Apie Šiaulius XIX a. latvių spaudoje: vieno straipsnio pėdsakais

Tolimais 1829 m. tuo metu kartą per savaitę išeinančiame periodiniame leidinyje „Latvių laikraštis“ pasirodė apybraižinio pobūdžio straipsnis „Iš Šiaulių“. Jis buvo gana ilgas, todėl publikuotas dalimis liepos, paskui rugsėjo ir spalio mėnesiais. Straipsnį pasirašė „Šulcas (Schulz), Šiaulių liuteronų pastorius“.

Kaip pastorius Aleksandras Henrikas Konradas Šulcas aprašė anuomečius Šiaulius ir jų apskritį? Kokiais rūpesčiais pats ten gyveno?

Kaip gražiausią, tiesiog pavyzdiniu būdu išgrįstą, mini Fabriko (dab. Vilniaus) gatvę, kurios „gale stovi ir iš tolo maloniai traukia žvilgsnį itin prabangiai pastatytas mūrinis kalėjimo pastatas“. Apgailestauja, kad toks jaukus statinys skirtas, pasak jo, „niekdariams ir valkatoms“. Papasakojęs pagražintą jos statymo istoriją, labai išgiria bažnyčią, kuri „kiekvieno stebinčiojo džiaugsmui ir mūsų miesto grožiui ir garbei ant kalno stovėdama iš tolo matosi“. Geru žodžiu mini dusyk per savaitę vykstančius turgus, kuriuose galima gauti visko, „kas namų ūkiui reikalinga“. Pasidžiaugia, kad Šiaulius kerta kelias iš Peterburgo į Varšuvą ir Vokietiją: „dėl to mums daug kartų pasitaiko pamatyti aukštus ponus, valdovus ir princus, kai jie pro čia keliauja“.

Mažiau pasiseka Šiaulių apskričiai, kurią straipsnio autorius labiau peikia nei giria. Žemės derlingos, bet blogai įdirbamos, aplinkiniai miestai ir miesteliai, išskyrus gal Joniškį ir Žagarę, atrodo taip, „tarsi juose gyventų vien tik elgetos, kurie neturi nė riekelės duonos“, po juos šlaistosi kiaulės ir ožkos. Dar labiau kliūva toje apskrityje gyvenantiems latviams, kurių pastorius priskaičiuoja per 4 tūkst. Ko jie čia iš Kuržemės ir Vidžemės gubernijų, kurios jau laisvos nuo baudžiavos, atsibastė? Čia, kur jie negali gauti mokslo, kur yra atitolinti nuo savo tikėjimo dvasininkų ir jų paslaugų, kur dėl baudžiavos yra praradę laisvę ir dabar dėl to labai gailisi, o jų „vaikai ir vaikų vaikai dar prakeikia ir apkaltina savo tėvą ir motiną, kam jie čia atsikraustę“.

Šulcas apgailestauja, kad visoje apskrityje jis tėra vienintelis liuteronų pastorius, kad jų bažnyčia Šiauliuose įsikūrusi vos 50 žmonių talpinančiame sename mūriniame name, kuris yra „labai žemas, tamsus, drėgnas ir remontuotinas“, kad retai į pamaldas teateiną latviai, tad jos paprastai vykstančios ne latvių, bet vokiečių kalba. Prie bažnyčios veikianti ir nedidelė vokiečių mokyklėlė, kuri priimtų ir latvius, tačiau tokių neatsiranda. Didžiausias Šulco lūkestis – pasistatyti Šiauliuose tikrą liuteronų bažnyčią, bet, kaip rašoma straipsnio pabaigoje, „Dievas težino, ar mūsų akims bus lemta tokią išvysti“.

Po kelių dešimtmečių to paties „Latvių laikraščio“ priede „Bažnyčios žinios“ pasirodžiusiame rašinyje „Apie liuteronus Lietuvoje, Šiaulių apskrityje“ (1861 m.) informuojama, kad pastorius Šulcas mirė 1842 m. Jis spėjo liuteronams išrūpinti mažą medinę bažnytėlę Alkiškiuose, netoli Akmenės, rūpinosi, kad liuteronų bažnyčia atsirastų ir Šiauliuose. Rašoma, kad rimta jos pradžia buvę 1835 m., kai vienas pasiturintis Šiaulių miestietis palikimu bažnyčios statybai užrašė 1 500 Rb, o vėliau miestietė Ana Balhauz padovanojo „gabalą savo sodo žemės, kur naują bažnyčią būtų galima statyti“. Baigta statyti ir „didžiam parapijos džiaugsmui pašventinta“ ji jau gerokai po pastoriaus Šulco mirties – 1854 m.

Sovietai šią bažnyčią nugriovė 1960 m., kai toje vietoje buvo statoma universalinė parduotuvė.

Dr. doc. Vigmantas Butkus