Angle down Atgal

Žmogus, aplankęs kiekvieną pasaulio šalį

Albertas Podellis, buvęs žurnalo „Playboy“ redaktorius, teisininkas ir rašytojas, padarė tai, apie ką svajoja visi, bet pasiekia mažuma: jis apkeliavo visas 196 pasaulio šalis. Tai darydamas jis užtruko 50 metų, keliaudamas susilaužė kelis kaulus, bėgo nuo vandeninio buivolo, ragavo keisčiausią maistą, buvo suimtas, apiplėštas ir beveik nulinčiuotas. Tačiau jis išgyveno ir sėkmingai papasakojo savo istoriją naujoje knygoje, „Aplink pasaulį per 50 metų: mano nuotykiai kiekvienoje Žemės šalyje“.

Duodamas interviu „National Geographic“ iš savo namų Niujorke, jis papasakojo, kur kepamos skaniausios pelės, kodėl išmanieji telefonai malšina jaunų žmonių nuotykių troškimą ir kokia yra jo mėgstamiausia pasaulio šalis. A. Podellį kalbino Simonas Worrallas.

- Frankas Zappa yra pasakęs: „Negali vadintis šalimi tol, kol neturi savo alaus ir avialinijų“. Juk tai nėra taip paprasta, tiesa?

- Frankas Zappa taip pat sakė, kad praverčia įtraukti ir branduolinį ginklą, bet alus yra pagrindinis kriterijus (juokiasi – red.past.). Taigi, kas yra šalis? 1933 m. Montevidėjaus valstybių teisių ir pareigų konvencijoje pateikiami penki buvimo šalimi kriterijai. Tačiau šiandien viskas atsiremia į tai, ar visos penkios pasaulio supervalstybės sutinka, kas yra šalis. Pavyzdžiui, visuotinai pripažįstama, kad visos 193 JT narės yra šalys. Dauguma žmonių taip pat šalimi laiko Taivaną, kuris, deja, nepriklauso JT, nes yra blokuojamas Kinijos. Kosovas taip pat yra šalis, bet vėlgi nėra JT narė, nes ją blokuoja Rusija. Vatikano miestas, nepaisant savo mažo dydžio ir populiacijos, yra pripažinta šalis, tačiau Šventasis Sostas yra nusprendęs, kad gali geriau veikti diplomatiškai, jeigu JT išlaiko stebėtojos statusą, o ne pilną narystę. Štai ir visos 196 šalys.

- Ar jūs vienintelis pakankamai išprotėjęs žmogus, kuris tai padarė? O galbūt yra „196 šalių klubas“?

- Geras klausimas. Klubo nėra. Yra grupė, vadinanti save „Daugiausiai pasaulio apkeliavę žmonės“. Paprastai jai priklauso turtingi vyrukai su jachtomis; jie keliauja į Filipinų archipelagą ar Indoneziją, kurią sudaro apie 10 000 salų, ir kiekvieną kartą sustoję prie kurios nors salos pažymi dar vieną varnelę savo sąraše.

Nėra jokios tuo užsiimančios tarptautinės organizacijos, todėl labai sunku pasakyti, kas yra buvęs kiekvienoje šalyje. Jau keletą metų bandau rasti kolegų ir likimo draugų. Mano bičiulis, „Lonely Planet“ įkūrėjas Tony Wheeleris, sako radęs tris žmones, kurie teigia pabuvoję visose pasaulio šalyse. Nenoriu vartoti žodžio „sukčiai“, bet tiesa ta, kad jie nebuvo Somalyje. Jie lankėsi Hargeisoje, Somalilando sostinėje, bet Somalilandas nėra pripažinta šalis.

- Esate kilęs iš Bruklino, gimėte šeimoje, kuri nėra keliavusi toliau Bostono. Kaip šitaip nuėjote šunkeliais?

- Tiesiog jaučiau, kad yra įdomesnis būdas gyventi negu niekada nekeliaujant (juokiasi – red.past.). Būdamas šešerių pradėjau kolekcionuoti pašto ženklus. Mane pakerėjo tie spalvoti popieriukai, ir nuo pat pradžių nusprendžiau, kad noriu turėti po vieną iš kiekvienos šalies. Tada, maždaug aštuonerių, pradėjau skaityti, spėkite ką? „National Geographic“. Ir susižavėjau užsienio šalimis. Pasakiau sau: „Turiu keliauti ir pamatyti visas tas vietas“.

- Jūsų gyvenimas kelyje prasidėjo nuo šiek tiek kitokio pasaulio rekordo. Papasakokite apie savo maratoninę kelionę automobiliu.

- Tuo metu redagavau „Argosy“, vyrų nuotykių, medžioklės ir žvejybos žurnalą. Siunčiau rašytojus į pačias įvairiausias komandiruotes: šunų kinkiniu per Grenlandiją, dviračiu iš Kairo į Keiptauną. Po trejų ar ketverių metų pasakiau: „Užteks man tų pavaduotojų. Privalau padaryti tai pats“. Tada mes kartu su vienu mūsų rašytoju užverbavome dar tris kitus žmones ir pradėjome tai, ką aš vadinu „Transpasaulio rekordo ekspedicija“. Norėjome pasiekti ilgiausios nepertraukiamos kelionės aplink pasaulį automobiliu rekordą.

Kiti tokie keliautojai, dauguma jų britai, rinkdavosi maršrutą iš Paryžiaus į Pekiną. Tačiau žemė link pusiaujo iškyla labiau, todėl manėme, kad jei keliausime link jo, pasieksime naują atstumo rekordą. Mes išplaukėme į Šerbūrą, Prancūziją, tada išvykome į pietus link Maroko ir pervažiavome visą Šiaurės Afriką. Laikėmės taip arti pusiaujo, kaip galėjome, nepaisant karų ir kitokių incidentų pakeliui. Užtrukome ilgiau, nei maniau – ne šešis ar aštuonis mėnesius, kaip planavau, bet 581 dieną, ir kelionę baigėme tik dviese – mano kolega Steve‘as ir aš. Vieną vyruką Kambodžoje nužudė Vietkongas, o kiti du nariai susirgo tropinėmis ligomis ir turėjo gydytis.

- Aš buvau 72 šalyse, bet mano žmona sako, kad sukčiauju, nes pridedu tas vietas, kuriose tik persėdau į kitą lėktuvą. Kokie yra jūsų „apsilankymo šalyje“ kriterijai? 

- Nemalonu sakyti, bet, pagal mano standartus, jūs greičiausiai sukčiavote. Mano standartai yra tokie: 1. Jūsų kelionės metu tai privalo būti pripažinta šalis. 2. Privalote turėti vizą arba atvykti legaliai. 3. Turite gauti antspaudą pase. 4 ir 5. Šitie yra lankstesni, bet aš manau, kad mažų mažiausiai turėtumėte nuvykti į sostinę, praleisti ten bent 24 valandas, ir, jeigu įmanoma, apvažiuoti šalį viena kryptimi.

- Koks baisiausias įvykis jums yra nutikęs keliaujant?

- Be abejonių, kai Rytų Pakistane manęs vos per plauką nepakorė. Mano ekspedicija pasiekė šalį likus kelioms valandoms iki karo su Indija 1965 m. Mes buvome Dakoje, tuometinio Rytų Pakistano – dabartinio Bangladešo – sostinėje, kai išgirdome, kad pakistaniečiai eis į gatves protestuoti prieš JAV Informacijos agentūrą, nes mes Indijai tiekėme daugybę karinės įrangos. Norėjau tai nufotografuoti. Perbėgau gatvę, užlipau ant vieno pastato stogo, ir jau norėjau pradėti fotografuoti, kai mane sučiupo du kareiviai. Pasirodo, tas pastatas buvo Pakistano gynybos ministerija (juokiasi – red.past.). Jie nutempė mane į kambarį, kuriame buvo apie 40 civilinės gynybos darbuotojų, skanduojančių: „Indų šnipas, indų šnipas! Pakart jį, pakart!“

- Kelionių metu ragavote pačių keisčiausių valgių. Nagi, išgąsdinkite mus.

- Galiu valgyti beveik viską, išskyrus nykstančias rūšis. Honkonge esu ragavęs gyvos beždžionės smegenų. Esu valgęs seno kupranugario mėsos, kuri tiesiog voliojasi burnoje ir padengia ją riebalais. Vienas iš didžiausių iššūkių buvo suvalgyti pelę. Jie jas valgo Malavyje, bet niekas man nenorėjo pasakyti, kur galėčiau rasti keptų pelių, nes malaviečiai laiko tai nemaloniu kolonijinių laikų priminimu, kai žmonės gyveno taip vargingai, kad turėjo iškasti jas iš urvelių ir valgyti. Galiausiai, paskutinę dieną, radau senuką, kuris, už $10, sutiko mane palydėti į kaimą, kur kepamos pelės. Nuvykome ten 4 val. po pietų, kai kepėjas jau tvarkėsi. „Nežinau apie jūsų, amerikiečių, valgymo įpročius, - išbarė jis mane, - bet Malavyje mes peles valgome tik pietums. O dabar mes užsidarę.“ (garsiai juokiasi – red.past.).

- Mano sūnaus karta – jam 28-eri – jau nebėra tokia linkusi į nuotykius, kaip mes jaunystėje. Kaip manote, kokia to priežastis?

- Visų pirma, jie savo nuotykių troškimą patenkina netiesiogiai, per kompiuterinius žaidimus. Jie taip pat yra pratę turėti pasaulį tiesiai sau po kojomis, interneto dėka. Jeigu jie nori apžiūrėti Paryžių, yra gal 20 ar 30 internetinių kamerų, per kurias jie gali tai padaryti. Kita priežastis yra ta, kad pasaulyje dabar yra tiek daug chaoso, o amerikiečiai vaikai yra keistai atsargūs. Visi jauni keliautojai, kuriuos sutikau, buvo iš tokių šalių, kaip Naujoji Zelandija, Australija, Vokietija, Prancūzija, Kanada ar Didžioji Britanija. Amerikiečiai bijo vykti į pasaulį ir viską statyti ant kortos.

- Kokius didžiausius pokyčius pastebėjote per 50 metų keliavimo?

- Labiausiai pasikeitė tai, kad dabar keliauti tapo kur kas sunkiau. Kai mes iškeliavome aplink pasaulį 1965-66 m., kalbėjome, kad mums iki Kinijos nukeliauti buvo sunkiau nei Markui Polui, nepaisant gerų keliavimo sąlygų ir to fakto, kad turėjome visureigį. Nemanau, kad jūs išgyventumėte Sirijoje ar Irake, jeigu dabar norėtumėte vykti mano vėžėmis, kai ten siaučia ISIS. Nemanau, kad jums pavyktų apvažiuoti visą Afganistaną. Pamirškite ir Jemeną, jį užėmė husitai. Pietų Sudanas, pati jauniausia pasaulio šalis, į kurią dėjau daug vilčių, yra tarsi kelionė į pragarą. Somalis taip pat vis dar yra pavojingas. Tai baisi vieta.

Kitas didelis pasikeitimas, kurį pastebėjau, yra užsieniečių požiūris į JAV. Kai pirmą kartą iškeliavau į užsienį 7-ame dešimtmetyje, sulaukiau beveik vien tik draugiškumo. Visi džiaugėsi, kad padėjome Europai ir kitoms šalims po II-ojo pasaulinio karo, ir kad esame demokratijos skydas, besipriešinantis „blogajai“ Sovietų Sąjungai. Dabar, kai „blogio imperijos“ jau nebėra, bet yra daugybė mažesnių blogiukų, mes tapome didžiausiu rajono vaikiu. Ir daugybė šalių dėl to mūsų nekenčia.

- Na, ir paskutinis klausimas, kurio jūsų tikriausiai klausia visi: kuri šalis yra jūsų mėgstamiausia?

- Mano mėgstamiausia šalis vis dar yra JAV. Niujorke gali pamatyti kiekvienos rasės, religinių pažiūrų ir odos spalvos žmonių, kurie visi sutaria vieni su kitais. Tačiau jei turėčiau rinktis tarp kitų šalių, siūlyčiau Nepalą ir Šveicariją dėl gamtos grožio, maisto atžvilgiu rekomenduočiau Vietnamą, Tailandą ir Prancūziją, o kultūros semčiausi Prancūzijoje, Anglijoje, Ispanijoje ir Egipte.

Interviu buvo publikuotas žurnale „National Geographic“ 2015 metais

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite