Drožinėti pradėjo prieš ketverius metus

Iš kur atsklandė kūrybos fėja, Arvydas Matulevičius sako ir pats nežinantis. Nei šeimoje, nei giminėje niekas į didelius menus nebuvo linkęs. Ir jis pats, penktą dešimtmetį skaičiuojantis, niekada nebuvo mėginęs užsiimti tuo, kuo dabar stebina aplinkinius.

– Niekur nesimokiau menų, netgi piešimo pamokų mokykloje nemėgau, bet visada norėjau kažką knibinėti. Man patinka tai, kas čiudniau – todėl ir namuose prikaupiau daiktų, kurie kitiems atrodė nereikalingi, o man buvo įdomūs. O prieš ketverius metus atėjo noras drožinėti – pradėjau ir užsikabinau, – pasakoja Arvydas.

Mintis prakalbinti medį, kaip pats sako, atėjusi iš nuobodulio – vakarais, po darbo „Kalvarijos komunalininke“, apėjęs ūkį tiesiog negalėjo nusėdėti be darbo. Užsidaręs savo mažose dirbtuvėlėse Arvydas užmiršdavo laiką – dirbdavo iki vėlumos. Tik šią žiemą, kai nekūrenamoje patalpoje pasidarė šalta, vyras ėmėsi pieštuko. Jo piešinių sąsiuvinyje – daugiausia vienos moters portretas. „Tai – Daiva“, – pristato žmoną Arvydas, su kuria mums neteko susipažinti, bet iš vyro kalbos supratome, kad jo kūrybos – ne tik medžio darbų, bet ir eilių variklis – būtent meilė.

Jaunystės draugas – ir mokytojas, ir patarėjas

Pradėjęs su paprasčiausiais staliaus įrankiais, vėliau A. Matulevičius medį ir pjūklu pjaustė, ir kirviu tašė. Per ketverius metus tiek visko prikūrė, kad namuose tapo ankšta. Ir jei ne tautodailininkas medžio skulptorius Antanas Lastauskas, kažin ar būtų Arvydas išdrįsęs kitiems savo kūrybą parodyti.

– Labiau mėgstu vienatvę, esu drovus ir jeigu ne Antanas, nebūčiau iš namų pasijudinęs. Ilgai savo darbų niekam nerodžiau. Pirmą kartą išlindau praėjusį rudenį. Antano padrąsintas dalyvavau pirmoje šventėje Liubave, paskui ir į Rokiškį, respublikinę medžio drožėjų konkursinę parodą Liongino Šapkos premijai laimėti, kartu važiavome. Iki laimėtojų man dar toli, bet pasisėmiau tiek įspūdžių, susipažinau su puikiais meistrais, iš kurių mokytis ir mokytis, – kukliai savo darbus įvertina A. Matulevičius.

Į A. Lastausko, su kuriuo pažįstamas nuo mokyklos laikų – daugiau kaip trys dešimtmečiai, dirbtuves Arvydas sako dažnai užsukantis.

– Jis – menininkas, darbai jo gražūs ir pavyksta jam viskas gerai. Patinka žiūrėti, kaip jis kuria, sėdžiu ir stebiu, net klausinėti nedrįstu. Antanas seniai skatino mane pabandyti iš molio lipdyti. Pabandžiau, bet kažkaip neužsikabinau – gal ne laikas buvo. O kai užsiminiau, kad norėčiau drožinėti, negailėjo patarimų, sakė, svarbiausia – noras, net ir įrankių ypatingų nereikia.

Mintis ateina savaime

Pirmą darbą – „Veiduką“ – Arvydas išskobė iš liepos pliauskos. Paskui prisijaukino uosį, pušį.

– Supratau, kad tikrai noras svarbiausia, o minčių netrūksta ir ateina jos savaime. Visi mano darbai iš medienos atliekų – lentų galų, medžių šakų. Pamatęs daiktą, pagalvoju, ką galiu iš jo padaryti, atidžiau įsižiūrėjęs įžvelgiu būsimą figūrą.

Taip gimė ne tik gražūs, bet ir praktiški daiktai: šulinio rentinys, siuvėjo spintelė-seifukas su medinėmis siuvėjo žirklėmis, gitara-laikrodis, telefonas. Vieni darbai gimsta iš karto, kiti bedarant tobulinami, vieni – iš vientiso masyvo, kiti – iš atskirų detalių. Nepastebėtas neliko smuikas su grojančiojo veidu ir rankomis – ne pirmą jau gamina, „Ilgaliežuvis“, „Mama su kūdikiu“, kiti rimti ir šmaikštūs personažai, mediniai paveikslai, o prie pavėsinės – laimingų namų taisyklės ir šventi žodžiai lietuviui: Mama, Šeima, Dievas, Tėvynė, Žemė, Gamta, Dora, Pagarba žmonai.

Tėviškę pakeitė neatpažįstamai

Visas sodybos kiemas ir pašaliai išgražinti šeimininko darbais ir surinktais eksponatais. 200 spynų girlianda puošia molinio tvarto sieną, ant kiekvienų durų – medinės nuorodos kas už jų. Pieno ąsotis žymi karvidę, paršelis – kiaulidę, o gitara – muziejų. Jame ne tik muzikiniai eksponatai: senieji tranzistoriai, pirmas vaikystės televizorius, grotuvas, patefonas, gitara, smuikas, 200 kasečių kolekcija, senosios plokštelės, bet ir verpimo ratelis, sausblynė, bezmėnas, senovinis lietsargis, bačka, naščiai, spausdinimo mašinėlė, lietuviškų metalinių krosnies durelių kolekcija ir daugybė kitokių dalykų, kurie juos surinkusiam ir išsaugojusiam vyrui kelia įvairiausius prisiminimus – ir diskotekas prie Šarkaičio ežero ar Jusevičiuose, ir senelių, tėvų buitį, ir benykstančių aplinkinių kaimų buvusią kasdienybę.

Po sodybą „šeimininkauja“ spalvinga gervė, papūga, krokodilas... iš padangų, akmeniniais žiedais „žydi“ metalinis medis, kiemą saugo „karinė technika“, primenanti tarnybą Vokietijoje, čia pat ir PAZ 672 – autobusėlis, vežiojęs į Liubavo mokyklą.

* * *

Susidėjęs savo darbus į medinę skrynią šią vasarą Arvydas jau ne vienoje šventėje dalyvavo. Ir nors vis dar nedrąsiai jose jaučiasi, bet žmonių pastebėjimas, įvertinimas, grožėjimasis jo darbais širdį paglosto ir skatina kurti.