Skaitytojų džiaugsmui 1897 m. pasirodo romanas „Liza iš Lambeto“ ir jaunasis rašytojas medicinos studijas nutraukia, siekdamas tapti profesionaliu rašytoju. Nors Williamas Somersetas Maughamas rašė daug pjesių teatrams ir scenarijų kino filmams, tačiau geriausiai žinomas ir atpažįstamas kaip prozininkas.

Lietuvių skaitytojams gerai žinomas, ne vieno leidimo susilaukęs jo autobiografinis romanas „Aistrų našta“ („Alma littera“, 2007), kuriame autorius aprašo našlaičiu tapusio jaunuolio patirtis ir kelią į brandą.

Pirmą kartą lietuvių kalba pasirodęs romanas „Teatras“ („Alma littera“, 2006) taip pat nusipelno atidesnio skaitytojų žvilgsnio. Romano centre – teatro primadona Džiulija Lambert.

Visi aktoriai – ir tik vienas kitas iš mūsų – turi padidėjusį polinkį į ekshibicionizmą, o jei jo neturėtų, negalėtų vaidinti <…> Tačiau Džiulija Lambert nėra nė vienos iš jų portretas. Imdamas vieną bruožą iš vienos, kitą iš kitos, stengiausi sukurti gyvą charakterį <…> Galbūt tai ir sutrikdė skaitytojus, negalinčius įsivaizduoti aktorės kitaip, kaip tik rampų šviesoje, ir suerzino aktores, kurias rampų šviesa taip apakino, kad jos nuoširdžiai įsitikinusios, jog egzistuoja tik joje.

Rašytojui, trisdešimtmetį praleidusiam arti įvairiausio plauko įžymybių ir aktorių, buvo gerai pažįstami pagrindiniai šių bruožai, tad Džiulijos Lambert portretas iš karto įtraukia savo tikroviškumu, priversdamas sekti paskui ją.

Romane atskleidžiamos teatro primadonos vidinės dramos, iliuzijos ir patirtys bei gyvenimo prasmės paieškos. Džiulija Lambert mąsto apie santykius su savo vyru Maiklu, apie tai, kad jų trauka vienas kitam jau seniai išgaravo; bendrais vardikliais liko tik teatras, ūkis ir sūnus Rodžeris.

Džiulijos mintis dar labiau sujaukia jaunas, neturtingas teatro buhalteris Tomas, su kuriuo ji užmezga romaną.

Ji pastebėjo jaudinančias jo pastangas nuslėpti faktą, kad tas pats kambarys yra ir miegamasis, ir svetainė <…> Džiulija tarsi nusimetė nuo pečių metų naštą ir staiga keistai pasijuto vėl jauna. Kaip smagu būdavo gyventi tokiuose kambariuose, su kokiu apetitu jie taršydavo fantastiškiausius pačių gamintus valgius <…> Išvydo save jauną, niekam nežinomą, siekiančią pripažinimo aktorę.

Ilgainiui Tomas tampa ne tik jos meilužiu – Džiulija jį įsimyli, kartu įsimylėdama savo jaunystę ir malonumą dovanoti brangias dovanas, kurios nepastebimai išauga iki skolų už mylimąjį apmokėjimo. Kuo brangiau Džiulijai kainuoja jaunas meilužis, tuo geriau ji jaučiasi: „duodama jam pinigų, ji iš tikrųjų jautė iki tol nepatirtą palaimą; jos širdis liepsnote liepsnojo iš meilės.“

Tačiau viskas komplikuojasi, kai Tomas tampa geru šeimos draugu ir ima vis daugiau laiko praleisti ne su Džiulija, o su jos sūnumi Rodžeriu.

Džiulija ima pavydėti Tomo dėmesio, kuris ir buvo tapęs pagrindiniu jos meilės puoselėtoju.

Netrukus jam atsibos būti su septyniolikmečiu. Rodžeris mielas, bet nuobodus, motinos meilė netrukdo jai tai įžvelgti <…> Džiulija iš karto apsisprendė nereikšti Tomui jokių pretenzijų; jeigu jis pajus, kad yra jai nors kiek įsipareigojęs, viskas gali baigtis.

Ir nors Džiulija stengiasi vaidinti, kad viskas gerai, tačiau ji darosi vis nelaimingesnė; ją graužia pagiežos ir keršto jausmai – juk tai ji sumokėjo už Tomą, tad jis turėtų jai paklusti. Nepaisant neapykantos, Džiulija, pasinaudodama aktoriniais gebėjimais, atsikovoja Tomą, tačiau santykiai su juo dabar jai tėra tik spektaklis, kuriame reikia vaidinti iki galo: su įtariomis teatro rėmėjomis, su sūnaus branda, su viena po kitos atsirandančiomis meilužėmis ir konkurentėmis…

Ir vėl vienintelė jos priebėga buvo teatras. Tokia jau gyvenimo ironija, kad tuo metu ji vaidino spektaklyje, kurio sėkmę lėmė meilužių išsiskyrimo scena. Iš tikro, juos išskyrė pareiga, ir Džiulija scenoje paaukojo savo meilę, viltį būti laimingai, visa, kas jai brangu dėl garbės idealo <…> Dar niekada ji nebuvo taip susitapatinusi su vaidmeniu.

 Nelaimingos meilužės vaidmens ir asmeninio gyvenimo suliejimas Džiulijai nepadeda – vaidina ji siaubingai, tad yra įkalbama pailsėti nuo teatro. Williamas Somersetas Maughamas, kurdamas Džiulijos portretą, ieško atsakymo į tai, kas sudaro aktoriaus šerdį ir kas jį nuolat stimuliuoja – vaikiškas ekshibicionizmas, noras pasirodyti, noras įprasminti kasdienybę ir parodyti žmogiškas dramas didingesnes ir tauresnes, nei jos iš tiesų yra.

Romanas „Teatras“ tikrai nėra skirtas vien tik aktoriams ir tik apie juos. Tai rašytojo platoniškas kvietimas svarstyti žmogišką brandą, santykių tvarumą, iliuzijų ir realybės – teatro ir gyvenimo – sankirtas.

2004 m. vengrų režisierius Istvánas Szabó kino mėgėjams pristatė kūrinio ekranizaciją („Being Julia“), kuri susilaukė nemažai teigiamų kino kritikų įvertinimų, o pagrindinio vaidmens atlikėja Annette Bening už šį vaidmenį laimėjo „Auksinio gaublio“ statulėlę.

Žmonės yra mūsų žaliava. Mes esame jų gyvenimo prasmė. Mes surenkame jų kvailus ir lėkštus jausmelius ir padarome iš jų meną, sukuriame grožį, o jie reikšmingi tik tuo, kad sudaro publiką, kurios reikia mūsų saviraiškai <…> Mes esam simboliai visos šitos sujauktos, beprasmiškos kovos, kurią jie vadina gyvenimu, o realūs yra tik simboliai.

R. Stonkutės recenzija