Akordeonas ir muzika lydi visą gyvenimą

Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokykla, pasitikusi 55-erių metų jubiliejų, yra neatsiejama buvusios tos mokyklos mokytojos, šiuo metu aktyvios visuomenininkės Danutės Poliakienės gyvenimo dalis. Mokyklai ir jos bendruomenei net 52 savo gyvenimo metus paskyrusi pedagogė į gyvenimą išlydėjo apie 50 meno mokyklos mokinių laidų. Jos akyse augo bent 3 kartos jaunų ir talentingų joniškiečių, o pačios mokytojos, net ir baigusios savo profesinę veiklą, nuolatiniais gyvenimo palydovais išlieka akordeonas bei muzika.

Ryškiausias vaikystės prisiminimas – raudonas akordeonas

Didžiausią pedagoginio darbo stažą Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokykloje turinti D. Poliakienė yra puikiai pažįstama ne vienos kartos joniškiečiui. Ji – sava, Joniškio krašto žmogus, nors turbūt tik nedaugelis žino, kad mokytojos Danutės gimtinė – gamtos grožiu išsiskiriantis Daunorių kaimas, esantis Utenos rajone, Aukštaitijos nacionaliniame parke. Ji augo gausioje šeimoje: tarp 6 brolių ir 2 seserų. Mama Jadvyga buvo siuvėja, turėjo nemažai mokinių, kurie troško sekti jos pėdomis ir ateityje užsiimti siuvimo amatu. Tėtį Danutė pamena kaip muzikos ir knygų fanatiką, kuris buvo statybų meistras ir inžinierius. ,,Nuo pat vaikystės mano tėtis Petras Vitkauskas grojo trieile armonika, kurią po jo mirties mama atidavė Kauno liaudies muzikos instrumentų muziejui. Pamenu, kad tėvelis vis pirkdavo įvairius akordeonus. Pirmiausia įsigijo tokį gražų, raudoną, perlamutrinio atspalvio 40 bosų akordeoną, kurį mes – vaikai – tiesiog įsimylėjom, o kai buvo nuspręsta jį parduoti, verkėm, nes kitas akordeonas, kurį tėvelis turėjo, mums visai nepatiko“, - prisiminimais apie vaikystę dalijasi pašnekovė. Vėliau P. Vitkausko akordeonų kolekciją papildė 80, 96 ir 120 bosų akordeonai, tačiau moters atmintyje gyvas raudonos spalvos akordeono prisiminimas. Mokytoja iki šiol saugo du tėčio akordeonus, o seserys ir broliai, susirinkę švenčių metu, į rankas visada paimdavo muzikos instrumentus. Deja, kai kurių šeimos narių jau nebėra tarp gyvųjų, tačiau D. Poliakienės atmintyje jie visada liks gyvi.

Šeimos kapela

Danutės prisiminimuose ryškus tėvo - Utenos krašto vestuvių ir krikštynų muzikanto paveikslas. Jis vadovavo Daunorių kaimo kapelai, dalyvaudavo įvairiuose konkursuose, koncertuose, vakaronėse. Anot pašnekovės, daugelis Šeimaties pradinės mokyklos, kurią lankė Vitkauskų šeimos vaikai, vakarėlių nepraeidavo be tėvo atliekamų muzikinių kūrinių. ,,Iš mokykloje vykdavusių vakaronių grįždavo visa šeima kartu, pėsčiomis eidavome 3 kilometrus iki pat namų, kuriuos pasiekdavome jau rytui auštant. Tėvai šoko liaudies šokius“, - sako mokytoja Danutė. Kai vaikai paaugo, tėtis subūrė šeimos kapelą. Broliai Rimas ir Ričardas pradėjo mokytis Utenos muzikos mokykloje, o būsimoji mokytoja Danutė pradžioje grojo lakštute, dainavo ir, žinoma, į rankas paėmė akordeoną. Pašnekovė teigia, kad anuomet akordeonu grojanti mergina būdavo retenybė, todėl vakarėliuose sulaukdavo prašymų pagroti.

Tėvų namuose nuolat skambėdavo muzika. Vasarą būdavo organizuojamos gegužinės, o žiemą kamaroje vykdavo šokiai, į kuriuos rinkdavosi kaimo gyventojai. Tad Vitkauskų namų durys buvo atviros kiekvienam, mylinčiam šokį ir dainą. 

