Angle down Atgal

Vy­rai su­kur­ti iš­šū­kiams

Gy­ve­ni­mas ke­lias die­nas miš­ke be mais­to ir deg­tu­kų. Iš­le­pu­siam mies­čio­niui, ku­ris pa­si­bu­vi­mui gam­to­je iš­si­ga­be­na pu­sę vir­tu­vės, toks kvie­ti­mas iš anks­to su­kel­tų pil­vo skaus­mą. Ta­čiau Lie­tu­vo­je at­si­ran­da vy­rų, pa­to­gų gy­ve­ni­mą iš­kei­čian­čių į lau­ki­nius žy­gius. Iš­šū­kius or­ga­ni­zuo­jan­tis Li­nas Bie­li­nis tik­ras – po ke­lias pa­ras trun­kan­čio žy­gio vy­rai ima dė­ko­ti už ei­li­nį miš­ko ke­liu­ką.
 

Cepelinai kuprinėje – tik juokas

Profesionalus fotografas iš sostinės Linas Bielinis turi svajonę – suburti bendruomenę „Miško terapija“. Bendruomenės nariai rengtų žygius, stovyklas, dalytųsi patirtimi, organizuotų susitikimus, gilintųsi į vidinius dalykus, kartu atiduotų duoklę gamtai. Per metus Linas vyrams iš visos šalies surengė jau 15 žygių, bet sako, kad tiek jam yra dar per mažai.

(Li­no Bie­li­nio as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)
(Li­no Bie­li­nio as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Kodėl jums kilo noras kartas nuo karto pagyventi laukinėje gamtoje?

– Mano paauglystė ir vaikystė praėjo vienkiemyje netoli Baltarusijos sienos. Buvimą gamtoje praradau, kai atvykau gyventi į sostinę. Pastaraisiais metais, turėdamas daugiau laiko, vėl sugrįžau į gamtą. Esu šviežias žygeivis, bet į žygius žiūriu ne kaip į pramogą, bet iššūkį, savęs paiešką, mąstymus, atradimus.

Ne kiekvienam į galvą šauna mintis išeiti į mišką kelioms dienoms be degtukų ir maisto.

– Tiesa. Tačiau man kartas nuo karto prireikia iššūkių. Prieš dvejus metus savo draugams rengiau tokį išėjimą į mišką. Įspūdžiai buvo labai geri, panorau tai pakartoti. Pakartojau mažai pažįstamiems vyrams, kurie žygyje jautėsi visai kaip mano draugai. Neturėjome maisto, tik pajuokaudavome apie cepelinus kuprinėje.

Vyrai orientavosi pagal mano sudarytą žemėlapį, jie visą laiką buvo užimti fizine ir protine veikla, tad maisto trūkumo net nepajuto. Nėra lengva dvi dienas nepavalgyti, bet yra sunkiau susidoroti su savo emocijomis ir jausmais. Žygyje protas aštrėja, emocinių problemų mažėja. Atsisakius maisto ir patogumų, ryšio priemonių, kyla klausimų, kaip dabar jautiesi, ką čia apskritai veiki, kaip su šiais nepatogumais išbūti. Vidiniai klausimai yra vertingi ir įgyja prasmę, kai su jais išbūni, o ne kovoji. Man daug ramybės atneša „įsižeminimas“ į gamtą. Labai išsivalo protas, kūnas, kai nėra maisto, ryšio, kai būni čia ir dabar. Daug prasmės pabūti su savimi ir kitais vyrais. Atsiranda bendrumo jausmas.

O nebūna taip, kad nelengvu žygio metu vyrai susipyksta?

– Nebūna. Bendrumas jaučiasi. Kai einama bendro tikslo link, yra palaikymo, noro pagelbėti, rūpesčio, noro suprasti vienas kitą. Man visada būna gražu, kai vyrai po žygio pasidalija jausmais, įspūdžiais.

Ar tai nėra patvirtinimas teiginio, kad žmonėms reikia ne bendravimo, o bendrystės? Kai aš sakau, kas man svarbu, ir matau, kad tu tai girdi ir priimi?

– Taip. Mano tikslas rengiant žygius – eiti į rimties, mastymo pusę, būti natūraliu, nebijoti išbūti su savo jausmais. Pasidalijimai būna labai atviri. Kai vyras būna atviras, man kyla pagarba, pasigėrėjimas juo. Reiškia – jam viskas gerai.

Koks komfortas yra kelias

Ar vienas žygių tikslų – pabūti visišku laukiniu?

– Mano rengiami žygiai yra skirtingi, bet visų jų tikslas – „įsižeminimas“, buvimas čia ir dabar, nepaisant iššūkių. Norisi sukelti nepatogumą – nuovargį, maisto nebuvimą. Kai tai įveiki, aplanko labai geros emocijos.

Pavyzdžiui, buvo žygių, kai vyrai dvi dienas keliavo mišku, brovėsi per brūzgynus. Vyrams labai gerai sekėsi, o kai liko keturi kilometrai iki tikslo, pakviečiau eiti keliu. Išlindus iš tankaus miško vienas pasakė: „Oho – kelias. Va čia tai civilizacijos išradimas.“ Pasijuokėme ir pradėjome kalbėti apie komfortą, kuriame gyvename. O aš supratau, kad tikslą pasiekiau – vyras pagalvojo, koks komfortas yra kelias. Įprastai mes einame gražiausias šaligatviais ir mums tai nė motais.

Atrodo, kad mokotės būti dėkingi?

– Tikrai taip. Tai labai gražus momentas. Kai žmogui grįžta toks suvokimas, kai jis prisimena dėkingumą už tai, ką gauna iš gyvenimo, labai gražu.

Kiekvienas žmogus nenori būti paneigtas. Kaip kitaip begalvoja, jis gali būti išgirstas. Vyrams labai svarbu nepamiršti, kaip svarbu įveikti iššūkius. Svarbiausias dalykas – kai vyrai grįžta namo, jų moterys būna laimingesnės. Kai vyras grįžta namo po žygio, jis stipriau apkabina savo moterį.

(Li­no Bie­li­nio as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)
(Li­no Bie­li­nio as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Sutikti Lietuvoje mešką – būtų sėkmė

Jūs ir pats vienas keliaujate į miškus?

– Neduodu vyrams užduočių, nesudarau tokių maršrutų, kokių pats nesu įveikęs. Ir ne po vieną kartą. Bet kokiu metų laiku. Žiemą net smagiau gali pasirodyti.

Šią žiemą miegojau girioje netoli Vilniaus. Nusprendžiau, kad vienam dvi naktis miegoti miške būtų neblogas iššūkis. Viskas ten gerai, tik reikia pasiruošti ir nusiteikti. Žiemą komfortiška tai, kad vabzdžiai negelia, bet pats žygiavimas gali būti nelengvas – daug laiko prarandama pasigaminant maistą ir sunku eiti per sušalusio sniego antklodę. Sniego šią žiemą buvo virš kelių. Dvi valandas žygiuojant gali tik kilometrą nueiti, nes ant nugaros – 80 l kuprinė su reikiamais daiktais.

Šie žiemą atradau miegojimą hamake. Seniau miegojau palapinėje. Mokiausi iš savo klaidų, buvo per šalta. Dabar vasarinį miegmaišį įkišu į žieminį, virš galvos pasikabinu tentą. Atradau niuansuose kūrybą. Visiška romantika – pasikabinti hamaką žiemą miške.

(Li­no Bie­li­nio as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)
(Li­no Bie­li­nio as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

O buvo žygių, kai tikrai išsigandote?

– Keliavau į Tatrų kalnus, išsirinkau aukščiausią viršukalnę. Labai skubėjau užlipti, nereikėjo ten virvių, tik rankų ir kojų. Užlipęs pamačiau, kad greitai sutems. Neturėjau palapinės, skubėjau grįžti ir supratau, kad pamiršau prožektorių „ciklopą“, kurį specialiai tai kelionei pirkau.

Ten buvo iškabinta įspėjimų, kad gali sutikti laukinių gyvūnų, pavyzdžiui, meškų. Man tapo visai nebejauku, temo, atsidūriau prie tarpeklio, o kelią pastojo kalnų ožiai. Nežinojau, kaip su jais „šnekėtis“, jie žiūrėjo nedraugiškai, trauktis nuo kelio neketino. Palipau aukštyn, ožiai mane nulydėjo žvilgsniais, apėjau juos keliolikos metrų spinduliu. Tikrai, tada buvo nelabai jauku.

Daug kas sako, kad ir Lietuvoje gali būti nesaugu, bet mes čia gyvename taip komfortiškai, kad didžiausi pavojai slypi kasdienybėje, kur yra žmonių. Patys žmonės gali būti pavojingi, o gamtoje vilkai vengia žmonių. Lietuvoje jau klaidžioja pora meškų, bet tam, kad jas sutiktum, reikia sėkmės.

Šią žie­mą Linas mie­go­jo gi­rio­je ne­to­li Vil­niaus. Nusp­ren­dė, kad vie­nam dvi nak­tis mie­go­ti miš­ke bū­tų ne­blo­gas iš­šū­kis. (Li­no Bie­li­nio as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)
Šią žie­mą Linas mie­go­jo gi­rio­je ne­to­li Vil­niaus. Nusp­ren­dė, kad vie­nam dvi nak­tis mie­go­ti miš­ke bū­tų ne­blo­gas iš­šū­kis. (Li­no Bie­li­nio as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Nežemiško skonio žemuogės

O būna vyrų, kurie po pirmojo žygio daugiau tokio iššūkio nebenori?

– Gal labiau jie nenori žygių dažniau nei jų visai nebenori. Bet esu rengęs žygį vaikų namų auklėtiniams, man buvo įdomi patirtis, kaip paaugliai reaguoja į sunkumus. Rengiau žygį bernvakarį organizuojantiems vyrams. Skirtingos auditorijos, bet kol kas stebiu, kiek daug gerų dalykų žmonės iš jų išsineša. Žygius kol kas organizuoju tik projekto „Gentys“ vyrų bendruomenei ir pažįstamiems.

Šią žie­mą žy­gei­vis dvi nak­tis mie­go­jo miš­ke. „Vi­siš­ka ro­man­ti­ka – pa­si­ka­bin­ti ha­ma­ką žie­mą“, – sa­ko Li­nas. (Li­no Bie­li­nio as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)
Šią žie­mą žy­gei­vis dvi nak­tis mie­go­jo miš­ke. „Vi­siš­ka ro­man­ti­ka – pa­si­ka­bin­ti ha­ma­ką žie­mą“, – sa­ko Li­nas. (Li­no Bie­li­nio as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Jei Šiaulių apskrities miškuose sutiktume bekeliaujančių barzdotų vyrų būrelį, galima įtarti, kad tai jūsų kompanija?

– Kol kas keliaujame miškais, kuriuos geriau žinau Vilniaus apskrityje, bet planuoju žygius rengti ir visoje Lietuvoje. Komfortiška, kai susiburia 8–10 vyrų grupė. Pasakau taisykles, inventorizuoju, kokius daiktus reikia turėti. Jei kažkas turi kilimėlį, vasaromis jį tenka palikti, taisyklės turi būti vienodos visiems.

Per dvi dienas nueiname 20–25 km, miegame miške. Atrodo, nedaug, bet eiti ne keliu ir be maisto, nėra lengva. Einame per pelkes, brendame per upes. Upės labai gerai atgaivina...

Kai prieiname kokią pelkę, vyrams sakau: „Va čia labai geras kelias, tikrai labai geras kelias.“ Labai smagu išvysti jų reakcijas.

Uodų būna daugybė, batai šlapi, bet sunku nupasakoti žemuogių skonį. Žemuogės jau savaime rečiau yra valgomos, o tos, kurias randame žygiuodami, būna tikrai nežemiško skonio.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite