Angle down Atgal

Žaismingas ruduo

Kiekvieną rudenį vis planuoju kuo daugiau veiklų su vaikais vykdyti lauke. Šis ruduo kaip tik toks: saulėtas, linksmas, šiltas. Būtų tiesiog nuodėmė tuo nepasinaudoti ir tūnoti grupėje. Lauke galima pažinti ne tik gamtą, bet ir ugdyti skaitymo, skaičiavimo, erdvės suvokimo, bendravimo, bendradarbiavimo, Tėvynės pažinimo, ištvermės, kūrybiškumo įgūdžius.

Kai pradedi pažinti artimiausią aplinką, norisi keliauti vis toliai ir toliau. Vieną rytą grupėje savo mintimis apie kelionę į mišką pasidalinau su keletu tėvelių ir paklausiau, gal turėtų kokių pasiųlymų. Elžbietos tėtis pasiūlė išvyką ant Lašinių piliakalnio ir ten esančio akmens. Kartu keliauti pasiūlėme ir ,,Boružės“ grupės vaikams. Juk šiemet kartu vygdome projektą „DRAUGYSTĖS DURYS“. Draugų nepaliksi.

Išvyka prasidėjo nuo rytinio pasakojimo grupėje apie piliakalnius. Vaikai klausėsi atidžiai, susidomėję. Atvažiavus prie piliakalnio prasidėjo ilgai lauktas žygis. Nusidažęs raudonomis, geltonomis, auksinėmis spalvomis, mus pasitiko rudeninis miško takas. Jis vedė prie Lašinių piliakalnio ant urio užlipti buvo nelengva. Kopėme ir po vieną, ir po du atsakingai prižiūrėdami vieni kitus. Didžiausias džiaugsmas laukė pasiekus viršūnę. Nuo ten pamatėme papėdėje tekančią Strėvos upę, Kruonio elektrinės sienas ir nuostabų, rudeniu kvepiantį gamtos pasaulį. „Kaip gražu,- pasakė kažkas iš vaikų. Linksmai atsisveikinę su piliakalniu ir neradę lašinių pasišnekučiuodami keliavome prie Lašinių didžiojo akmens. Štai čia mūsų laukė tikras išbandymas, nes ties pusiaukele baigėsi mediniai laiptai. Kopėme į kalną įvairiais būdais net keturiomis. Prilaikydami, tempdami, patardami įveikėme didijį kalną. Džiaugėmės, kad esame stiprūs, drąsūs, ištvermingi, draugiški. Sėdome į autobusą ir pilni įspūdžių grįžome į darželį.

Išgirdęs, kad vyksime prie piliakalnio, Mildos tėtis pasiūlė vaikams pravesti edukacinę veiklą apie senovės lietuvių ginklus, gyvenimo būdą. Vaikai aiškinosi, kur gyveno, ką valgė mūsų protėviai. Pamatė, su kokiais ginklais eidavo į medžioklę. Juos galėjo palaikyti, apžiūrėti. Pamatė ir pasimatavo senovinį šalmą. Netgi bandė pakelti šarvus. Ant savo piliakalnio (kėdutės) iš medžio atraižų kūrė pilį.

Bet pats smagumas buvo lauke. Čia vaikai pamatė tikrą lanką su kuriuo šaudė į taikinį. O paskui, gavę po lazdyno šaką, pasidarė lankus ir juos išbandė. Diskusijos ir patarimai liejosi per kraštus. Džiaugsmas, pasididžiavimas savimi, savo gebėjimais tęsėsi iki vakaro.

Ačiū tėvams, pasiūliusiems tokias puikias idėjas. Ir ačiū tėvams, kurie pasitikėjo savo vaikais.
Autorių nuotr.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite