REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2023 m. Gegužės 27 d. 19:18

1973-iųjų gegužę menanti disidentų istorija bus paliudyta Kryžių kalne

Šiauliai

A. Kontrimo nuotr.

Ri­ta Ža­dei­ky­tėŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“


268300

Lygiai prieš 50 metų, 1973 m. gegužės 19-osios vėlų vakarą, 19 maldininkų, vadovaujami Mečislovo Jurevičiaus, į tuomet visiškai tuščią sovietinio saugumo „nuvalytą“ Kryžių kalną, saugumo sekami, nunešė ir pastatė kryžių, kuris išstovėjo vos keletą valandų.

Birželio 1-ąją Kryžių kalne bus pastatytas ir pašventintas kryžius visiems tos gūdaus sovietmečio gegužės nakties dalyviams, tikėjimo ir lietuvybės saugotojams pagerbti. Birželio 1 d. 16 val. Kryžių kalne bus aukojamos šv. Mišios, prisimenant šį istorinį įvykį.

Kryžių kalnas šiandienos žmogui teikia daug prasmių – sakralinę, turistinę, kartais net ir pramoginę, o menant 1973-iųjų gegužės nakties žygį, norisi prisiminti, kad Kryžių kalnas buvo mūsų tautos, valstybės išlikimo ir tikėjimo sergėtojas.

M. Jurevičiaus nuotr.

Gegužės naktis prieš 50 metų

Vėlų 1973-iųjų gegužės 19-osios vakarą 19 maldininkų, vadovaujami šviesaus atminimo M. Jurevičiaus (1927–1999), buvusio politinio kalinio, disidento, Helsinkio grupės nario, vieno iš „Katalikų bažnyčios kronikos“ platintojų, Vyčio kryžiaus III laipsnio ordino kavalieriaus, nešė kryžių į tada tuštutėlį sovietinio saugumo „nušienautą“ Kryžių kalną. Saugumas juos vėliau tardė, ne vieno gyvenimą sugriovė.

Apie šį žygį plačiau rašyta, minint jo 40-metį, laikraštyje „Šiaulių kraštas“ („Nuo Kryžių kalno iki Gvadelupės“, 2013 m. gegužės 18 d., Rita Žadeikytė), taip pat, remiant Šiaulių r. savivaldybei, 2019 m. išleista Birutės Žymantienės knyga „Kryžių sodininkas“ (leidykla „Liucilijus“), kurioje išsamiai pasakojama apie šį įvykį ir M. Jurevičiaus gyvenimą, remiantis dokumentais, liudytojų pasakojimais, istorinėmis nuotraukomis.

Daug informacijos apie M. Jurevičių, jo gyvenimą, asmenybę skelbia tinklalapis „Lietuvos vaikų šventumo garsas“ (https://www.sventumogarsas.lt/), administruojamas kunigo Mariaus Dyglio.

Išlikusioje medžiagoje rašoma, kad prieš 40 metų kryžių į Kryžių kalną nešė 19 žmonių: Eucharistijos bičiulių draugijos nariai M. Jurevičius, Stanislovas Čilinskas, kaunietė vienuolė Gema Stanelytė, šiaulietė vienuolė Ieva Lideikytė, Genė Bružaitė, Juozas Šileikis, Virginija Šileikytė, Gailutė Alijošiūtė, Kristina Milaknytė, vėliau kunigu tapęs Ričardas Repšys, Donatas Samėnas, Ignas Budrys, Zenonas Mištautas, Virginijus Ivanovas, Bronislovas Žalpys, Janina ir Vytautas Žibėnai ir dar du žmonės – fotografas iš Kuršėnų ir jaunas miškininkas Povilas, kurio pavardės ir tikslios gyvenamosios vietos tada bendražygiai nežinojo, bet jis galėjo būti iš Panevėžio, Pasvalio, o gal Pakruojo.

B. Žymantienė savo knygoje rašo, kad Šiaulių aklųjų ir silpnaregių mokymo kombinate kartu su M. Jurevičiumi dirbo S. Čilinskas. Abiejų vyrų politinės, pilietinės ir religinės pažiūros, požiūris į kovos su sovietizmu būdą sutapo, abu buvo aktyvūs, drąsūs, ištvermingi. Jie ėmėsi ir naują didelį kryžių daryti, dalimis sunešė jį į penktąjį aukštą, į Mečislovo trijų kambarių butą Spindulio gatvės daugiabučio penktajame aukšte. Čia dalis sujungė į kryžių – didelį, ilgąja dalimi nutįsusį per du kambarius. Moterys pynė vainiką, kuriuo ketino papuošti kryžių ir įrėminti krucifiksą.

