REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2019 m. Vasario 1 d. 10:14

Žaidimas kalbomis atvedė į japonologiją

Panevėžys

Susitikimai Obelių miesto bibliotekoje: Jurgita nuotaikingai bendrauja su skaitytojais ir dalija autografus. Obelių bibliotekos archyvo nuotr.

Gimtasis RokiškisŠaltinis: Etaplius.lt


70165

Sutikite – šiais laikais išmokti užsienio kalbą nėra keblu, nes aplinkui daug galimybių, tereikia užsispyrimo ir kantrybės. Visgi yra kalbų, kurios lietuviams atrodo kaip tolima egzotika, o jų rašmenys vieniems primena vaikiškos knygos paveikslėlius, kitiems – ornamentus... Viena tokių – japonų kalba. Meno išmokti japonų kalbą ėmėsi kraštietė Jurgita Polonskaitė-Ignotienė. Tiesa, jos gyvenime tarp žodžių „pramokti“, „išmokti“ ir „vertėjauti“ plyti gili praraja. Ji dažnai sugrįžta į Obelius pasidalinti tuo, ką sugeba: pristato išverstas knygas, imasi talkinti tradicinėje „Obelinės“ šventėje – pernai buvo viena iš „Idėjų fabriko“ moderatorių.


Foto galerija:

1.jpg
2.jpg
3-2.jpg
dsc02001-1.jpg
img-1229.jpg

– Kodėl japonų?

Mokiausi tuometinėje Obelių vidurinėje mokykloje (dabar gimnazija – aut. past.), baigusi ją, įstojau į Vilniaus universiteto Orientalistikos centrą, kur studijavau lyginamųjų Azijos studijų (japonologijos) programą. Tada, atsimenu, reikėdavo daug visiems pasakoti, kas ta orientalistika ir ką aš ten veikiu. Paaiškinti būdavo ne taip ir paprasta, nes pati dar nebuvau iki galo suvokusi orientalistikos reikšmės. Su japonologija lengviau: hieroglifai, trys abėcėlės, skirtingi skaitymai, skirtingos reikšmės, skirtumai su kinų kalba. Ketvirtame kurse laimėjau Japonijos švietimo ir mokslo ministerijos (MEXT) stipendiją studijoms pasirinktame Japonijos universitete metams, vėliau likau ten magistro ir doktorantūros studijoms. Grįžusi į Lietuvą, pradėjau dirbti tame pačiame Vilniaus universitete, Orientalistikos centre, nuo praėjusių metų besivadinančiame Azijos ir transkultūrinių studijų institutu. Ten dėstau (tiesa, šiuo metu yra pertrauka) japonų kalbą, skaitau Japonijos religijų ir šiuolaikinės japonų literatūros kursus.

Vertėjavimas – Jūsų pagrindinis darbas? Kokių autorių kūrinių esate išvertusi?

Vertėjavimas – vertimas tiek žodžiu, tiek raštu – visada buvo papildoma veikla: Japonijoje šalia studijų, o Lietuvoje šalia darbo universitete. Nors studijuoti japonų kalbą sumaniau niekur padoriai jos negirdėjusi ir nemačiusi (hieroglifų buvau mačiusi, bet tik vėliau sužinojau, kad jie – kinų), ta kalba man prilipo. Didžiulis smalsumas stūmė vis toliau ir giliau. Man patinka žaisti kalbomis, ieškoti prasmių ir reikšmių atitikmenų, patinka matyti pro kalbos paviršius prasišviečiančius kultūrinius sluoksnius, žmonių gyvensenos, mąstymo subtilybes, patinka nustebti, suklusti. Vertimas raštu, dažniausiai lėtas ir tylus veiksmas, tam labai tinkamas. Vertimas žodžiu visiškai priešingas – reikalauja maksimalaus susitelkimo, greitos reakcijos, atsakymo čia ir dabar, pašnekovų pajautimo ir supratimo. Tai streso ir įtampos sfera. O kur dar atsakomybė, ypač verčiant aukšto lygio politikų susitikimuose… Atsakomybės yra ir verčiant raštu. Be jokios abejonės. Tik ji kitokia. Iš grožinės literatūros esu išvertusi keturias Harukio Murakamio knygas (penktoji knyga „Akli gluosniai. Mieganti moteris“ versta dviese) bei vieną detektyvą. Stalčiuje guli keletas nenugludintų ir dar niekur neskelbtų tekstų, o galvoje – apskritai daugybės planų, norų ir vertimų idėjų. Bet viskam savas laikas.

Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“



REDAKCIJA REKOMENDUOJA