Užkimusį balsą gydė žaliais kiaušiniais su cukrumi

Netoli Daunorių kaimo bažnyčios buvo Vitkauskų šeimos namai. Minėtoje bažnyčioje vargonais grojo Danutės tėvo pusbrolis, o teta giedojo. Moteris pasakojo, kad jai teko augti bažnyčioje, todėl bėgant laikui išmoko visas bažnytines giesmes. ,,Nuolat sukiojausi tarp suaugusių, nes labai patiko klausytis muzikos. Kunigai ir jų šeimininkės buvo dažni mūsų šeimos svečiai, nes mama siuvo dvasininkams rūbus, tiekė maistą, o aš nešdavau į bažnyčią gėles. Buvau aktyvus vaikas ir dėl nuovargio dažnai kimdavo balsas, tai kunigas patardavo, kaip spręsti šią problemą. Sakydavo, kad reikia gerti žalių kiaušinių su cukrumi“, - apie vaikystę pasakoja D. Poliakienė.   

Svajonėse – muzika arba biblioteka

Kadangi gausioje Vitkauskų šeimoje ypatinga pagarba buvo rodoma muzikai ir knygai, Danutė svajojo ateityje savo profesinę veiklą sieti su muzika arba su biblioteka. Tėvai dukros norams pritarė. 1962 metais mergina įstojo į Šiaulių muzikos technikumą, o vėliau – į konservatoriją. ,,Visus studijų metus mokiausi gerai, grojau kanklėmis, akordeonu, fortepijonu, dirbau su chorais, orkestrais“, - sako D. Poliakienė. Baigusi studijas, įgijo vaikų muzikos mokytojo, choro ir orkestro vadovo kvalifikaciją. Tuo metu tik studijas baigusi mergina sulaukė daug darbo pasiūlymų: Ignalina, Jurbarkas, kiti Lietuvos miestai. ,,Atvykę rinktis jaunų, tik studijas baigusių specialistų, Joniškio valdžios atstovai man visko prižadėjo, kad tik pasirinkčiau Joniškį, o aš ir pasirinkau.“, - juokiasi į Joniškio žemę šaknis giliai įleidusi uteniškė.

Būsimoji muzikos mokytoja į Joniškį atvyko 1966 metais ir atvykusi apsiverkė. Ne, ne iš džiaugsmo, o dėl to, kad ją turėjo pasitikti ir nepasitiko. ,,Sugedo autobusas, kuriuo važiavau į man visiškai nežinomą kraštą, atvykau ne laiku ir manęs, žinoma, niekas nepasitiko. Tačiau vėliau reikalai susitvarkė ir galų gale įsidarbinau tuometinėje Vaikų muzikos mokykloje. Įsidarbinimo, apgyvendinimo ir kitus reikalus, susijusius su gyvenimo pradžia naujame mieste išsprendė tuometinis mokyklos direktorius Aleksas Čiupkovas. Jį laikiau savo Dievu, kuris nulėmė mano likimą“, - prisimena pašnekovė. Tuo metu muzikos mokykla Joniškyje veikė tik antrus metus, kolektyvas buvo nedidelis, tad ir dirbti jaunai, dar praktikos neturinčiai specialistei nebuvo sudėtinga. Aukšta, liekna, simpatiška šviesiaplaukė neliko joniškiečių nepastebėta. Jai įsikūrus mūsų mieste buvo pasiūlyta demonstruoti rūbus tuometinėje universalinėje parduotuvėje ,,Eglė“, tačiau mergina atsisakė.

,,Norėjau apglėbti Lietuvą ir pasaulį“

Vos tik pradėjusi dirbti, jaunutė mokytoja įsisuko į darbų verpetą: pirmaeilės, antraeilės, trečiaeilės pareigos Joniškio rajono mokyklose ir vaikų darželiuose, kultūros rūmuose, o vakarais – repeticijos arba koncertai. Darbo valandos iki išnaktų ir savaitgaliais muzikos mokytojos negąsdino ir minčių lėtinti gyvenimo tempą, kaip sako pati Danutė, nebuvo: ,,Norėjau apglėbti Lietuvą ir pasaulį. Koncertai po visą Lietuvą, dalyvavimas Dainų ir rajono meno šventėse, įvairūs konkursai. Tempas buvo didelis, tačiau bėgant laikui ėmė ryškėti sveikatos problemos. Reikėjo mažinti darbo krūvį, tačiau didėjant mokinių skaičiui muzikos mokykloje, buvo sudėtinga sustoti. Danutė ruošė mokyklos mokinius tarptautiniams ir respublikiniams konkursas, iš kurių retas kuris grįždavo be laureato diplomo. Pati D. Poliakienė mokykloje rengdavo teminius vakarėlius jaunimui, įvairias šventes, konkursus. Mums kalbantis, moteris rodo nuotraukas, kuriose įamžinti jos organizuoti renginiai, skirti meno mokyklos jaunimui. Mokytojos kabinetas buvo itin lankomas jos mokinių, kurie ateidavo ne tik semtis žinių, bet ir pabendrauti su savo mylima mokytoja. Aktyviai moteriai teko ragauti ir mokyklos direktorės duonos. Jos teigimu, iš Joniškio išvykus tuometinei mokyklos direktorei Irenai Balčiūnienei, rajono vadovai primygtinai prašė vadovauti mokyklai, tačiau D. Poliakienė pasiūlymo atsisakė ir sutiko laikinai vadovauti mokyklai, kol atsiras naujas jos vadovas.

Išleista 50 mokinių laidų

Dirbdama Joniškio A. Raudonikio meno mokykloje, D. Poliakienė išleido apie 50 mokinių laidų. Daugiau nei puse amžiaus mokyklai paskyrusi pedagogė sako, jog pagrindinis mokytojo uždavinys yra ne ,,prikepti“ profesionalių muzikantų, o jausmų ir muzikos pagalba auginti žmogų. Iki šiol mokytoja prisimena geriausius savo mokinius: Jurgitą ir Kristiną Žebrauskaites, Aušrą Vilimaitę, Mildą Augustauskaitę, Vaidotę Urbonaitę, Žanetą Žukaitę, Liną Miravičiūtę, Viktoriją Česnauskaitę, Ievą Švelnytę, Ievą Bartašiūnaitę, Jūratę Pocevičiūtę, Giedrių Stubailą, Mindaugą Ancevičių, Modestą Pamparą, Justiną Jonaitį, Paulių Jurgaitį, Marių Mateiką, Viktorą Plaksij, Tadą ir Justą Sperauskus, Edmundą Pakalnį ir kitus. Ypatingą dėmesį pedagogė skyrė berniukui auklėjimui. Net ir dabar jos buvę mokiniai, sutikę mokytoją mieste, apsikabina, pasiteirauja, kaip jai dabar sekasi, ką veikia. Jaunimo mylimos mokytojos darbas buvo įvertintas tuometinio ,,Švietimo pirmūno“, Joniškio rajono savivaldybės padėkos ženklais, keliais šimtais padėkos raštų. Pašnekovės teigimu, ne apdovanojimai daro žmogų turtingu, o per gyvenimą įgyta patirtis, sutikti įvairūs žmonės, iš kurių kažką pasiimame, kažko išmokstame.

Serenados Lenkijoje

,,Turbūt niekada nepamiršiu vieno tarptautinio kultūros festivalio, vykusio Konino mieste, Lenkijoje“ – pabrėžia Danutė. Prieš keletą metų meno mokyklos liaudiškos muzikos kapela, vadovaujama mokytojos Editos Rudienės, vyko į Koniną, kur tarptautiniame kultūros festivalyje atstovavo Joniškio rajonui. ,,Pagrindinė koncerto diena sutapo su mano asmeniniu jubiliejumi. Pamenu, kad vidury nakties mane pažadino stiprus beldimas į viešbučio kambario, kuriame buvau apsistojusi, duris ir dainos. Dainininkai niekaip nesiruošė baigti koncertinės programos. Teko atidaryti kambario duris. Ir ką, į mažutį, dvivietį kambarėlį sugužėjo net kelių miestų muzikantai, kurie traukė serenadas, dedikavo odes, skyrė savo sveikinimus. Sužinoję apie mano jubiliejų, prie sveikintojų prisijungė ir moldovų, latvių, ispanų mėgėjų meno kolektyvai. Gerai, kad viešbučio administracija geranoriškai pažiūrėjo į tokius sveikinimus. Švenčiau tarptautinį gimtadienį“, - juokiasi Danutė.

Muzika ir dabar suteikia gyvenimui pilnatvę

,,Įgyvendinusi visus užsibrėžtus tikslus, savo noru išėjau iš mokyklos. Kadangi mano viso gyvenimo pamatas buvo ir tebėra muzika, knygos ir kelionės, tai dabar turiu pakankamai veiklos“, - teigia D. Poliakienė. Ji šiuo metu vadovauja vienam mėgėjų meno kolektyvui ir groja Joniškio A. Raudonikio meno mokyklos liaudiškos muzikos kapeloje, su kuria aplankyta daugelis Lietuvos miestų ir užsienio valstybių, tokių kaip Estija, Lenkija, Latvija.

Mūsų pokalbio pabaigoje ilgametė Joniškio A. Raudonikio meno mokyklos mokytoja prasitaria, kad norėtų pasveikinti buvusius kolegas ir mokyklos direktorių Vitolį Žuką gražaus 55-erių metų mokyklos jubiliejaus proga. Linkėdama visiems kantrybės, optimizmo ir dėkodama už buvusį bendrą darbą, D. Poliakienė prisiminė Martyno Liuterio žodžius: ,,Dangaus palaimą pelnė tas, kas muziką už darbą pasirinko“.