Angle down Atgal

Žemynos pagrindinė mokykla priima įvairių gebėjimų vaikus

Pakruojo Žemynos pagrindinėje mokykloje iš 440 besimokančių mokinių penkiasdešimt – su specialiaisiais poreikiais. Tarp jų – ir turintieji Dauno sindromą, ir autizmo sutrikimą, ir nedidelių specialiųjų poreikių, tokių kaip rašymo ar skaitymo sunkumai. Mokyklos direktoriaus pavaduotoja Aida Stakutienė sako, jog mokykloje laukiami visi vaikai, kiekvieno ugdymui stengiamasi sudaryti tinkamas sąlygas.

Dauno sindromas – ne kliūtis mokytis kartu

Antrokė Raminta (vardas pakeistas) – jau antrasis vaikas Žemynos mokykloje, turintis Dauno sindromą. Prieš tai mokykloje mokėsi tokį pat sutrikimą turintis berniukas. Ramintos mama Rūta (vardas pakeistas) džiaugiasi, jog dukra mokykloje puikiai adaptavosi.

Mama pasakoja, jog iš pradžių Raminta lankė darželį su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, vėliau šeima leido mergaitę į privačią ugdymo įstaigą: „Rezultatą pamatėme išsyk. Kai Raminta lankė darželį su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, ji kopijuodavo jų elgesį, netobulėjo. Perėjusi į grupę, kurią lankė vaikai be negalios, pradėjo kalbėti, daugiau bendrauti. Būdama penkerių, dukra per renginį pasakė eilėraštuką – mums tai reiškė labai daug. Kai vaikas būna su tokiais pat, jo raida sustoja. Tik būdama su stipresniais, Raminta eina į priekį“.

Į Žemynos mokyklą Raminta atėjo kartu su savo darželio grupe, todėl nuo pat pradžių jautėsi gerai – visi vaikai savi, pažįstami, draugiški. Gražiai mielą mergaitę priėmė ir vyresni mokiniai. „Dukrai labai reikia bendrauti, ji nori būti su visais. Ramintai patinka prie kiekvieno prieiti, apsikabinti. Mergaitė turi puikią regimąją atmintį – jei vieną kartą kur nors buvo, antrąsyk jos nepaklaidinsi. Visada parodys, kuris berniukas ją pastūmė“, – šypsosi mama.

Tėvai deda daug pastangų, kad Raminta tobulėtų. „Dukra labai aktyvi, todėl, be mokyklos, einame į šokių pamokas. Išėjau iš darbo, kad galėčiau duoti savo vaikui viską, kas geriausia. Pastangos pasiteisina: neseniai lankėmės pas genetikus, labai pradžiugino gydytojos žodžiai: „Matau tik trečią vaiką su Dauno sindromu, kuris taip gražiai ir rišliai kalba“, – džiaugiasi Rūta.

Mama labai patenkinta mokykla, kurioje Raminta mokosi. „Pedagogų kolektyvas įdeda daug pastangų, kad padėtų specialiųjų poreikių turintiems vaikams. Raminta niekada neišskiriama iš kitų, ją mokykloje myli“, – sako pašnekovė.

Pagalba – pagal poreikius

A. Stakutienė pasakoja, jog pirmojo vaiko su Dauno sindromu atėjimas į mokyklą pedagogų kolektyvui buvo nemenkas iššūkis – integruotis labiau reikėjo ne jam, o pedagogams. „Mokytojai nežinojo, kaip prie vaiko prieiti, kaip su juo bendrauti, ką sakyti. Mes, suaugusieji, dažnai šalia kitokių žmonių jaučiamės nedrąsiai. Tik po kurio laiko supratome: bendrauti su kitokiais vaikais reikia natūraliai, kaip ir su visais kitais“, – teigia direktoriaus pavaduotoja.

Pirmieji specialiųjų poreikių turintys vaikai į Žemynos mokyklą atėjo dar 1996-aisiais. 2000-aisiais pradėjo mokytis mergaitė su fizine negalia. Nors mokykla jai nebuvo pritaikyta, pedagogų kolektyvas puikiai susitvarkė: klasė, kurioje mokėsi vaikas, perkelta į pirmąjį aukštą, prireikus jai padėdavo tiek vaikai, tiek pedagogai, tiek techninis personalas, tiek kiti darbuotojai. Netrukus mokykloje įrengtas keltuvas, vėliau – liftas. Juo naudojosi šiek tiek vėliau į mokyklą atėjęs fizinę negalią turintis berniukas. Prieš pora metų įrengti dar du keltuvai. Nors užtruko ilgai, tačiau dabar mokyklos pastatas visai pritaikytas žmonėms su judėjimo negalia. Pasak A. Stakutienės, tai – mokyklos direktoriaus Dariaus Ramono nuopelnas. Įstaigos vadovas visada yra už kiekvieno vaiko sėkmingą integraciją. Panašus ir savivaldybės vadovų požiūris – jie visada atsižvelgia į vaikų poreikius.

Šiuo metu, mokykloje vaikų su fizine negalia nėra, mokosi Aspergerio sindromą, autizmo sutrikimą, elgesio bei emocijų sutrikimų turintys mokiniai.

A. Stakutienė džiaugiasi, kad dabar pedagogai jau beveik nesibaimina kitokių vaikų, juolab, kad juos mokydami sulaukia įvairiapusės pagalbos: „Neslėpsiu: iš pradžių visiems teko išeiti iš savo komforto zonos, mokytis, pratintis prie naujų sąlygų ir įvairių situacijų. Pedagogai lankė kursus, seminarus. Iš pradžių siekėme šiuos vaikus išmokyti visko, ko mokosi ir kiti, tik vėliau supratome, kad to nereikia, vaikas pats pasiima tiek, kiek gali, kiek įmanoma. Mes tik stengiamės jam padėti“.

Jos teigimu, specialistų komanda, pagelbėti tiek pedagogams, tiek vaikams ateina tada, kai kyla konfliktinių situacijų per pamokas. Jei vaikas – pernelyg neramus, socialinė pedagogė jį išveda iš klasės, ir dirba individualiai. Panašių atvejų pasitaiko vos du ar tris kartus per metus.

Atsižvelgiama į kiekvieno galimybes

Pasak direktoriaus pavaduotojos, ne visiems specialiųjų poreikių turintiems vaikams reikalingos specialiai pritaikytos programos, kai kurie su tam tikra pagalba mokosi pagal bendrojo ugdymo programas. Ne visiems reikia ir nuolat šalia būnančio mokytojo padėjėjo. „Kai kuriems vaikams mokytojo padėjėjo reikia iš ryto, palydėti iki klasės, kitiems – per pertraukas, dar kitiems reikia padėti pavalgyti. Stengiamės šio specialisto darbo valandas sudėlioti taip, kad užtektų laiko visiems. Aptariame mokytojo padėjėjo pagalbos poreikį ir su mokytojais“, – teigia A. Stakutienė.

Mokytojo padėjėjas vaikui skiriamas gavus atitinkamas Pedagoginės psichologinės tarnybos išvadas. Vis dėlto, jei pedagogai mato, kad pagalbos vaikui reikia, sutikus tėvams, patys kreipiasi į Pedagoginę psichologinę tarnybą dėl jos skyrimo. „Tėvus suskirstyčiau į dvi grupes. Vieni nenori pripažinti, kad jų vaikas turi problemų, juos reikia įtikinėti, kad nebijotų kreiptis į specialistus, tik tokiu būdu jam galėsime teikti intensyvesnę pagalbą, vaikas jausis geriau. Yra tokių tėvų, kurie patys prašo pagalbos ar net jos reikalauja. Kiekvienas atvejis – labai skirtingas“, – pabrėžia A. Stakutienė.

Atėjusį į mokyklą vaiką pirmąjį pusmetį stebi su juo dirbantys mokytojai. „Jei reikia, prisideda visa pagalbos mokiniui komanda. Aptariame su mokytojomis kiekvieno vaiko adaptaciją, svarstome, į ką atkreipti dėmesį, kokios pagalbos reikia. Kartais būna – nėra specialiųjų poreikių, bet yra elgesio problemų ar kitų bėdų, kurios trukdo mokytis. Visa tai sprendžiame nedelsdami“, – dėsto specialistė.

Retais atvejais, kai kurių dalykų, specialiųjų poreikių turintys vaikai, mokosi atskirai. Dauno sindromą turinti Raminta, matematikos, lietuvių kalbos ir gamtos pažinimo, mokosi su specialiąja pedagoge. Vis dėlto, per kitas pamokas, taip pat – veiklas po pamokų, ji būna kartu su klasiokais. „Iš pradžių bandėme mergaitę įtraukti į visas pamokas, tik paskui pamatėme, kad taip nėra gerai nei jai, nei klasės draugams. Mokymosi tempai, programos skiriasi, blaškėsi ne tik Raminta, bet ir vaikai. Daugelis stebisi, kad mergaitė mokosi anglų kalbos, klausia – kam to reikia? Žinoma, Raminta galbūt niekada nekalbės angliškai taip, kaip gimtąja kalba, bet ji puikiai įsimena spalvų, gyvūnų pavadinimus. Tai jai padės gyvenime“, – teigia A. Stakutienė.

Neseniai Raminta kartu su klasės draugais mokėsi plaukti baseine. Pasak direktoriaus pavaduotojos, iš pradžių buvo nedrąsu – ar Raminta vandenyje jausis gerai, ar treneriui pakaks gebėjimų dirbti su ja? Visi nuogąstavimai greitai išsisklaidė, Raminta sėkmingai mokėsi plaukti, treneriai su ja neturėjo jokių bėdų. Džiaugėsi ir Raminta, ir jos tėvai.

A. Stakutienė pabrėžia, jog vaikai su specialiaisiais poreikiais įtraukiami į bendras veiklas: „Jie dalyvauja visose šventėse, renginiuose, džiaugiamės, kad visa bendruomenė gali būti kartu. Nemanau, kad specialiųjų poreikių turintiems vaikams integruotis sunku. Kai jie – šalia, ir aplinkiniams atsiranda empatija, tolerancija. Tai naudinga visiems“.

Vis dėlto, specialistės teigimu, mokant specialiųjų poreikių turinčius vaikus, nieko nereikia daryti jėga ar dirbtinai – jei vaikui užduotis per sunki, motyvacija mokytis dingsta. Didelių specialiųjų poreikių turintiems vaikams Žemynos mokykloje sudaromi specialūs ugdymo planai, stengiamasi nuolat pabrėžti jų pasiekimus, atrasti būdų sėkmingai integruotis.

Kovo mėnesį A. Stakutienė stažavosi Suomijos mokyklose, domėjosi šalies švietimo sistema. „Ypač buvo įdomu sužinoti ir pamatyti, kaip mokosi specialiųjų poreikių turintys vaikai. Supratau, kad einame teisinga linkme. Galbūt nesame tokie turtingi, bet nuveikiame labai daug. Mūsų nuostatos nesiskiria nuo suomių, tik reikia pasimokyti paprastumo, didesnio pasitikėjimo vienas kitu, sudaryti sąlygas vaikams būti savarankiškesniais ir nebijoti nesėkmių“, – sako direktoriaus pavaduotoja.

Stengiamasi, kad kiekvienas jaustųsi gerai

Pedagogė didžiuojasi, kad mokykloje, iš specialiųjų poreikių turinčių vaikų, nesityčiojama, o patyčių prevencijai skiriama daug dėmesio. Prieš keletą metų vykdytas projektas visai mokyklos bendruomenei, kad patyčios būtų atpažįstamos ir reaguojama į jas vienodai. „Rengėme mokiniams klasės valandėles, šventes, akcijas. Taip pat vyko renginiai mokytojams ir kitiems darbuotojams – nuo mokyklos direktoriaus iki sargo. Dvejus metus dirbome labai intensyviai. Vis dėlto, po kelerių metų bendruomenė pasikeitė, pamokos užsimiršo, todėl nusprendėme programą atnaujinti. Patyčių prevencijos taisyklės pakabintos kiekviename kabinete, vaikai žino, kas tai yra, jos galioja visur, net mokykliniame autobusiuke važiuojant į mokyklą ar iš jos“, – pabrėžia A. Stakutienė.

Žemynos mokykloje vaikai nuolat supažindinami su įvairiais sutrikimais. Kovo mėnesį, kai minima Dauno sindromo diena, vyko „Saulyčių diena“. Visi pakviesti dėvėti skirtingų spalvų kojines, batus. Taip tądien vaikščiojo ne tik vaikai, bet ir darbuotojai. Vaikai pasižiūrėjo filmuką apie Dauno sindromą. „Mokiniai sužinojo, koks tai sutrikimas, kodėl nutinka, kad vaikas gimsta kitoks. Per klasės valandėles mokytojai kalbėjo apie tai, kad tokie vaikai turi būti kartu su mumis – šokti, dainuoti, mylėti. Visa tai duoda labai teigiamų rezultatų“, – sako direktoriaus pavaduotoja.

Ne mažiau dėmesio skiriama ir vaikų sveikatai. Šiais metais surengta „Sveikatiada“, vyko renginiai visai mokyklos bendruomenei. „Daugiausia dėmesio skyrėme sveikai mitybai, judėjimui, vaikai skatinami pajusti sveiką skonį. Visus paraginome atsinešti į mokyklą vaisių ir daržovių. Pamatytumėt, kokia vyko puota… Nuoširdžiai stebėjomės tėvelių kūrybingumu, vaišinomės visi.

Dar viena diena skirta grūdiniams produktams – kareiviai kieme virė kareivišką košę, kuria visi vaišinomės. Mokiniai pajuto, kokia gardi gali būti košė“, – kalba direktoriaus pavaduotoja.

Dabar visi mokiniai, kurie mokosi pagal individualizuotas programas, naudojasi mokytojo padėjėjo pagalba. „Padėjėjos prisijungia prie interneto platformos, padeda mokiniui mokytis, po pamokų padeda paruošti namų darbus, juos išsiųsti mokytojams. Raminta taip pat sėkmingai mokosi nuotoliniu būdu. Be abejo, namuose jos didžioji padėjėja – mama. Su ja ir su mergaite specialistai ir klasės mokytoja aptaria kylančius iššūkius ir sėkmingai žengia į priekį“, – sako A. Stakutienė.

Specialiosios pedagogės, logopedė sėkmingai rengia užsiėmimus nuotoliniu būdu, tobulėja jų profesiniai gebėjimai. „Šiuo metu pailgintos dienos grupė neveikia, bet grupės mokytojos sėkmingai įsitraukė į pagalbos teikėjų gretas, nuotoliniu būdu po pamokų padeda mokiniams atlikti namų darbus, palaikyti ryšį su mokytojais. Labai džiaugiuosi visa mokyklos mokytojų, specialistų komanda. Kiekvienas maksimaliai padedame kiekvienam vaikui, bendradarbiaujame, tariamės“, – sako direktoriaus pavaduotoja.

Pasak jos, nors mokinių mokykloje nuolat mažėja, vaikų, turinčių emocinių, elgesio sutrikimų, ateina vis daugiau. „Sunku pasakyti, kas tai lemia. Galbūt išmaniosios technologijos, galbūt užteršta aplinka ar netinkama mityba. Aišku viena: kuo toliau, tuo su didesniais iššūkiais turėsime susidurti. Tam turime būti pasirengę iš anksto“, – pabrėžia A. Stakutienė.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite