Nuoroda buvo dingusi

Vienas iš ženklų tikrąja prasmė – prieš mėnesį atsiradusi nuoroda į Just. Vienožinskio tėviškę, Dačiūnus. Tiesa, ir čia yra prie ko prikibti, nes nuorodą pamatysite tik jau įsukę į keliuką, kuris veda į šį kaimą. Obelių seniūno pavaduotoja Aldona Žėkienė priminė, kad ženklas – nuoroda lankytinos vietos link – anksčiau stovėjo, tačiau ji buvo dingusi ir seniūnijos pastangos ją surasti buvo bevaisės. „Pastatyti ją ne prie centrinio kelio, o ten pat, kur ji stovėjo anksčiau, teko suderinus su Rokiškio savivaldybės paminklotvarkininkais. Ta nuoroda seniai turėjo būti, mes ją užsakėm ir padarėm dar šiek tiek anksčiau, prieš menininkų laiškus“, – sakė A. Žėkienė.

Pradžia padaryta

Dar vienas gražus dalykas – pažintinė-kultūrinė ekskursiją ne tik į kitus Obelių apylinkių objektus, bet ir į Dačiūnų sodybą. Pažintinę ekskursiją šiandien, rugsėjo 7 d.,15 val. obeliečiai įtraukė į „Obelinės“ renginių programą. „Dar galite registruotis Obelių muziejuje. Jau yra dvidešimt norinčiųjų, taigi akivaizdu, kad Vienožinskis įdomus, yra žmonių, norinčių apie jį sužinoti“, – sakė seniūno pavaduotoja. Ji neabejoja, kad tokie dalykai labai reikalingi. Ypač žinant, kokį kultūrinį objektą Obelių seniūnijoje turime. Tai pamiršti yra nedovanotina“, – sakė A. Žėkienė. Ji pripažino, kad dailininkų laiškas padėjo bent jau šiek tiek „pajudinti ledus“ kalbant apie Just. Vienožinskio atminimo išsaugojimą. Just. Vienožinskio atminimo išsaugojimo bendruomenė įsijungė į Obelių seniūnaitijų bendruomenių kolektyvą ir lygiai su visais turės galimybę gauti projektinių lėšų. Nors jų nedaug, bet pradžia padaryta“, – sakė A. Žėkienė.

Daug ko nežinome

Mažai pastaruoju metu akcentuojami Justino Vienožinskio nuopelnai dailei, o menu nesidomintiems rokiškėnams per menkai žinoma ir jo biografija, nesitaikstymas su valdžia, tiesos ieškojimas ar tai, kad jis vadovavo Rokiškio gimnazijai. Tapytojui, pedagogui, dailės kritikui Justinui Vienožinskiui (1886–1960) jo tėviškė – Dačiūnai – buvo labai svarbi. Dėl jos išsaugojimo, žinomumo šiandien ir kyla diskusijos. „Mat čia jis išgyveno karo audras, o pasiekęs kūrybos brandą nutapė gražiausius paveikslus – tėviškės ir jos apylinkių peizažus, tėvų ir artimųjų portretus“, – teigia kūrybos tyrinėtojai.

Lietuvoje su M. K. Čiurlioniu lyginamo dailininko, postimpresionizmo pradininko, kūryba, biografija, veikla, kuriai buvo pasišventęs, nėra pamiršta, ji išsamiai išnagrinėta 2004-aisiais pasirodžiusioje Dalios Ramonienės monografijoje „Justinas Vienožinskis“.

Biografijos faktai

Dailininko gimtoji vieta – Mataučiznos kaimas netoli Obelių. Jo tėvas Vincentas paveldėjo ūkį ir iš Žemaitijos parsivežė žmoną Liudviką Niūnevaitę. Šeimoje gimė dvylika vaikų. Trys jų labai anksti mirė. Justinas buvo šeštoji Vienožinskių atžala.

1892-aisiais gausi šeima nutarė ieškotis didesnės sodybos. Tėvas, pasiėmęs paskolą, nusipirko Dačiūnuose palivarką. Čia buvo 120 ha žemės. Anot D. Ramonienės, į šią šeimą dažnai pasisvečiuoti atvykdavo poetas, kunigas Antanas Vienažindys – dailininko tėvo vyresnysis brolis. „Būsimam dailininkui poetiškas dėdės paveikslas, jo širdies šviesumas giliai įstrigo atmintin ir liko kaip gražiausias vaikystės prisiminimas“, – rašo dailėtyrininkė monografijoje apie dailininką.

Vienožinskių vaikai iš pradžių lankė Obelių pradinę mokyklą. Vėliau trys, tarp jų ir Justinas, įstojo į Mintaujos (Latvija) gimnaziją. Būtent Mintaujoje, anot tyrinėtojų, ir išryškėjo Justino polinkis į dailę, o mokytojai jo piešinius klasei rodė kaip pavyzdį. Yra užfiksuota, kad mokydamasis gimnazijoje Just. Vienožinskis nutarė nueiti pas Obelių grafą Joną Pšezdzieckį ir pasiskolinti pinigų meno mokslams. Deja, grafas pinigų nedavė.
Anot dailėtyrininkės D. Ramonienės, nuo pat mažens Justinas buvo „tiesaus, atviro ir atkaklaus būdo, karštai tikėjo teisingumu ir jį gynė“. Ketvirtoje gimnazijos klasėje Just. Vienožinskis „šiek tiek patriukšmavo“, todėl jam teko atsisveikinti su mokymo įstaiga, tačiau tai neatėmė noro toliau mokytis ir 1902 m. Justinas išvyko į Maskvos privačią gimnaziją.
Jam grįžus, prasidėjo 1905 m. revoliucijos neramumai. Dėl dalyvavimo anticarinėje veikloje Justinas ir jo sesuo buvo suimti, Justinas prisiėmė kaltę ir buvo nuteistas trejiems metams. 1908- aisiais Just. Vienožinskis išvažiavo į Krokuvą (Lenkija) studijuoti tapybos.

Kūrybos tyrinėtojai mano, jog didžiausią įtaką jam, kaip menininkui ir asmenybei, subręsti turėjo studijos Krokuvos dailės akademijoje. Žinoma, kad čia jo darbai buvo labai vertinami, pelnė apdovanojimų ir premijų, o jos „atvėrė galimybes pažinti Vakarų Europos muziejų dailės paveldą ir lobyną“.

Tačiau Dačiūnų Vienožinskis vis tiek neužmiršo ir čia grįždavo kiekvieną vasarą. O 1914-aisiais, baigęs studijas Krokuvoje, čia grįžo kartu su žmona ir dukra Elenomis.

Karo grėsmė sujaukė Justino planus vykti į užsienį dėstyti piešimo. Vienožinskiai pasitraukė į Rusiją, o Dačiūnų vienkiemyje ketverius metus šeimininkavo vienas likęs Justinas. „Pamanyk, Liudai, per penkerius metus teptuko rankoj neturėjau! Visuomet ruošiausi ir ruošiausi, sudreba kartais širdis krūtinėje, kuomet matau supelėjusius dažus, drobes, tačiau nepajėgiu surasti jėgų jiems galią duoti ir nors pabandyti“, – rašė jis tuomet laiške draugui, buvusiam bendramoksliui.

1918 m. pavasarį Vienožinskių šeimai grįžus iš Rusijos į Dačiūnus, dailininkas pradėjo galvoti apie kūrybą, tačiau planai pasikeitė paskelbus Vasario 16-osios Aktą. Tuomet jis ėmėsi aktyvios veiklos steigiant Rokiškio gimnaziją, o 1919-aisiais buvo išrinktas Rokiškio gimnazijos direktoriumi.
1919 m. Kaunui tapus laikinąja sostine, dailininkas ėmė organizuoti piešimo kursus, o 1922 m. įsteigė Kauno meno mokyklą. Anot Just. Vienožinskio kūrybą tyrinėjusios muziejininkės Giedrės Spundzevičienės, dailininko principingumas, veiklumas ir organizaciniai gabumai leido jam įgyvendinti idėją – įkurti Meno mokyklą. Tačiau šis procesas buvo labai sudėtingas. Mat mokyklos vietoje Ąžuolų kalne valdžia buvo suplanavusi statyti Seimo rūmus. Norėdamas gauti lėšų mokyklai statyti Just. Vienožinskis sumanė suorganizuoti kertinio akmens pašventinimo ceremoniją, į kurią pakvietė prezidentą Aleksandrą Stulginskį, vyskupą Pranciškų Karevičių, kitus aukštus valdininkus. Po iškilmingo renginio ir gausių vaišių lėšos buvo skirtos.

Dažnai neįtikdavo valdžiai

Tas pats Just. Vienožinskio tiesumas, principingumas dažnai neįtikdavo valdžiai, todėl ne kartą mėginta pažeminti jam pareigas, neleidžiant dirbti pedagoginio darbo. Vos trejus metus jis vadovavo Meno mokyklai, vėliau ketverius joje dirbo tapybos mokytoju. 1932 m. dailininkas su šeima išvyko gyventi į Zarasus, dirbo aukštesniojoje komercijos mokykloje ir miesto gimnazijoje. Provincijoje jis ištvėrė trejus metus. Grįžęs į Kauną vėl dėstė Meno mokykloje. Nuo 1939 m. iki mirties gyveno Vilniuje, dirbo Valstybiniame dailės muziejuje, dėstė Dailės akademijoje.

Just. Vienožinskio biografai, jo kūrybos tyrinėtojai mano, jog ne gimtoji Mataučizna, o Dačiūnai dailininkui paliko pėdsaką visam gyvenimui. „Čia prabėgo jo vaikystė, iš čia jis išėjo į žmones, čia bandė susikurti ramų ir patogų užutekį senatvei. Į Dačiūnus nuolat buvo grįžtama – kiekvieną vasarą ir per Kalėdas arba bent mintimis, čia gyventa sunkiais karo ir pokario metais. Ne kur kitur, o Dačiūnuose, pasiekus kūrybos brandą, buvo nutapyta didžioji dailininko kūrybinio palikimo dalis – ramybe, ilgesiu dvelkiantys tėviškės ir jos apylinkių peizažai, tėvų ir artimųjų portretai…“ – monografijoje rašo menotyrininkė D. Ramonienė.

Nusprendė išsaugoti autentiką

1948 m. Dačiūnų vienkiemį perėmė sovietų valdžia, o savininkai privalėjo iš jo išvažiuoti. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dailininko sūnus Vincas su žmona Aldona nusprendė gelbėti šeimos namą nuo sunykimo bei išsaugoti XIX a. statyto pastato architektūrą ir sodybos aplinką.

2011-aisiais, minint dailininko 125-ąsias gimimo metines, Dačiūnuose atidarytas memorialinis Just. Vienožinskio muziejus. Tuomet Vilniaus dailės akademijos rektorius, o šiandien Tapybos katedros vedėjas Arvydas Šaltenis perskaitė dailininko laiškų ištraukas, kuriose atsiskleidė prieštaringa jo asmenybė: „Man vis mažiau reikalingi žmonės, išskyrus pora draugų, tėvus, žmoną su dukterimi. Pasaulį norėčiau matyti be žmonių. Jei galėčiau, pasislėpčiau didžiausiame miške, prisiglaudęs prie gamtos. Dainuočiau apie jos grožybes bei verkčiau dėl daugelio šalies opų.“

Apiplėšė

Tiesa, kelios dienos iki muziejaus atidarymo buvo įvykdytas nusikaltimas: į sodybą įsibrovę nusikaltėliai sumušė ir apiplėšė šeimininkus V. ir A. Vienožinskius bei du jų anūkus. Nusikaltėliai pagrobė juvelyrinius dirbinius, istorinės vertės laikrodį, XVIII a. smuiką, pinigus. Plėšikai supjaustė ant sienos kabėjusius garsiojo dailininko paveikslus, tačiau jų neišsinešė. Po to dauguma vertybių, šeimos relikvijų ir paveikslų iš sodybos buvo išvežta norint jas apsaugoti didžiules.

„Žmogus balansuoja tarp Dievo ir gyvulio. Turime žmones, kurie pjausto paveikslus, yra kategorija tokių, kuriems vienintelė kultūros forma yra televizorius, o tretiems apskritai nieko nereikia, jų interesų ratas neretai užsibaigia stikleliu. Tačiau turime ir tokių žmonių kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ar Justinas Vienožinskis. Atsigręžus į jų kūrybą apima nuostaba: menininkai padarė tiek, kiek nesugebėtų visas kolektyvas ar sambūris“, – taip atidarant muziejų kalbėjo tuometinis kultūros ministras Arūnas Gelūnas. O prieš kelias savaites Rokiškio rajono meras, taryba ir kitos instancijos gavo laišką, kurį, be A. Šaltenio, dar pasirašė keliolika garsių Lietuvos dailininkų. Juo prašoma rokiškėnų padėti išsaugoti Just. Vienožinskio atminimą ir skirti jam gerokai daugiau dėmesio, nei tai buvo matoma ir daroma iki šiandien.

Projektą iš dalies remia