Birželį jam sukako 80 metų.

Ne vieną tarptautinio kino festivalio prizą, Lietuvos kino operatorių „Ąžuolo“ ir Lietuvos kino akademijos „Auksinės gervės“ apdovanojimus pelnęs J. Tomaševičius nufilmavo kūrinius, suformavusius lietuvių kino tradiciją ir tapusius nacionalinio kino aukso fondu.

Jis visada mokėjo tiksliai perteikti režisieriaus sumanymą. Jis bendradarbiavo su garsiausiais savo laiko kūrėjais. Operatoriaus meistriškumą eiliniam žiūrovui pastebėti sunku, bet tai jis kuria konkretų pasakojamos istorijos pasaulį, kuris ir išlieka atmintyje, verčia žiūrovą mąstyti.

J. Tomaševičius gimė 1937 m. birželio 25 d. Vilniuje. 1955 m. pradėjo dirbti Lietuvos kino studijoje operatoriaus asistentu, filmavo kino kroniką, vėliau - vaidybinius filmus. 1965 m. baigė Kinematografijos institutą Maskvoje (VGIK). Nuo 1969 metų - Lietuvos kinematografininkų sąjungos narys.

J. Tomaševičiaus kamera tiksliai perteikia sudėtingas veikėjų būsenas, akcentuoja menkiausius jausmų ir minčių niuansus. Čia itin svarbus apšvietimas: šviesa ir šešėliai suteikia formą daiktams, išryškina faktūras, bet kartu taip pabrėžiamas ir situacijų dramatizmas. Marijono Giedrio filmuose „Herkus Mantas“ (1972) ir „Perskeltas dangus“ (1974) kruopščiai atkuriamas veikėjus supantis pasaulis - J. Tomaševičiaus kamera jį „aprašinėja“ nuosekliai, išryškindama iškalbingas detales, išraiškingais stambiais planais padėdama geriau atskleisti personažų būsenas ir jausmus.

Dar kitoks Raimondo Banionio filmuose „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (1990) ir „Džiazas“ (1992) J. Tomaševičiaus kuriamas pasaulis - nyki sovietinė dabartis čia perteikta tarsi maištaujančių jaunų filmo veikėjų akimis, ji ir realistiška, ir savaip net poetiška.

J. Tomaševičiaus iš tų retų operatorių, kurie moka sudėlioti vidinius filmo akcentus. Tai itin akivaizdu Raimondo Vabalo filme „Skrydis per Atlantą“ - sudėtingomis sąlygomis kurtame epiniame filme apie Dariaus ir Girėno skrydį.

J. Tomaševičius - vienas iš nedaugelio operatorių, kurie vienodai gerai išmano, kaip dirbti ir su nespalvota, ir su spalvota juosta. Filme „Moteris ir keturi jos vyrai“ (rež. Algimantas Puipa, 1984) J. Tomaševičius atrado lietuvių vaidybiniam kinui spalvotos juostos galimybes.

Beveik bežodis pasakojimas, minimalistinė istorija tapo alegoriškais būtent dėl operatoriaus sugebėjimo perteikti filmo veikėjų dramą skirtingais jūros ar dangaus ir pajūrio smėlio atspalviais. Savitumu pasižymi jo nufilmuotų sąlygiškų bei teatrališkų Jono Vaitkaus filmų „Don Žuanas“ (1987), „Pabudimas“ (1989) pasaulis - pabrėžtinai sureikšmintas apšvietimas padeda rastis fantasmagoriškai atmosferai.
ELTA