Angle down Atgal

Žaidimais virtusios pamokos

Ilgus metus vaikus dailės mokantis menininkas, vienas iš galerijos iniciatorių Romualdas Pučekas ne tik pasidalino prisiminimais ir įžvalgomis apie dailės mokymą Dusetose, bet ir pravedė trumpą ekskursiją Dusetų meno mokyklos muziejuje. Po beveik dviejų valandų pokalbio su menininku mums tapo akivaizdu, kodėl 2011 metais būtent jis gavo metų mokytojo premiją.

Esate kilęs iš Pasvalio, kaip atsidūrėte Dusetose?

Dar bestudijuodamas tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute, vasaromis su draugais atvažiuodavau prie šiaurinio Sartų ežero kranto poilsiauti su palapinėmis, čia išbūdavome apie savaitę, o pritrūkę maisto autobusu važiuodavome apsipirkti į Dusetas.

Taip susipažinau su miesteliu, apylinkėmis. Man ši vieta patiko. Tuo metu būdavo skirstymai, už studijas buvo privaloma atidirbti. Aš buvau geras studentas, todėl turėjau laisvą pasirinkimą, norėjau rinktis darbą Klaipėdoje, bet vietą atidaviau kurso draugei. Atėjus pavasariui, iš Dusetų mokyklos ieškoti specialisto atvažiavo Gapšys, jis pažinojo dėstytojus ir jų klausė, ar neturi rekomenduotinų studentų. Buvau informuotas, kad Dusetose dailė yra sustiprinta, klasės skirstomos į dvi grupes, vėliau atsiras daugiau pamokų, be to, buvo atlaisvinti senieji pastatai, todėl man buvo žadėta duoti dirbtuves. Tai buvo išties viliojantys pažadai ir aš atvažiavau. Visi pažadai buvo įgyvendinti, pastate, kurį man davė dirbtuvėms, gyvenu ir dabar (privatizacijos metu perpirkau). Mokyklos direktorius mus gelbėjo ir nuo sovietinės armijos – užregistruodavo mus prie kaimo, o tuomet mokytojų iš kaimų neimdavo. Sulaukęs 27 metų, amžiaus, nuo kurio nebeimama į kariuomenę, turėjau apsispręsti, ką daryti toliau. Nusprendžiau likti, susidomėjau dailės pedagogika. Institute buvo nušviesti tik pagrindai, daugiau mokėmės dailės dalykų, tuo metu nebuvo tokių specialistų, kurie specializuotųsi ties dailės pedagogika. Vėliau pradėjau domėtis vaikų kūryba, važinėti į seminarus, žvelgiau į vaikų piešinius kaip į savotišką meną, saviraišką. Mane tai sudomino ir užkibau. Mūsų niekas nevaržė, nebuvo sukurtų metodikų, kaip turi dirbti sustiprintos dailės mokytojas, tad vakarais su mokytojais susėsdavome ir aptardavome, kaip turime dirbti. Daug ką išmokome patys – eksperimentavome, aklai programomis nesekėme.

Ilgai mokytojavote sustiprinto dailės klasėse, kas Jums labiausiai įsiminė iš šių pamokų, kaip jos vykdavo?

Na, pamokos struktūra buvo tokia pati kaip ir kitur. Čia nieko neišrasi, bet aš daugiausia rėmiausi įgimtu vaiko noru žaisti. Man piešimas buvo žaidimas, todėl darbe daug ką panaudojau iš savo vaikystės prisiminimų, kai lietingomis dienomis pasikviesdavau draugų į savo namus, į dubenėlį pripildavome vandens, palįsdavome po lova ir mirkydami cheminį pieštuką į vandenį piešdavome tamsoje. Mums atrodė, kad darėme nuotraukas. Po kiek laiko išlįsdavome iš palovio ir žiūrėjome, lyginome, kokie fantastiniai vaizdai gavosi. Taip lavinome vaizduotę. Stengėmės, kad kiekvienas daromas daiktas būtų gražus, gamindavome ginklus, mūsų smėlio žaidimai vyko netoliese buvusiame karjerėlyje, ten konstruodavome urvus. Kitoje pusėje buvo apleistas dar vienas molio karjeras, jame radome paliktų įrenginių, molio maišytuvą, ten anksčiau buvo gaminamos plytos. Mes su vaikais lipdydavome švilpynes, bet, aišku, ne- turėjome sąlygų jų išdegti. Šiuos prisiminimus man norėjosi perkelti į mokyklą. Žodis „mokysimės“ kartojasi visoje mokykloje ir vaikas jį išgirdęs prieš save pastato sieną. Vaikams ypač patinka judančių objektų – žaislų konstravimas. Vaikui nenurodai tiksliai, ką jis turi daryti, tik parodai mechanizmo veikimo principą ir kiekvienas turi sugalvoti, kaip jį pritaikyti savaip. Tai ir yra kūryba. Pamokų buvo daug, o kiekvieną dieną piešti ir tapyti vaikui nusibosta. Tikslas buvo išlaisvinti vaizduotę, leisti vaikui laisvai pasireikšti. Norėjau kuo daugiau išplėsti estetines veiklos formas. Žaisdavome lėlių teatrą, vaidindavome su pačių pasiūtomis lėlėmis. Ryškiausias mūsų spektaklis buvo Vytautės Žilinskaitės „Kelionė į Tandadriką“, patys sukūrėme dekoracijas, širmą… Taip pat iš žievės, putoplasto ir butelių darydavome laivelius, pavasarį per dailės šventę juos leisdavome į ežerą. Gaminome ir aitvarus, su vyresniais užsiėmėme žemės menu, su mažesniais vaikais statydavome smėlio pilis. Sušilus orui važiuodavome į apylinkes – Užpalius, Antazavę. Tikslas buvo išlaisvinti vaizduotę, leisti vaikui laisvai pasireikšti. Norėjau kuo daugiau išplėsti estetines veiklos formas…

Iš Jūsų pasakojimo panašu, kad viskas vyko sklandžiai, tačiau ar neteko susidurti su sunkumais?

Be abejo, partija reikalavo, kad vaikai pieštų kažką, susijusio su ideologija. Visad tekdavo suktis iš situacijos, visad pavykdavo išsisukti, tačiau vis tiek per baigiamųjų darbų gynimus atvažiuodavęs švietimo skyriaus instruktorius sakydavo: „Vaikai gabūs, bet nematau tarybinę liaudį šlovinančių piešinių“. Apie dailės mokymą mūsų mokykloje buvo sukurtas filmas „Grožio abėcėlė“, jo režisierius taip pat prašė sugalvoti kokį nors ideologinį akcentą, nes kitaip „filmas nepraeis“. Tuo metu kaip tik vedžiau plakato pamokas ir ten tiesiog užrašėme „Baltijos jūra – taikos jūra“ (juokiasi). Esu skaitęs pranešimą Taškente, kalbėjau visos sąjungos mokytojams apie pradinių klasių vaikų piešinių kompozicijas, kas jose ypatinga, kokio tipo vaikai mėgsta kokio tipo kompozicijas ir kodėl. Laimėjau antrą vietą, tačiau gavau ir pylos. Pora solidžių vyriškių iš Maskvos man uždavė klausimų: „Kodėl nematome nei raudonos vėliavos, nei nieko apie meilę tarybinei tėvynei? Visur tai karvę melžia močiutė, tai senelis skaito laikraštį?“ Aš jiems atsakiau, kad tai ir yra ta meilė gimtajam kraštui, juk darbus kūrė dar maži vaikai. Anksčiau, mokykloje turėjome ir paveikslų galeriją, tačiau jos nebėra. Dalis paveikslų yra gimnazijoje, taip pat yra ir sunykusių, o kai kuriuos darbus atsiėmė vaikai. Liko tik keramika, kitos skulptūros.

***

Kalbėdamas apie vaikų darbus Pučekas mus pakvietė juos apžiūrėti. Mokyklos rūsyje – muziejus su vaikų, kūrusių ir sustiprinto dailės mokymo, ir dabartinės meno mokyklos klasėse. Originalumas ir technikų gausa vaikų kurtuose keramikos dirbiniuose gali nustebinti ne vieną, kad ir ilgai sėdėjusį kitos meno mokyklos klasės suole.

Prie pat įėjimo į muziejų išsaugotos lėlės, kurias matėme ir filmo „Grožio abėcėlė“ epizode. Lėlės puikiai išsilaikiusios, su jomis dar būtų galima suvaidinti ne vieną spektaklį, tačiau aktoriai jau keliais dešimtmečiais vyresni. Netoliese užgavėnių kaukės, o priekyje – daugybė buvusių Dusetų K. Būgos gimnazijos ir Meno mokyklos mokinių darbų. Iš jų sužinome, su kokia technikų gausa mokiniai čia turėjo galimybę susipažinti. Skulptūras jie liedavo ir iš betono, skaldydavo akmenis mozaikoms. Mokykloje vis dar veikia keramikos dirbtuvės, yra žiedimo ratų, degimo krosnis, bet akmenų niekas nebeskaldo. Nebėra nei tinkamų patalpų, nei tam tinkamo amžiaus vaikų.

Šis muziejus nebėra gausiai pildomas, nebent po peržiūrų paimama po vieną darbą parodų organizavimui arba naudoti kaip metodinę priemonę. Kitais atvejais visi vaikų darbai pasilieka su jais. Mokytojas juokiasi, esą girdėjęs iš klebono, kad jis kalėdodamas stebėjosi, jog visų jo lankomų namų lentynos, pripildytos keramikos kūrinių.

Vaikų darbai dekoruoti įvairiais būdais, glazūra, skirtingomis faktūromis, angobo, grafito technikomis, lydytu stiklu. Pagrindinė darbų tema: vaikų interpretuojama gamta. Prieš Šv. Kalėdas organizuojama mokinių darbų paroda, kurioje eksponuojami įdomiausi keramikos darbai. O prieš mūsų akis vaikų kūrybingumo ir prisirišimo prie Dusetų gamtos pavyzdys: indas, ant kurio dangtelio Dusetų peizažas, Sartų ajerai.

Įvaldyti formas, plokštumų susikirtimus mokiniai galėję besimokydami iš mokytojo miške rastų ir į klasę atneštų kaulų, taip mokydamiesi geometrines jų struktūras. Geologinių lūžių tema vaikams padeda mokytis, kad keramika nebūtinai turi būti nuglostyta. Tokį pavyzdį matome indelyje, kuriame išgauti samanas primenančią faktūrą molis buvo maišytas su pjuvenomis. Taip vaikai sužino, kaip išraiškinga faktūra kuria estetinį poveikį. Šiame nedideliame muziejuje matome labai daug kūrybos, „vaikai turi daug idėjų, daug ir užsakymų – tetos prašo vazų, tėčiai peleninių“, juokiasi Pučekas, tęsdamas mūsų spontanišką ekskursiją po Meno mokyklos muziejų.

Kurdami vaikai mokosi ir komandinio darbo, tai matome viename iš darbų, kuriame vaikai turėjo susitarti su klasės draugais, kaip turi atrodyti galutinis projektas, kur lipdyti detales.

Duoklė atiduodama ir tradicinei keramikai, prie vaikų darbų čia saugomi Dusetų puodžiaus Broniaus Petkevičiaus žiesti puodai. Šalia jų galime prisiminti Dusetų istoriją ir kad čia gyventa garsiosios Pliaterių giminės. Mokyklos muziejuje prie vaikų darbų eksponuojamos koklių liekanos iš XVII–XVIII a. smuklės, kurią Dusetose buvo įkūrę Pliateriai, kokliai rasti tik po dabartinio Nepriklausomybės paminklo aikštės rekonstrukcijos. Tačiau didžiausią įspūdį mums palieka vaikų kūrybiškumas ir jų sukurtų darbų originalumas.

Ar teisinga būtų sakyti, kad Dusetų meno mokyklos Dailės skyrius tam tikru atžvilgiu išlaiko sustiprinto dailės mokymo tradiciją?

Taip, negalime labai skųstis. Tuo metu pusė vidurinės mokyklos mokinių lankė sustiprintos dailės pamokas, mokykloje buvo daugiau nei 800 mokinių, tai buvo didelis dalykas. Užklausus Švietimo skyriaus vedėją, kokia buvo sustiprinto dailės mokymo panaikinimo priežastis, atsakymas buvo grįstas tuo, kad tai nedemokratiška, nes pusė mokyklos buvo mokoma sustiprintai – kita ne. Aišku, atsižvelgdavome ir į tėvų norus, būdavo stojamieji egzaminai, ritmikos, spalvų, natūros matymo patikrinimas, bet tėvų noras buvo  pagrindinis  faktorius.  Jei  mūsų  direktorius būtų norėjęs, būtų pratęsęs šią tradiciją. Gal nebe po šešias pamokas, tačiau bent po keturias… Dabar, aišku, nėra taip blogai, Meno mokykla irgi gerai. Bėda tik, kad ateina vis mažesni vaikučiai, tad septintoje klasėje jau baigia Meno mokyklą. Tuomet, kada jie tampa jau sąmoningos asmenybės, turinčios iš žaidimo pereiti į gilesnį mokymąsi – jie išeina.

Kodėl vaikams svarbu mokytis dailės?

Grynoji dailė žmogų lydi visą gyvenimą, nesvarbu, kuo jis betaptų. Išlavintas estetinio suvokimo jausmas ir vaizduotė gali tikrai praversti. Dailės istorija susijusi ir su literatūra, apskritai, visos meno šakos yra susijungusios. Tad menas yra tikrai reikalingas ir buityje, tai žmogų kilsteli aukščiau, o vaikas per meną yra užsiėmęs, kuria, svajoja. Labai svarbu, kad vaikas nenurimtų, būtų žingeidus. Apie tai galėtų daugiau papasakoti tai tiriantys specialistai, o mes, praktikai, džiaugiamės, kad turėjome galimybę dirbti. Nors esu surengęs nemažai parodų, daugiau savęs esu atidavęs vaikams nei savo kūrybai.

Gal galite papasakoti, kaip esate susijęs su Dailės galerija?

Iki tol, kuomet čia atvažiavau, buvo tik Gapšys, daugiau dailės specialistų nebuvo. Po dvejų ar trejų metų surengiau mokykloje parodą. A. Stauskas man yra prisipažinęs, kad ji jam turėjusi didelę įtaką. Tad, trise: Stauskas, Raugas ir aš sugalvojome įkurti dailės galeriją Dusetose. Šį faktą Alvydas paskelbė per vieną savo parodos atidarymą. Dusetos, be Žirgų lenktynių galbūt būtent dailės renginiais ir garsėja. Pasirodo, galeriją sukurti galima tuščioje vietoje, aš svajoju, kad kur nors jaunimas baigęs studijas sugalvotų atvažiuoti ir miestelyje kažką sukurti. Dideliame mieste jau visko yra, o mažame yra daug ką veikti, tik reikia turėti minčių ir noro.

Gal galite papasakoti apie savo kūrybą?

Mane domina žmogaus ir laiko temos, ne grožis, bet tai, ką laikas padaro su žmogumi, su daiktais, kaip viskas keičiasi, kokias naujas prasmes įgauna santykiai arba žmogus su tais daiktais, kokia metamorfozė įvyksta. Ar laikas ką nors duoda, ar viską sunaikina. Ar įgauna naują kokybę. Geriausia tai išreikšti galiu asambliažo technika. Kadangi domiuosi laiko tema, daugiausia naudoju senus objektus. Montuoju, kalu prie įvairių pagrindų, senų lentų ir t. t. Šiuos daiktus jungiu vieną su kitu. Aišku, reikia turėti daug daiktų, juos surasti, ieškoti kur nors vienkiemiuose, sugriautose sodybose. Ką matai tinkama ir jungi, dėlioji, kai po truputį pradeda formuotis vaizdas, asambliažas pradeda kalbėti. Daiktų negali sudėti bet kaip, reikia, kad derėtų jų aukščiai, reljefas, ties kompoziciniu centru turi būti aukščiau, taip pat kaip ir lipdant iš molio. Kartais įvedu kokią spalvą, bet labai saikingai, nes visgi norisi, kad tie daiktai būtų paliesti tik laiko. Paskutiniu metu pradėjau kurti asambliažus įterpdamas senas nuotraukas, rastas griaunamų namų palėpė- se, jas įkomponuoju tarp senų daiktų, detalių – ir jos naujai atgyja, paskutinis asambliažų ciklas vadinosi „Pokario albumas“, šiuose asambliažuose buvo sušaudytų skardų, pageltusios, susiliejusios nuotraukos, įvairūs senoviniai metaliniai rakandai, kartais įvedu kokį nors šriftą, laiškų nuotrupas, senų laikraščių fragmentus. Dabar grįžtu prie tapybos, bet norisi dirbti būtent su laiko tema, nesu peizažistas. Nelabai mėgstu ekspresyvios kūrybos, mane labiau domina geometrinė abstrakcija, nors įprasta galvoti apie Lietuvos tapybą kaip apie ekspresyvią. Man reikia racionalumo. Esu sukūręs ir skulptūrų.

Ar miestelio likimas priklauso nuo jame gyvenančių žmonių, ar pats miestelis pritraukia tokius žmones, kurie atitinka jo dvasią?

Galbūt tai likimas. Tiesiogiai atsakant į klausimą, galima atsakyti dvejopai. Čia traukia dvi jėgos. Viena yra gamta, Sartų ežeras, gražios apylinkės. Kita yra dailė, sustiprintas dailės mokymas, vėliau išplėtotas į Meno mokyklą. Taip pat galėjo atrodyti ir Obeliai, jie taip pat prie ežero, bet taip nenutiko. Na, Dusetos taip pat turi savo istoriją, pažiūrėkime, kokie žmonės čia buvę: Širvys, Pliateriai, Būga… Dusetose visada buvo žmonių, kurie nevengė saviraiškos, vyresni žmonės dar prisimena, kad čia vis atsirasdavo vienas kitas žmogelis, persirengdavęs ir juokindavęs kitus miestelio gyventojus, nors niekas to neorganizuodavo. Saviraiška įvairiose situacijose prasiverždavo vienu ar kitu būdu. Dusetų istorija kartais skamba kaip mitas, tačiau tai yra tiesa.

Banguolė Žalnieriūnaitė ir Martyna Žukaitė, „Dusetų kraštas“

comment Skaitytojų komentarai (0)

Sponsored video

Taip pat skaitykite