimybę išgyventi laisvėje ilgesnį laiką.

Visokeriopa pagalba

„Jei negalite kariauti ginklu ar žiūrėti į kraują, yra kitų būdų padėti žmonėms. Galima gaminti apkasų žvakes, pinti tinklus, ruošti maistą, prižiūrėti vaikus, padėti ir teikti psichologinę pagalbą. Sakoma, kad vienam kariui, kovojančiam fronte, tenka maždaug 10 dirbančių užfrontėje. Karys, žinodamas, kad jo šeima rūpinamasi ir ji saugi, gali kariauti užtikrinčiau. Todėl svarbus kiekvieno žmogaus vaidmuo“, – sako Z. Medžidovas.

Pasak savanorių, ėjimas į dirbtuves (pinti maskuojančių tinklų, gaminti apkasų žvakių, kurios kritinėmis sąlygomis naudojamos ir šildymui, ir maisto gaminimui) padeda žmonėms susitelkti, pasijusti reikalingiems, nepalūžti psichologiškai.

„Jei atsitiktų taip, kad pas mus išauš diena X, svarbu nepanikuoti ir nekelti chaoso. Mes, civiliai, klausykimės, ką sako profesionalai. Jei sako: „Eik į tą pusę“, tai ir eikime į tą pusę. Vien netrukdydamas tu prisidėsi. Kai sako, kad kariuomenei reikia žvakių – darome žvakes, kai reikia kažkokių geležinių dėžučių, atspausdinti iš plastiko kokių dalykėlių, tai ir darome, kai pasako, kad reikia dronų – perkame dronus“, – aiškina savanorė G. Gudonytė, ne kartą vežusi pagalbą kariams į frontą.

Jei trūksta informacijos, kaip tinkamai pasiruošti, gyventojai gali apsilankyti interneto svetainėse lt.72.lt ir mobilizacija.lt, kur ras daug naudingos informacijos, instrukcijų ir metodikos net su iliustracijomis. Praktinių įgūdžių ir žinių galima gauti įsiliejus į savanorišką Lietuvos šaulių sąjungos, Raudonojo Kryžiaus ar kitų organizacijų veiklą.