M. Jurevičiaus nuotr.

Paskutinės vakarienės kambarėlis ir sunkūs išbandymai

Prieš dešimt metų sesuo I. Lideikytė SJE savo vieno kambario bute Šiauliuose, Dvaro gatvėje, žurnalistei pasakojo to meto įvykius. Tas butẽlis bendražygių visada ir buvo vadinamas paskutinės vakarienės kambariu, o ji pati ilgai buvo vadinama Morta. I. Lideikytė priminė Naujojo Testamento istoriją, kai Viešpats pasakęs, kad Morta rūpinasi ir nerimauja dėl daugelio dalykų, o tereikia vieno – jos tarnystės Jėzui, o gūdžiu sovietmečiu kryžių nešantiems bendražygiams reikėjo Ievos tarnystės. Ji tą 1973 m. gegužės 19-osios vakarą savo kambarėlyje po šv. Mišių Šiaulių Petro ir Pauliaus bažnyčioje, rengiantis nešti kryžių į Kryžių kalną, surengė vakarienę. „Vakarieniavome 23 žmonės, – „Šiaulių kraštui“ yra pasakojusi Ieva Lideikytė. – Vos sutilpome – kas stačiomis, kas kur rado atsisėsti. Gavau porą kilogramų mėsos, kažkas atnešė iš kaimo didelį kumpio gabalą. Pasistiprinome ir išėjome paimti kryžiaus, kuris buvo M. Jurevičiaus bute, Spindulio gatvėje.“

Į vakarienę neatėjo tik V. Ivanovas. Visi sunerimo. Virginijus, tada 16-metis, pasisakė tėvui, kad vakare eisiąs į Kryžių kalną. „Tėvas apie kryžiaus nešimą pranešė saugumui. Virginijus sėdėjo namie ir negalėjo iki pat vakaro perspėti, kad jau saugumas žino“, – prieš dešimt metų žurnalistei yra pasakojusi I. Lideikytė. O Virginijus, sulaukęs, kol namuose nurims, tekinas ir verkdamas atbėgo perspėti bendražygių prie M. Jurevičiaus namų.

„Prieš pusę dvyliktos nakties nueiname pas M. Jurevičių, žiūrime, mūsų Virginijus nusiverkęs vaitoja: „Išdaviau! Nebeikit! Saugumas jau žino, kokiu laiku ir iš kur išeinam!“ Suskubome išeiti anksčiau“, – sako I. Lideikytė. Virginijus norėjo grįžti atgal į namus, bet G. Staniulytė pasakiusi: „Jeigu grįši namo, važiuosi mūsų su saugumiečiais suiminėti. Einame į Kryžių kalną, tegul su mumis tave sugauna.“

Žygeiviai skubėjo. Iš pradžių buvo nutarta kryžių leisti iš penktojo aukšto virvėmis, bet svarstė, gal laiptine nunešti bus greičiau, nors ir pavojingiau. Žygeiviai su 50 kg sveriančiu 4 m kryžiumi ėjo pievomis iki Pasvalio gatvelės. Ja – iki Pakruojo gatvės. Šileikis saugojo kelią. Pamatė, kaip saugumiečių „Volga“ jau nuvažiavo Kryžių kalno link. Žygeiviai laukė, kol sugrįš saugumiečių mašina atgal į miestą. Sulaukę skubiai kirto plentą ir pievomis pasileido Kryžių kalno link.

Ja­ni­nos Ži­bė­nie­nės ar­chy­vo nuo­tr.

Šaknys, išauginančios kryžius ir stiprinančios žmones, tautą, valstybę

Pasak I. Lideikytės, nunešę kryžių, kas kasė duobę jam pastatyti, kas akmenėlius rinko, kad kryžius tvirčiau stovėtų. Moterys apsodino kryžių našlaitėmis, pamerkė narcizų, kurių I. Lideikytė buvo priskynusi, uždegė žvakę, giedojo.

„Nueinant nuo Kryžių kalno, mūsų žvakelė švietė kaip mažas dangaus šviesulėlis. Taip gera buvo jį matyti ramioje naktyje be vėjo. Tokia palaima tada švietė, toks vilties spindulėlis ir dėl Lietuvos, ir dėl jos žmonių. Saugumiečiai buvo visus kryžius nušlavę nuo kalno. Mūsų stovėjo vienas pats“, – prisiminimais prieš dešimt metų su „Šiaulių krašto“ žurnaliste dalijosi žygyje dalyvavusi šiaulietė J. Žibėnienė.

Kryžius buvęs ornamentuotas, išskaptuota širdis su dviem pervertomis ietimis ir žodžiais: „Kristau Karaliau, teateinie Tavo karalystė į mūsų šalį.“

Kryžius testovėjęs tik tris valandas. Saugumiečiai, radę jį paryčiais, skubiai nuvertė. Kol kiti statė ir puošė kryžių, miškininkas Povilas, įlipęs į eglę, kuri ir šiandien dar stovi ant Kryžių kalno su dviem viršūnėmis, joje iškabino kelis kryželius. Kryželius saugumiečiai eglutėje paliko, gal nepamatė. Dar neseniai buvo matyti keli apdūliję kryželiai toje eglėje, bet ar tie patys?

„Nors kryžius kartais stovi tik kelias valandas, bet, jį išrovus, lieka šaknys, iš kurių atauga nauji kryžiai, o Kryžių kalną garsina ne tiek tikintieji, kiek saugumiečiai savo persekiojimais“, – yra sakęs Dievo tarnas M. Jurevičius.

Netrukus po žygio 16-mečius Z. Mištautą ir V. Ivanovą suėmė ir išvežė tardyti. Uždarė į atskiras kameras, liepė rašyti pasiaiškinimus ir išduoti, kas nešė kryžių. Nors buvo atskirai uždaryti, vaikinai surašę vienodus paaiškinimus. Vienuolė Gema jiems buvo sakiusi: „Nebijokite tardomi, kai bus reikalas, Dievas jums įdės žodžius į lūpas“, – yra pasakojusi I. Lideikytė.

Paaiškinimuose 16-mečiai rašė, kad nešė keturiese: M. Jurevičius, jiedu ir dar vienas nežinomas žmogus. Saugumiečiai vaikinams rodę ir kryždirbio S. Čilinsko nuotrauką, ir kitų, bet tie neprisipažinę, kad atpažino kryžiaus nešėjus.

Saugumiečiai suėmė M. Jurevičių. Jis viską sau prisiėmė, nes jau apie 1950-uosius buvo išbandęs saugumo kamerą. Po kurio laiko jį paleido. Teko palikti darbą Aklųjų ir silpnaregių kombinate. Po kelerių metų už „nusikaltimus“ režimui vis tiek buvo suimtas ir įkalintas.

Z. Mištautui neleido laikyti egzaminų politechnikume – paėmė į kariuomenę. V. Ivanovui neleido baigti muzikos mokyklos.

„Matote, kiek kryžių šiandien Kryžių kalne! Juk tai atžalos iš šaknų tų kryžių, kurie buvo statomi sovietmečiu ir bjauriai raunami saugumiečių. Kryžius turi ir šaknis, ir atžalas. Jis kaip amžinas medis – visada gyvas“, – po karštos maldos prie popiežiaus Jono Pauliaus II kryžiaus žurnalistei prieš dešimt metų liudijo 1973-iųjų žygio į Kryžių kalną dalyvės J. Žibėnienė ir I. Lideikytė.

Ja­ni­nos Ži­bė­nie­nės ar­chy­vo nuo­tr.

Pradėta Dievo tarno M. Jurevičiaus beatifikacijos byla

Atžalos iš šaknų tų kryžių, kurie buvo statomi sovietmečiu, dygsta ne tik Kryžių kalne, bet ir jį saugojusių, gaivinusių ir kryžius sodinusių žmonių likimuose.

2021 m. spalio 29 d. Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje į Dievo tarno M. Jurevičiaus beatifikacijos atidarymo posėdį susirinko daugybė svečių: Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, kunigai, tribunolo nariai, sesės vienuolės, parapijiečiai. Parapijos internetiniame puslapyje skelbiama žinia, kad tai buvo labai šviesi ir brangi diena visai parapijai ir vyskupijai, bet labiausiai to laiko bažnyčios klebonui kun. Sauliui Paliūnui (1964–2022). M. Jurevičiaus dvasinis pavyzdys ir gyvenimas kun. S. Paliūnui buvo įkvėpimas atrasti savo pašaukimą tapti kunigu.

Parapijos tinklalapyje pasakojama, kad būtent kun. S. Paliūnas kreipėsi į vyskupą E. Bartulį, kad būtų pradėta Dievo tarno, krikščionio pasauliečio, šeimos tėvo M. Jurevičiaus byla, kad būtų suteikti ir kompetentingai įvertinti visi jo gyvenimo faktai, liudijantys šventumą, rūpinimąsi parapijiečių išganymu, ištikimybe Dievui, tėvynei ir žmonėms. Parapijos bendruomenė šį savo norą buvo patvirtinusi 1 720 parašų.

Visas M. Jurevičiaus gyvenimas liudija nepaprastą tarnystę Dievui ir tikėjimui. Jis gimė 1927 m. spalio 29 d. Šiaulių apskrities Mimaičių kaime ūkininkų šeimoje. 1944 m. tapo partizanu, priklausė Kęstučio apygardai. 1945 m. legalizavosi, o 1948 m. buvo pašauktas į sovietinę kariuomenę. Nebaigus tarnybos, 1950 m. gegužės mėn. buvo suimtas, apkaltintas antisovietine propaganda ir nuteistas 25 metams lagerio. Tačiau po Stalino mirties bausmė sumažinta.

Į Lietuvą Mečislovas grįžo 1958 m., dirbo „Elnio“ kombinate, Šiaulių statybose, o 1965 m. įsidarbino dažytoju Lietuvos aklųjų draugijos Šiaulių gamybinio mokymo kombinate. Į diecezinę veiklą Jurevičius įsitraukė 1972 m., pradėdamas platinti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, priklausė Eucharistijos bičiulių sąjūdžiui, studijavo ir platino religinę literatūrą, meldėsi, domėjosi krašto istorija, tautinių tradicijų išlaikymu.

1973 m. gegužės 19 d. naktį su kitais bendraminčiais nunešė 50 kg svorio pašventintą kryžių į tuomet visiškai tuščią Kryžių kalną. 1975 m. M. Jurevičius buvo atleistas iš valdiško darbo, nes atsisakė dirbti katalikams privalomų religinių švenčių dienomis. Dirbo Žarėnų-Latvelių bažnyčioje zakristijonu. M. Jurevičius kartui su Eucharistijos bičiuliais dalyvavo dieceziniuose teismuose, pasirašė daugybę dokumentų dėl tikinčiųjų teisių pažeidinėjimų. 1977 m. M. Jurevičius tapo Lietuvos Helsinkio grupės nariu – ši grupė kėlė į viešumą ne tik žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje, bet ir patį Lietuvos okupacijos faktą. Dėl savo veiklos ne kartą buvo tardomas, jo bute atliekamos kratos. Lageris, kalinimai palaužė M. Jurevičiaus sveikatą ir jis mirė 1999 m. lapkričio 13 d., sulaukęs 72 metų. Palaidotas Šiaulių Ginkūnų tremtinių kapinėse. M. Jurevičius su žmona Emilija užaugino dukrą Angelę ir sūnų Joną. Žmona ir sūnus jau mirę, dukra Angelė gyvena Vilniuje.

Šiaulių vyskupas E. Bartulis, gavęs tikinčiųjų prašymą pradėti beatifikacijos bylą Dievo tarnui M. Jurevičiui, kreipėsi į Vatikano šventųjų bylų skelbimo kongregaciją, atsiklausdamas, ar nėra kliūčių. Iš Vatikano gautas atsakymas, kad iš Šventojo Sosto pusės nėra kliūčių minėto Dievo tarno, krikščionio pasauliečio, šeimos tėvo M. Jurevičiaus, mirusio 1999 m., beatifikacijos ir kanonizacijos bylai svarstyti, laikantis vyskupų atliekamų tyrimų šventųjų skelbimo bylose normų. Gavęs atsakymą, Šiaulių vyskupas parašė dekretą pradėti Šiaulių vyskupijoje Dievo tarno M. Jurevičiaus beatifikacijos ir kanonizacijos bylą ir yra siekiama, kad jis būtų paskelbtas palaimintuoju.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA