Meilė Jančorienė
Angle down Atgal

Žurnalistė Meilė Jančorienė apie gyvenimo kelią, siekius, sveikatą ir Vievį

Vievyje gimusi ir užaugusi, Vievio vidurinę mokyklą baigusi Meilė Jančorienė (Rinkevičiūtė) mina ryškią brydę žurnalistikoje. Ji įkūrė du leidinius, parašė bio­grafinę knygą „Pasivaikščioji­mai su Larisa Kalpokaite“ (2008) ir tris žurnalistines knygas – „Nerimo akmuo“ apie depresijos gydymo būdus, „Raganų klubas“, kurioje kalbina bioenergetikus, ekstrasensus ir kitus alternatyvios medicinos ir psichologijos specialistus, ir „Ilgaamžiškumo paslaptys“, kurioje nagrinėja sveiko gyvenimo ir senėjimo klausimus su žymiausiais šalies medikais.
Su Meile Jančoriene (Rinkevi­čiūte) kalbamės apie jos vaikystę, jaunystės svajones ir kelią jų link.

Prisimink save vaikystėje. Apie kokį gyvenimo ke­lią svajojai besimokydama Vie­vio vidurinėje mokykloje?
Gal ir keistai nuskambės, bet nuo ketvirtos klasės svajojau apie tai, ką dabar ir veikiu – visada norėjau rašyti. Dabar rašau dėl to, kad negaliu nerašyti, o kol augau, svajojau tuo savo sugebėjimu rašyti kažką labai svarbaus žmonėms pasakyti, tai, kas pagerintų jų gyvenimą. Dabar nemanau, kad esu tokį tikslą pasiekusi, šiuo metu tokio tikslo sau ir nekeliu. Bet jeigu nors truputį kitiems padėsiu, jau bus gerai. Manau, kad nė vienas rašytojas, nė vienas žurnalistas negali pakeisti kito žmogaus gyvenimo, jei pats žmogus to nenori. Kiekvienas savo gyvenimą kuria pats. Tiesa, aš bandau pasakoti žmonėms tai, ką, mano manymu, ir jiems būtų svarbu žinoti, jei dar nežino. Noriu pasakoti įtaigiai, suprantamai, įtikinamai. Tačiau juk nesu kokia žiniuonė, gyvenimo mokytoja, kad galėčiau duo­ti kažkokių nepaprastų patarimų ar pateikti gyvenimo receptų. Nesu nei protingesnė, nei išmintingesnė už kitus. Tačiau jaunatviškas maksimalizmas skatino mane pakeisti pasaulį. Dabar jau to pasaulio keisti neketinu.

Kas labiausiai lėmė spe­­cia­lybės pasirinkimą – mo­ky­tojai, tėvai?

Mano specialybė – lietuvių kalba ir literatūra, studijavau Vilniaus universitete, Filologijos fakultete. Eiti šiuo keliu mane paskatino mama, nors, ko gero, pati to nenorėdama. Mama buvo mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Vievyje, bet man eiti šiuo keliu nelinkėjo, sakė, kad būti mokytoja labai sunku. Tačiau mane vis tiek domino literatūra, knygos. Mama išmokė rašyti ra­šinėlius, labai taikliai pataisydama mano tekstus, duodama vertingų pastabų. Išmokė ir be klaidų rašyti, prisimenu, jau būdama 4 klasėje „padėdavau“ mamai taisyti 6–7 klasių mokinių rašomuosius darbus. Ji man leisdavo klaidas pažymėti pieštuku, o po to pati viską peržiūrėdavo ir surašydavo pažymius. Taip pati geriau išmokau rašybą.
Jau ketvirtoje klasėje pradėjau rašyti eilėraščius ir dienoraštį. Naivūs buvo tie eilėraščiai, bet juk tai buvo pirmieji literatūriniai bandymai. Dienoraštis taip pat tapo sielos išliejimo būdu, ten įterpdavau ir poezijos eilučių. Vėliau kūriau scenarijus klasės rengiamiems spektakliukams, o mama tuos mūsų spektakliukus režisavo. Visai neblogai pasisekė šimtadienio spektaklis 11 klasėje!

Dvejonių nebuvo?

Ne vien rašytojos kelias mane viliojo, iki 8 klasės krypau į muziką, buvau užsidegusi tapti pianiste. Juk mūsų šeimoje muzika buvo vienas iš kelių, tėtis labai gražiai dainavo, aš jam netgi sugebėjau akompanuoti (nuo 6 klasės), Gintaras – jaunesnis broliukas – mokėsi M.K.Čiurlionio meno mokykloje, mažoji sesė Eglė taip pat skambino pianinu, o aš, vyriausia, muzikos pradėjau mokytis pirmiausia, nuo antros klasės. Buvo toks laikas, kai baisiai nenorėjau muzikuoti, bet tėvai mane privertė, sakė, mokykis, kada nors mums ačiū pasakysi. Gerai, kad privertė, dabar tikrai sakau AČIŪ! Muzika – tai emocijų kalba, atminties ir proto lavinimo būdas. Labai gerai, kad mokiausi muzikos. Tačiau kai užsimaniau išvažiuoti į Vilnių ir stoti į aukštesniąją muzikos mokyklą, tėvai pasakė NE. Gal todėl, kad Gintaras jau buvo beveik palikęs tėvų namus? Gal tiesiog nenorėjo dar ir manęs iš namų išleisti, nepasitikėjo gal? Iš tiesų nepažinojau to gyvenimo dar ilgai, buvau tokia – tarytum šiltnamyje užauginta panelė, mane labai mylėjo, rūpinosi, nieko, kas bloga, man neteko nei matyti, nei patirti. O gal tėvai nusprendė, kad vieno muziko šeimoje užteks. Bet sesė vis tiek pralaužė ledus, ją į aukštesniąją muzikos mokyklą išleido! O aš studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą.

Tėvai puoselėjo nuostatas, kad reikia būti veržliam, ieškoti ir nebijoti neišbandytų kelių?
Ne, nepuoselėjo veržlumo, jie tik skatino skaityti apie įvairius garsius daug pasiekusius žmones, niekada nemoralizavo – būkite tokie ar anokie. Mes mokėmės iš to, kaip jie patys elgėsi, o ne iš to, ką kalbėjo.

Kas paskatino Tave, brolį Gintarą, seserį Eglę – Vievio mokytojų atžalas – rinktis nelengvą ir rizikingą menininko kelią?

Rizikingas kelias – gydytojo arba gaisrininko, o mūsų tikrai nerizikingi keliai, kaip tik be galo šviesūs ir malonūs. Paskatino tėvų profesijos, jų pačių gabumai ir mums perduoti genai ir, žinoma, tai, kad tėvai mumis rūpinosi ir laiku mus pastūmėjo mokytis vieno ar kito dalyko, skatino skaityti, tobulėti.

Ką svarbiausią davė studijos universitete?
Universitete mokytis man be galo patiko, buvo nepaprastai įdomu. Sutikau puikių dėstytojų, tai buvo E.Bukelienė ir V. Daujotytė-Pakerienė. Jų paskaitos ir seminarai buvo tikras lobis, vėliau, baigusi universitetą, vis tiek norėjau tas paskaitas lankyti. Bet nebuvo galimybės.

Kaip klostėsi Tavo darbo kelias? Greitai tapai rajono žurnaliste? Kas lėmė šį posūkį?
Tiesą pasakius, kaimo mokykloje dėstyti lietuvių kalbą man visai nepatiko… Tačiau, maniau, dirbsiu, ką darysi, bet tą vasarą mano gyvenimą sukrėtė netektis. Man buvo 28 metai, kai paskendo mano vyras Romas. Liko du vaikai – 9 metukų Ieva ir 2 metukų Vaidas. Tas įvykis mane pastūmėjo keisti gyvenimo būdą, todėl nuėjau į rajoninio laikraščio redakciją ir pasiprašiau priimama dirbti. Ten visi žinojo apie mane ištikusią tragediją, tad žmonės man buvo geri. Taip ir pradėjau savo, kaip žurnalistės, kelią. Rašiau kultūros ir švietimo temomis. Pradžioje buvo sunku, juk žurnalistikos specifika kitokia, čia ne poezija… Bet kažkaip prasilaužiau.
Po poros metų iš Šalčininkų rajono persikėliau gyventi į Vilnių ir įsidarbinau laikraštyje „Tarybinis mokytojas“. Ir čia žmonės man buvo geri, labai gerai jaučiausi.

Buvai tarp tų drąsiųjų, kurie, prasidėjus nepriklausomybei, įkūrė savo leidinius.

Kartu su kolege Alma Jankelaitiene – mes susipažinome Šalčininkų rajono laikraščio redakcijoje – 1991 metais įkūrėme žurnalą „Tavo vaikas“. Gerai sekėsi, buvo be galo įdomu. Tiesa, sunkus tas darbas buvo pradžioje, juk net popieriumi žurnalo spausdinimui turėjome pačios rūpintis. Prisimenu, iš kažkokio pionierių stovyklos sandėlio didžiulius rulonus popieriaus pirkome ir pačios per sniegą iki sunkvežimio nuridenome… Tada mes abi auginome mažas duk­rytes ir supratome, kad tokio lei­dinio – tėvams apie vaikus – Lietuvoje labai trūksta. Vėliau įkūrėme žurnalą „Vyras ir moteris“ – apie meilę ir šeimos santykius. Nes juk tam, kad vaikams būtų gerai augti, reikia, kad šeima būtų darni. Taigi va, šitaip gal aš ir bandžiau padėti pasauliui tapti geresniam? Kartu tai buvo verslas, kuris leido visai neblogai gyventi.

Išsiruošti į Jokūbo kelią pėsčiomis Ispanijoje prieš 12 metų irgi reikėjo žurnalistinio smalsumo ir drąsos?
Kai perskaičiau Paulo Coelho knygą, užsisvajojau pati pereiti Jokūbo keliu. Pakalbinau savo vyrą Aloyzą, sakau, gal eikime? Jis pasakė – o ne, šitiek kilometrų pėsčiomis, nenoriu! Na, sakau, nenori tai nereikia, tada aš viena eisiu… Bet manęs vienos neišleido, ėjo kartu. O po to pats labai džiaugėsi, sakė, gerai, kad tu mane ištempei. Nes ta kelionė tikrai buvo nuostabi, įdomi, daug pamatėme, su įdomiais žmonėmis bendravome. Tikrai verta eiti švento Jokūbo keliu per Ispaniją, nesigailėsite! Įdomiausia tai, kad šis kelias vadinasi Svajonės keliu, todėl dažnai į kelionę išsiruo­šia tie žmonės, kurie turi kažkokią ypatingą svajonę. Eina dėl to, kad ta svajonė išsipildytų.

Dabar, žinoma, dera klausti, o kokia buvo Tavo svajonė…

Taip, tai buvo svajonė parašyti knygą… Bet aš norėjau rašyti taip, kaip bestselerių autorius Paulas Coelho, nei kiek ne prasčiau! Žinoma, kad taip nepavyko, tačiau tada parašiau savo pirmąją knygą – apie aktorę Larisą Kalpokaitę. Netapau Coelho, bet knygą parašiau, mano manymu, neblogai.
O po to rašiau kitas knygas, taip pat norėdama išreikšti save ir padėti žmonėms. Ypač tiems, kurie serga depresija, juk pažinojau tokių liūdnojo vaizdo riterių, man gaila buvo tų žmonių. Nežinau, ar kam nors padėjau, bet labai stengiausi.
O knygą „Raganų klubas“ parašiau po to, kai palaidojau savo mamą. Tada man norėjosi išsiaiškinti, ar tikrai yra pomirtinis gyvenimas, ar tikrai sielos nemiršta, ar galiu rasti ryšį su savo išėjusia mama? Supratau tai, pakalbinusi 13 ekstrasensų, astrologų, žiniuonių. Labai daug ką pati sau išsiaiškinau. Supratau ir tai, kad mama nemirė, ji yra tapusi mano vidine mama, mano asmenybės dalimi. Mamos niekada nemiršta…

Kuo skiriasi knygos ir straipsnių rašymas?
Nedaug kuo, jeigu tai – žurnalistinė knyga, tada susirenki medžiagą, kalbindamas įdomius žmones, ir jų mintis surašai knygoje. Žinoma, kūrybiškai, atsirinkdama tai, kas svarbu atrodo tau. Knyga – tai toks labai ilgas straipsnis, kurį rašai mažiausiai 6 mėnesius, kartais metus ar daug ilgiau. Bet ta knyga, kurią galėčiau pavadinti romanu, jau yra kas kita… Tam reikia viską sukaupti savyje ir dar – laisvės, ramybės ir įkvėpimo. O labiausiai – laiko, kurio man visą laiką trūksta. Ramaus laiko rašymui.

Kuri iš keturių tavo knygų Tau atrodo reikšmingiausia?

Negaliu nei vienos išskirti, visos buvo išjaustos, savos kaip vaikai, negali pasakyti, kurį labiausiai myli. Bet geriausios savo knygos aš dar neparašiau. Dar ją rašau…

Daugiausia rašai sveikatos ­ir psichologijos temomis. Ką šiais klausimais labiausiai norėjai, nori įskiepyti savo dukroms ir sūnui, vaikaičiams?
Čia kaip ir tame posakyje – batsiuvys be batų… Rašiau apie sveikatą ir tikėjausi, kad mano vaikai šių mano patarimų klausys lyg Dievo įsakymų, bet to neatsitiko! Jie savo kelio ieško patys, neklauso mamos surinktų patarimų. Bet gerai yra tai, kad prie sekmadienio pietų stalo aš galiu vieną kitą žodį iš tų medikų lūpų ir jiems perduoti, kai pamatau, kad jie nori girdėti. O mano knygos apie ilgaamžiškumo receptus jie, man atrodo, taip ir neperskaitė. Jie yra jauni, ir, kaip ir kiti jauni žmonės, tikisi gyventi amžinai….

Kaip manai, kokie universaliausi sveikatos ir ilga­amžiškumo principai?
Universaliausias principas – turėk galvą ant pečių ir visada galvok, ką ­darai. Išmintis. Ramus ir džiaugsmingas gyvenimas, darbas, kurį mėgsti ir kuris nekelia streso, mankšta – bent keturis kartus per savaitę, tinkamas maistas. Koks? Apie tai galima būtų kalbėti visą dieną…

O kas labiausiai augina žmogui sparnus, padeda nepalūžti gyvenimo iš­bandymuose, sunkumuose, kurių visi patiriame?
Tikslas, kurį kiekvienas turime. O jei neturime, privalėtume turėti. Ir dar – meilė. Kai turi žmonių, kuriuos tu myli ir kurie myli tave, žinai, kad turi gyventi dėl jų, būti sveika ir džiuginti juos, ir rūpintis jais. Nes tu esi jiems svarbi, o jie – svarbūs tau. Svarbiausi!

Kas Vievis buvo ir yra Tavo gyvenime?
Vievis – mano tėviškė, mano namai, jaukumas ir šiluma. Tai miestelis, kuris man teikia jėgų, aš į Vievį atvažiuoju pasikrauti „baterijų“. Juk Vievyje gyvena mano tėtis, jis ir Vievis – mano energijos šaltiniai.

Tad kas labiausiai riša su šiuo nedideliu miestu?
Malonūs vaikystės prisimini­mai. Miškas, lakštingalų slėnis, skaidrus ežero vanduo. Miestelio gatvelės, senoji mūsų mokykla. Ir tie žmonės, kurie šiame miestelyje gyvena. O labiausiai, žinoma, tėtis!

Grįžti į tėvų namus nesvajoji?
Svajoju, visai mielai grįžčiau, bet dabar turiu kitus namus, kurie man irgi mieli, į kuriuos atvažiuoja mano vaikai. Tai ką gi man dabar daryti?

Kokie svarbiausi priesakai lydi iš tėvų namų?

Tėtis ir mama mane išmokė gerumo ir meilės. Darbštumo, nuoširdumo, išmokė atsakomybės. O aš viso to mokau savo vaikus. Perduo­du jiems šią estafetę. Manau, kad tai – svarbu. Kai taip gyveni, pasaulyje daugėja gėrio, o blogis neturi kur dėtis.

Pabandykime apibendrinti – kas svarbiausia, kad žmogus sakytų prasmingai gyvenąs?
Kai žmogus turi tikslą ir to tikslo siekia, jis jaučia savo gyvenimo prasmę. Kiekvienam žmogui prasmę suteikia kiti dalykai, man tai yra – pasiekti tai, ką noriu pasiekti. Bet juk dar nepasiekiau!
Apskritai nežinau, kuo esu kitokia, kad mane kalbinate. Juk tokia pati, kaip ir kiti žmonės, kaip ir visi, kurie šiuo metu vaikštinėja Vievio gatvėmis. Niekuo neypatinga. Veikiu tai, kas man patinka, keliauju, ilsiuosi, sportuoju, noriu ilgai būti sveika ir gyva. Myliu savo vaikus ir jais džiaugiuosi, turiu net 6 anūkus (juos padovanojo mano trys vaikai). Viena mano dukrelė gyvena toli nuo Lietuvos, Gran Kanarijoje, tad kartą jos dukrelė – mano anūkėlė Viktorija, kuriai dabar šešeri metukai, pasakė – kai užaugsiu, aš gyvensiu Lietuvoje, nes Lietuvoje žalios pievos ir daug medžių. Norėčiau, kad visos mano atžalos neužmirštų savo šaknų. Juk jų šaknys – Vievyje. Beje, visi jie užsuka į Vievį pas senelį ir prosenelį, jiems nepaprastai įdomu tyrinėti prosenelio namus.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

Nuotr. iš asmeninio Meilės Jančorienės albumo

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite