Angle down Atgal

Žinomos Lietuvos tapytojos abstrakcionistės Arūnės Tornau personalinės paroda „Netvarios būsenos“

Maloniai kviečiame į žinomos Lietuvos tapytojos abstrakcionistės Arūnės Tornau personalinės parodos „Netvarios būsenos“ atidarymą Šiaulių dailės galerijoje spalio 3 d., ketvirtadienį, 17.30 val.

Šioje parodoje eksponuojami pastarojo dešimtmečio tapybos darbai, kelios instaliacijos ir mediniai skulptūriniai objektai, sukurti apie devyniasdešimtuosius metus. Dailininkei itin svarbus asmeniškas emocinis jos kaip moters kūrėjos žvilgsnis. Savo kūriniuose ji permąsto mirties kaip gamtos ciklo, kaitos, transformacijos, nykimo temą. Asmeniniai išgyvenimai sustiprina emocinį šių temų suvokimą, priverčia abstrahuoti esmines egzistencijos tiesas - laiko, amžinybės klausimus, vienos materijos virsmo kita, pradžios - pabaigos sąvokas.

Pastarųjų metų didžiaformatėse A. Tornau drobėse temos išsigrynino, apsivalė nuo nereikalingų smulkmenų, koloritas tapo santūresnis, spalvos prislopintos. Tos pačios dailininkei svarbios nesibaigiančio gyvenimo temos (blukimas, irimas, trūnijimas, destrukcija) ėmė rezonuoti su visai kitomis, „apokaliptinėmis“ nuojautomis, išėjo į platesnį šiuolaikinio meno kontekstą, reaguojantį į globalias dabarties politines, ekologines, ekonomines krizes. Ramus, sutelktas vaizdas jos kūryboje priešpastatomas intensyviam šiuolaikinės informacijos srautui. Ši tema atrodo aktuali ir savo egzistencine poetika: gamtos ir žmogaus būties trapumo temos susisieja su aktualia sociologine modernybės epochos griūties jausena.

Ieškodama įvairesnės meninės išraiškos, dailininkė grįžta prie objektų kūrimo - tapybą papildydama erdvinėmis instaliacijomis. Jungdama ir abstrahuodama biografines akimirkas, paverčia jas meniniais artefaktais. Tapybos ir objektų jungtis kuria papildomą naują meninę kokybę ir stiprią emocinę atmosferą.

Arūnės Tornau paroda Šiaulių dailės galerijoje veiks spalio 3 - 22 dienomis.
Šiaulių dailės galerijos darbo laikas:
antradienį - penktadienį 10-18 val., šeštadienį 10-17 val., nedarbo dienos – sekmadienį ir pirmadienį.

http://et.pfi.lt/arune
arune.tornau@gmail.com


Arūnė Tornau apie savo parodą:
"Šioje parodoje rodau per paskutiniuosius septynerius metus sukurtus tapybos darbus, kelias instaliacijas, skirtas neseniai pasaulį palikusiai savo mamai ir medinius objektus, būdingus mano kūrybai dešimtame XX a. dešimtmetyje.
Ši paroda yra apie laiką. Mano nuomone, kaip menininkė subrendau gana vėlai. Labai ilgai jaučiau, kad ruošiuosi kažkam ypatingam, kaupiu patirtį ir tas svarbus momentas tikrai ateis. Palaipsniui supratau, kad jis gal jau ir praėjo. Nebereikia laukti Godo, jis nepasirodys. Atėjo kūrybinės laisvės jausmas, kai rezultatas beveik atitinka sumanymą. Pagaliau atsiribojau nuo nepasitikėjimo savo jėgomis, baimės “nepataikyti”.
Amžius menininkui yra savotiškas iššūkis. Kūrybinė patirtis - gerai, tačiau dar yra šiandienos kontekstas. Kaip dirbti taip, kad būtum suprastas įvairių kartų dailininkų, kaip nenuskęsti popso liūne? Tiesa sakant, tai - begalinės menininko dvejonės.
Pastaraisiais metais tapau didelio formato dukslaus kolorito drobes. Toks formatas leidžia pilniau išskleisti abstrakčią idėją, sustiprinti jos poveikį. Darbai rikiuojasi į ciklus, o jie irgi panašūs tarpusavyje. Neįsigilinus atrodo kaip nuolatinis to paties motyvo varijavimas. Lyg Albero Kamiu “Maro” herojus, rašantis apie amazonę ant arklio ir begalinai dailinantis tekstą (“puiki” keisdamas į “nuostabi” ir pan). Iš tiesų, mano paveiksluose veiksmas koncentruotas labai siauroje prasminėje ir emocinėje erdvėje. Aš kalbu apie nedidelius, smulkius niuansus, kurių buvimas-nebuvimas suteikia kūriniui naują nuotaiką ir galiausiai kokybę, turinį.
Domina laiko ženklų fiksacija: senėjimo, dūlėjimo, irimo, vytimo, rūdijimo. Tyrinėju erozinius, destruktyvius procesus, kurie vieną gyvą materiją paverčia kita. Man rūpi mirštantys, džiūstantys augalai, medžiai, virstantys nepraeinamais brūzgynais, išvartomis. Blunkantys, yrantys, trupantys paviršiai suponuoja naujų amorfiškų formų atsiradimą. Mėgstu tarpines būsenas tarp nakties ir dienos, paslaptingą prieblandos laiką, kai išsitrina riba tarp sapno ir tikrovės.
Iš čia - pilki, rusvi monochromatiniai paveikslų tonai. Todėl mano drobės iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti monotoniškos ir niūrios. Tačiau jų atsiradimo istorija yra gana priešinga galutiniam rezultatui. Tapau aliejumi, dėdama vieną ploną dažų sluoksnį ant kito, dažnai jie persišviečia. Kartais paviršiui ”sušiaušti” panaudoju grafitinį pieštuką, anglį ar pastelę. Prieš kelerius metus ėmiau naudoti juodą ir rudą pigmentą. Jie, kaip užuolaida, užtraukia beveik visą paveikslo paviršių, palikdami vos kelias blausias spalvų properšas, primenančias gyvybės šaltinius.
Paveikslą pradedu be eskizo, pakankamai mechaniškai, žaidžiant, nežinodama, kur tai nuves. Šiame etape spalvinė paletė yra gan turtinga, spalvos gula ant spalvų, potėpiai ekspresyvūs. Kažkuriuo momentu paviršius prisisotina, ir paveikslas pradeda mane „vesti“. Pajuntu, kad polifoniškumą reikia sutramdyti, spalvas gesinti ir pajungti bendrai besiformuojančiai minčiai. Aukoju pavykusias detales, paveikslą abstrahuoju, sintetinu vardan vieningos idėjos. Niekas net neįtartų, kokie spalviniai klodai yra palaidoti po pilkšvai rusvu paviršiumi.

Medinius objektus pradėjau daryti apie 1990-tuosius. Tada ta veikla atrodė kaip žaidimas, kažkas ne itin rimto, lyg priedas prie tapybos, mano pagrindinio darbo. Inspiravo mūsų senos sodybos Labanoro girioje apleistumas, sulūžę, surūdiję, sudilę daiktai, kadaise tarnavę šeimininkams buityje, bylojantys apie jų gyvenimo ritmą – išbyrėjusios statinių ar medinių kubilų detalės, suirusios audimo staklės, lietaus išlytos langinių lentos, išblukusios audinių ar mezginių skiautės. Patiko laiko žymės, paliktos medžio paviršiuje: įsigėrę deguto ar alyvos dėmės, rūdžių linijos nuo vielos, kirvio kirčių vertikalės, kandžių išėsti takai, kreivos sutrūnijusios medinių įnagių formos. Tie radiniai asocijavosi su praėjusiu laiku, valstietišku laiko skaičiavimu nuo vienų lauko darbų iki kitų, laiką suvokiant pagal saulės ir mėnulio judėjimą dangaus skliaute, išskrendančius ir atskrendančius paukščius, sėjos ir derliaus darbus, namų ruošos ritualus. Nenorėjau, kad tie daiktai sunyktų ir sutrūnytų, sudegtų krosnyje, kaip malkos. Derindama juos, transformuodama, pridėdama naujas detales bandžiau suteikti naują kokybę. Norėjau, kad kita forma jie gyventų toliau.

Paveikslų temos persikėlė į mano tekstilės objektus ir instaliacijas. Šioje parodoje eksponuojami kūriniai man yra labai svarbūs, asmeniški, intymūs, paremti giluminių patirčių paieška.

Perrinkinėdama savo neseniai mirusios mamos daiktus, rūšiuodama jos mantą, nedrįsau išmest jos primegztų, pasiūtų, išsiuvinėtų daiktų. Veikė žmogiškos emocijos, ryšiai, prisiminimai (aišku, svarbūs tik man vienai). Taip atsirado tie ryšuliai: dėjau drabužius, rankom megztus ornamentuotus megztinius, kiauraraščiu siuvinėtus lovos užtiesalus, pagalves į ryšulius ir viską aklinai užsiūdavau, sutrombuodavau į paketus, panašius į pokario tarybiniais laikais iš kaimo į miestą siunčiamus siuntinius su namine dešra ir sviestu. Juose glūdi man brangūs atsiminimai, kvapai, adatos dygsniai, virbalų judesiai, senas naftalino dvelksmas. Dabar jie gyvena savo gyvenimą, tapo nesibaigiančio proceso dalimi, kaip blukimas, irimas, trūnijimas, destrukcija. Jie įgavo amžinybės rato atspaudą.

Siuvau šiuos objektus labai daug valandų, dienų, savaičių. Neskaičiavau laiko, neskubėjau, nes ne pabaiga buvo tikslas, ne pasiūtų maišų skaičius, dydis ar forma. Tai buvo egzistenciniai pokalbiai su savimi ir laiku, kurie tęsiasi ir toliau. Supratau, kad pabaiga yra tik proceso dalis."

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite