Vytauto Kandroto nuotr.
Angle down Atgal

Žinomos ir dar neatrastos Kernavės kertelės

Jau apsukau ratą aplink Lietuvą ankstesniuose straipsniuose, metas prisiminti, jog, be nacionalinių ir regioninių parkų, turime ir šešis valstybinius rezervatus. Kaip ir valstybiniai parkai, jie įkurti siekiant saugoti gamtines, istorines ir kultūrines vertybes. Vienas iš jų – Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas – paskutinio ledynmečio pėdsakus, 10 tūkst. metų žmogaus veiklos ir senosios mūsų valstybės sostinės palikimą sauganti teritorija.

Prieš akis – ilgasis savaitgalis su Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena. Puiki proga nuvykti į Kernavę, kuri jau išsivadavo iš koronaviruso protrūkio ir šiomis dienomis lankytojų bando prisikviesti po karantino perkeltais tradiciniais renginiais. Liepos 3–6 dienomis atvykėlių lauks Europos archeologijos dienoms skirta kultūrinė programa.

Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas

Kernavės piliakalnių ir Pajautos slėnio vaizdai man patys gražiausi ankstų rytą arba saulei leidžiantis. Kaip fotografas, vertinu išsklaidytą šviesą ir krintančius ilgus šešėlius. Be to, vidurdienį iš apžvalgos aikštelės į piliakalnius ir Pajautos slėnį tenka žiūrėti prieš saulę. Tad kelionės laiką galite pasirinkti atsižvelgdami į tai, vyturiais ar pelėdomis save laikote.

Šį kartą laikausi pelėdos taktikos ir į Kernavę atvykstu gerokai įdienojus. Kernavės archeologinės vietovės muziejus atviromis durimis jau kviečia užeiti, tad trumpas žvilgsnis į piliakalnių panoramą nuo apžvalgos aikštelės, keli fotoaparato spragtelėjimai, ir nuo kaitros skubu pasislėpti vėsiose muziejaus ekspozicijų patalpose.

Muziejaus rinkiniuose saugoma daugiau nei 30 tūkst. radinių, sukauptų per ilgamečius archeologinius tyrimus. Pavieniams lankytojams praverčia garso ir vaizdo gidai, o jei atvykote su grupe bendraminčių, rekomenduoju užsisakyti ekskursiją su muziejaus gidu – klausantis įdomaus pasakojimo vitrinų eksponatai nušvinta visai kitomis spalvomis. Stengiuosi šia galimybe pasinaudoti kiekviename muziejuje.

Kernavėje taip pat vedamos teminės ekskursijos, skirtos ir moksleiviams, ir suaugusiesiems: „Kernavės juvelyrų paslaptys“, „Senovės laidojimo papročiai, arba kelionė po mirusiųjų pasaulį“.

UNESCO paveldas

Aplankius muziejų, daug lengviau suvokti, kodėl Kernavės archeologinė vietovė 2004 m. liepą buvo įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Kernavės archeologinė vietovė (Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas) – unikalus archeologijos ir istorijos vertybių kompleksas, reprezentuojantis Lietuvos priešistorę ir ankstyvąjį valstybės formavimosi periodą. Paskutinio ledynmečio suformuotas reljefas, penkių piliakalnių gynybinė sistema ir 10 tūkst. metų žmonių gyvenimo ir ryšių su aplinka pėdsakai – tai kultūrinio kraštovaizdžio, mažai pakitusio iki šių dienų, pavyzdys.

Į rezervato teritoriją patenka visas Pajautos slėnis su šalia stūksančiais penkiais piliakalniais bei dalis viršutinės Neries terasos, ant kurios buvo pastatyta senoji ir dabartinė Kernavės bažnyčios. Rezervatas apima ir dešinįjį Neries krantą aukščiau ir žemiau Kernavės miestelio, kur senovėje buvo trys brastos per upę. Nuo 1979 m. čia vykdomi archeologiniai tyrimai atskleidė, kad pirmieji gyventojai teritorijoje įsikūrė dar 9–8 tūkstantm. pr. Kr. Išlikę nepažeisti ar mažai pažeisti įvairių laikotarpių priešistorinių gyvenviečių kultūriniai sluoksniai ir laidojimo paminklai aprėpia visas epochas nuo ankstyvojo epipaleolito iki ankstyvųjų viduramžių. Jau pirmaisiais amžiais po Kristaus Pajautos slėnyje formavosi stambios gyvenvietės, o XIII a. Kernavė tapo feodaliniu amatininkų ir pirklių miestu, kurio gynybinis branduolys sutelktas piliakalniuose.

2011 m. gruodį Kernavės archeologinei vietovei suteikta sustiprinta apsauga ginkluoto konflikto metu pagal Hagos konvenciją. Ji yra penktoji pasaulio paveldo vietovė, kuriai suteiktas toks statusas.

Ipolito Užkurnio kūrybos ekspozicija

Kernavės piliakalnius ir muziejų daugiau mažiau žinote visi, tad rekomenduoju keletą vietelių, kurios gali tapti maloniais atradimais.

Mažai išreklamuota, tačiau tikrai įdomi Ipolito Užkurnio kūrybinio palikimo ekspozicija, įrengta Kernavės seniūnijos pastate (Kerniaus g. 4, Kernavė). Ipolitas Užkurnys (1926–2004) buvo vienas talentingiausių Lietuvos XX a. medžio drožėjų. Po šalį keliauti mėgstantiems žmonėms kūrėjo pavardė gal ir nėra girdėta, bet tokie darbai kaip M. K. Čiurlionio kelio stogastulpiai ar Raganų kalno kūriniai Juodkrantėje turėtų būti pažįstami.

Drožėjas iš viso yra sukūręs apie 1500 skulptūros darbų. Daug jų yra įsigiję Lietuvos ir užsienio šalių muziejai. Apie 40 skulptūrų saugoma Elektrėnų savivaldybės literatūros ir meno muziejuje. I. Užkurnio namuose buvusią kūrinių kolekciją jo našlė Auksė Aurelė Užkurnienė padovanojo Širvintų kraštui, kuriame menininkas gimė. Ji pervežta į Kernavę ir 2015 m. čia atidaryta Ipolito Užkurnio kūrybos ekspozicija. Ją sudaro medžio skulptūros, biustai, paveikslai, paveikslų rėmai, kiti kūriniai bei įrankiai. Čia galima susipažinti ir su šio kūrėjo literatūrine veikla – aplinkinius jis taip pat džiugino kaip nenustygstantis pasakotojas ir poetas.

Kernavės bažnyčia ir klebonija

Lankantis Kernavėje, neįmanoma praeiti pro neogotikinę raudonų plytų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčią. Ji kartu su alėja (Kerniaus g.) susilieja į miestelio kompozicinę ašį, aplink kurią rikiuojasi įdomūs paminklai – Mozė su dešimt Dievo įsakymų (skulpt. A. Kmieliauskas), Geležinio vilko skulptūra, 2003 m. iškilęs granitinis paminklas Vytautui Didžiajam. Priėjus bažnyčią kairėje matomi senosios bažnyčios pamatai, remiantis viena iš versijų, išlikę nuo XVI a., ir 1822 m. pastatyta aštuonkampė koplytėlė, tapusi Kernavės simboliu. Dar viena išlikusi aštuonkampė mūrinė koplytėlė – taip pat iš XIX a. Tai 1858 m. pastatytas Kernavės dvarininkų mauzoliejus, kuriame ilsisi Rėmerių ir Puzinų giminių palaikai.

Bažnyčios šventoriuje – 1987 m. iš lauko akmenėlių sudėliotas 15 stočių Kryžiaus kelias, kurio autorė vienuolė sesuo kazimierietė Jadvyga Grišiūtė. Užeikime į bažnyčios vidų. Interjero puošyboje dominuoja trys altoriai, o didžiajame altoriuje – XVII a. sukurtas titulinis bažnyčios paveikslas „Švč. Mergelė Marija Škaplierinė“, papuoštas metaliniu aptaisu.

Dar įdomesni atradimai mūsų laukia klebonijos-parapijos namų pastate, kuriame nuo 1979 m. tarnauja Kristaus Karaliaus merginų diakonių kongregacija. Susitarus dėl vizito, jos mielai priima į svečius. Ant pastato stogo įrengta nemaža apžvalgos aikštelė. Iš jos kaip ant delno matomos ne tik visos čia aprašytos Kernavės įžymybės, bet ir dar du unikalūs objektai, kurie nuo prašalaičių akių slepiasi klebonijos kieme. Tai Lietuvos kontūro formos baseinas su žydinčiomis vandens lelijomis ir Jeruzalės miesto miniatiūra, kurioje atrasite ir Kristaus kapą, ir net Alyvų kalno imitaciją.

Jei turėsite noro ir mėgstate senove dvelkiančias relikvijas, galite aplankyti ir senosios klebonijos pastatą. Jame įkurtame Bažnytinių reliktų muziejuje eksponuojami liturginiai drabužiai ir indai.

Iškyla ant Baltojo kalno

Kol laukiu vakaro, kad galėčiau pasivaikščioti ant piliakalnių, alkis primena, jog būtų šaunu pamaitinti ne tik sielą, bet ir skrandį. Deja, Kernavėje įsteigtoms kavinėms sunkiai sekasi išsilaikyti, parduotuvių gausa 250 nuolatinių gyventojų turintis miestelis taip pat negali pasigirti. Tad ir vėl patikimiausias mano partneris – šaltkrepšis su lauktuvėmis iš namų. O jau vietą surengti iškylai Kernavė siūlo išties karališką. Pervažiavus miestelį, vos už 1 km į vakarus nuo Kernavės, miško pradžioje, dešiniajame Neries krante, įrengta poilsiavietė „Baltasis kalnas“.

Čia rasite ne tik laužavietę, erdvią pavėsinę, tvarkingus lauko tualetus, bet ir sukaltą medinę terasą ant paties Neries skardžio. Ties poilsiaviete upė daro kilpą, ir atsiverianti 180° panorama gali būti palyginta su Balbieriškio ar Pūčkorių atodangų vaizdais. Ties Baltuoju kalnu buvusi ir viena iš trijų brastų per Nerį. Norintiems pramankštinti kojas gamtoje patiks žiedinis apie 2,5 km ilgio turistinis poilsinis takas poetišku pavadinimu „Ateik, žmogau, tyla priglausiu“, kurio pradžia ir pabaiga – prie „Baltojo kalno“ poilsiavietės.

Vakaras ant Kernavės piliakalnių

Vakaro šešėliams ilgėjant, metas pasivaikščioti po archeologinę Kernavės teritoriją – nusileisti į Pajautos slėnį, užkopti ant vieno ar visų Kernavės piliakalnių. Nuo kiekvieno iš jų vis kitaip atsiveria kiti piliakalniai ir Neries upė.

Ant Aukuro kalno trumpam užsimerkiu ir pabandau įsivaizduoti Kernavės gyvenimą prieš 700–800 metų. Manoma, kad šis piliakalnis – buvusi kunigaikščio dvarvietė, o kiti – Mindaugo Sosto piliakalnis, Lizdeikos kalnas ir Pilies kalnas – buvo priešpiliai, saugojo kunigaikščio pilį ir miestą. Atokiau nuo kitų esantis Kriveikiškio piliakalnis ant Kernavės upelio kranto, manoma, taip pat buvo skirtas gynybai. Mat ties upelio žiotimis per Nerį buvusi trečioji brasta.

Pajautos slėnyje buvusiame viduramžių mieste darbavosi amatininkai ir derėjosi pirkliai. Šios gyvenvietės fragmentą galima pamatyti Pilies kalno aikštelės gilumoje pastatytame skansene. Tai viduramžių amatininkų trijų sodybų kompleksas, per kurį vingiuoja 4–5 m pločio gatvelė. Renčiant sodybas buvo tiksliai atkartota tuometė technologija, o kiemai aptverti „autentiškomis“ stačių nusmailintų rąstų ir lentų tvoromis.

Kiekvieno šios vasaros mėnesio paskutinį savaitgalį skansene šurmuliuos senųjų amatų dienos „Senoji Kernavė atgyja“. Renginiuose bus pristatoma ankstyvųjų viduramžių maisto gamyba, gintaro apdirbimas, rūbų siuvimas, pynimas, keramika, juvelyrika, odos dirbinių gamyba, taip pat senoviniai šokiai ir žaidimai.

Pakeliui

Nebijantiems žvyrkelio verta persikelti per Nerį Čiobiškyje ir apžiūrėti Kernavės apylinkes iš kairiojo upės kranto. Čiobiškyje veikia unikalus bemotoris keltas, vienu metu galintis perkelti du automobilius.

Straipsnis parengtas pagal kelionių vadovą „Ypatinga Lietuva. Keliaujame po saugomas Lietuvos teritorijas“

Vytauto Kandroto nuotr.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite