Ledo ritulys ant Elektrėnų marių
Angle down Atgal

Vokietis Bernd Haake ir toliau planuoja padėti kelti Lietuvos ledo ritulio lygį

Berndo Haakes pavardė Lietuvos sporto aistruoliams yra gerai žinoma jau ne vienus metus. Iš Vokietijos kilęs treneris dar prieš septynerius metus sutiko treniruo­ti Lietuvos vyrų ledo ritulio nacionalinę komandą ir nuo to laiko prisideda prie Lietuvos ledo ritulio vys­tymosi. Su vyrų rinktine iškovojęs aukso medalius vokietis imasi nau­jos veiklos – treniruos Lietuvos moterų ledo ritulio komandą. Didelę treniravimo patirtį sukaupęs B. Haake sako, kad Lietuvoje yra daug talentų, o Elektrėnai tikrai nusipelnė Lietuvos ledo ritulio sostinės vardo.

Berndai, papasakokite kaip ir kada pamėgote ledo ritulį?
Aš, kaip ir daugelis ledo ritulininkų, su šiuo sportu susipažinau dar ankstyvoje vaikystėje. Man buvo vos penkeri, kai pirmą kartą žaidžiau ledo ritulį. Tai nebuvo didelė arena, tai vyko tiesiog ant užšalusio ežero. Manau, kad ne vienas Elektrėnų gyventojas žino, kaip smagu šaltos žiemos laikotarpiu pramogauti čiuožinėjant ežero paviršiumi.

Ledo ritulį išbandėte dar vaikystėje, tačiau tokiame amžiuje vaikai užsiima ir kitomis sporto šakomis. Kodėl iki dabar save siejate būtent su ledo rituliu, o ne, pavyzdžiui, su krepšiniu ar futbolu?
Aš taip pat žaidžiau ne tik ledo ritulį, futbolu užsiėmiau net 16 metų. Vienus metus net žaidžiau antrame futbolo divizione. O ledo ritulys man toks artimas galbūt buvo todėl, kad nuo mano namų vos už trisdešimties minučių buvo vandens kanalas, kuris kiekvienais metais būdavo užšalęs. Turbūt būtų keista, jei nebūčiau tų progų išnaudojęs.

Jūsų namai Vokietijoje. O kaip atsiradote Lietuvoje?
Ryšys su Lietuvos ledo rituliu atsirado prieš septynerius metus. Ir viskas įvyko pažinčių dėka. 2012 metų balandžio mėnesį aš sutikau iš Elektrėnų kilusius ledo ritulininkus Petrą Nausėdą ir Aurelijų Kriščiūną. Petras tuomet buvo Lietuvos ledo ritulio federacijos prezidentas ir būtent iš jo aš sulaukiau pasiūlymo tapti Lietuvos nacionalinės komandos treneriu.

Kas Lietuvoje jus sužavėjo?
Lietuva yra maža šalis, tačiau turi labai gražią gamtą. Aš pats augau gražios ir turtingos gamtos apsuptyje, todėl tai man yra labai svarbu. Taip pat galiu pasakyti, kad šioje šalyje tikrai labai skanus maistas. O apie pačius lietuvius per tiek metų jau spėjau susidaryti nuomonę. Man lietuviai patinka, jie labai draugiški ir malonūs žmonės.

Ar prisimenate savo pirmąjį apsilankymą Lietuvoje?
Pirmasis apsilankymas šioje šalyje ir buvo tą balandžio mėnesį prieš septynerius metus, kuomet ir sulaukiau pasiūlymo bendradarbiauti su Lietuvos ledo ritulio komanda.

Lietuvos nacionalinę ledo ritulio komandą treniravote be atlygio, taip pat iš savo lėšų siekėte, kad Lietuvos ledo ritulio lygis kiltų. Kokiu tikslu tai darėte?
Ledo ritulys yra didžioji mano aistra, mano varomoji jėga. Per savo gyvenimą esu sukūręs ledo ritulio verslą ir uždirbęs pakankamai pinigų. Kai atvykau į Lietuvą, aš žinojau, kad Lietuvos ledo ritulio federacija neturi daug pinigų, yra finansinių sunkumų. Todėl aš ir nusprendžiau padėti. Lietuvos ledo ritulio rinktinę treniravau šešerius metus be atlygio.

Domitės ne tik Lietuvos, ta­čiau ir viso pasaulio ledo ri­tuliu, lankotės įvairiose var­žybose, bendraujate su kitų šalių sportininkais. O kaip api­būdintu­mėte Lietuvos ledo ritulį?
Lietuva turi tik septynias ledo ritulio aikštes, tai nėra daug. Tačiau tikrų talentų yra visur. Manau, kad norint kelti Lietuvos ledo ritulio lygį reikia dar daugiau profesionalių trenerių, taip pat reikia ir daugiau laiko, kurį būtų galima išnaudoti treniruojantis ant ledo. Taip pat manau, kad jei žaidėjas nori tobulėti, jis turėtų išvykti išbandyti ir kitų šalių ledo ritulį, taip, kaip padarė pasaulyje garsūs ir iš Elektrėnų kilę ledo ritulininkai Dainius Zubrus ar Darius Kasparaitis.

Jūs ne tik treniruojate lietuvius, tačiau ir padedate jiems patekti į stipresnius užsienio klubus. Ar Lietuvoje yra daug perspektyvių žaidėjų?
Tik patys geriausi žaidėjai žais aukštesniame lygyje. Tai reikalauja labai daug pastangų ir noro. Elektrėniečiai Arnoldas Bosas, broliai Tadas ir Donatas Kumeliauskai žaidė ir žaidžia Vokietijoje, vilniečiui Edgarui Protčenko dar neseniai padėjau įsitvirtinti Kanadoje. Bet galiu pasakyti tai, kad konkurencija yra labai didelė, todėl žaidėjai į užsienį turi išvykti kuo jaunesniame amžiuje, tačiau jiems visiems labai svarbu pabaigti mokyklą.

Kalbate apie tai, kad lietuviai, norėdami siekti sportinių aukštumų, turėtų išvykti treniruotis į užsienį. O ką, Jūsų manymu, reikia daryti, kad ir Lietuvoje tas lygis kiltų?
Kaip ir minėjau, Lietuva turi vos septynias ledo ritulio aikšteles. Tiek aikščių yra tikrai per mažai, todėl, norint, kad ledo ritulio lygis kiltų, reikia daugiau ledo arenų. Taip pat manau, kad ledo ritulio lygiui kelti reiktų ir specialios programos, kuri būtų siejama su mokykla. Dabar Elektrėnų „Energijos“ komandos žaidėjai, kurie dar mokosi mokykloje, rytais prieš pamokas eina treniruotis. Manau, reiktų daugiau tokių programų, kuriose treniruotės būtų suderintos su mokslais.

Praeitais metais Kaune kartu su Lietuvos ledo ritulio nacionaline komanda pasaulio čempionate pirmojo diviziono B grupėje iškovojote auksą. Kaip Jums tai pavyko padaryti?
Iškovoti aukso medalius padėjo stiprus trenerių štabas. Taip pat ir komanda buvo suformuota iš stiprių, savo tikslo siekiančių bei vieningų vyrų. Turbūt visos smulkmenos vienaip ar kitaip prisidėjo prie pergalės.

Lietuvoje lankotės dažnai, o ar daug laiko praleidžiate Elektrėnuose?
Taip, kai būnu Lietuvoje, Elektrėnuose praleidžiu tikrai daug laiko. Šis miestas turi puikią ledo areną, kuri yra pritaikyta visoms ledo ritulio rinktinėms. Taip pat trejus metus padėjau treniruoti ir Elektrėnų „Energijos“ klubą. Todėl galiu sakyti, kad Elektrėnai man yra tikrai artimas miestas.

Elektrėnai yra dažnai vadi­nami Lietuvos ledo ritulio sostine. Ar šis miestas nusipelnė tokio pavadinimo?
Tikrai taip, šis miestas nusipelnė ledo ritulio sostinės pavadinimo. Aš manau, kad Elektrėnai yra puikiai tinkantis miestas augančiam ledo ritulininkui. Miestas nėra didelis, todėl jaunieji sportininkai gali patys nueiti iki ledo ritulio aikštės, čia viskas arti. Mokykla, prekybos centrai, sporto patalpos yra netoli viena kitos, todėl tai sutaupo daug laiko.

Minėjote, kad padėjote tre­niruotis ir Elektrėnų „Energijai“. O ką manote apie šią komandą?
Elektrėnuose ledo ritulys yra sportas numeris vienas. Todėl nenuostabu, kad ir „Energija“ Lietuvos lygiu yra tikrai stipri komanda. „Energija“ yra iškovojusi labai daug medalių, todėl manau, kad tai daug ką pasako.

Ledo ritulio varžybas stebite ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse. Koks yra pagrindinis skirtumas tarp Lietuvos ir užsienio?
Manau, kad kiekvienoje šalyje yra vienas ir tas pats skirtumas. Svarbu suvokti, kad kuo aukštesnis lygis, tuo žaidimas tampa greitesnis ir reikalaujantis daugiau fizinių veiksmų. Šis skirtumas vyrauja ne tik tarp skirtingų šalių ledo ritulio, bet net ir tarp amžiaus grupių.

Lietuva turi tris ledo ritulininkus, kurie atstovavo ar atstovauja aukščiausių pasaulio ledo ritulio lygų klubams. Tai Darius Kasparaitis, Dainius Zub­rus ir Nerijus Ališauskas. Jie, greičiausiai, yra augančių ledo ritulininkų autoritetai. Koks turi būti žaidėjas, kad taip pat pasiektų tokį aukštą ledo ritulio lygį?
Visi šie trys ledo ritulininkai yra labai skirtingi, bet juos sieja ir bendras bruožas – tai atkaklumas siekiant savo tikslų. Darius Kasparaitis nemažai laiko žaidė Rusijoje, tapo olimpiniu čempionu, sėkmingai atstovavo Kontinentinės (KHL) ir Nacionalinės (NHL) ledo ritulio lygų klubams. Dainius Zubrus Elektrėnus paliko ankstyvoje paauglystėje, žaidė Kanadoje, o vėliau dėl savo intelektualaus žaidimo ir dydžio 19 metų praleido aukščiausioje pasaulio ledo ritulio lygoje NHL. Nerijus Ališauskas dabar KHL lygoje atstovauja Rygos „Dinamo“ klubui ir kiekvienais metais puikiai matyti, kaip jis stengiasi, kad dar labiau tobulėtų. Kiekvienas ledo ritulininkas, kuris nori pasiekti tokių sportinių aukštumų, turi suvokti, kad reikia treniruotis 11 mėnesių per metus, reikia stengtis ir stipriai siekti savo tikslo.

Dabar treniruosite Lietuvos moterų ledo ritulio rinktinę. Kaip kilo tokia mintis?
Po pergalės su Lietuvos vyrų nacionaline ledo ritulio komanda praeitais metais, naujasis Lietuvos ledo ritulio federacijos prezidentas Dainius Zubrus nusprendė mane pakeis­ti kitu treneriu. Tačiau po kurio laiko jis man paskambino ir paklausė, ar nenorėčiau treniruoti moterų komandos. Aš iš karto sutikau. Taip paprastai ir kilo ta mintis.

Ar tai Jums bus nauja patirtis?
Ne, treniruoti moterų komandą man nebus nauja patirtis. Vienus metus moterų komandą esu treniravęs Ispanijoje, o Vokietijoje šia veikla užsiėmiau ketverius metus.

O kuo skiriasi moterų ir vyrų ledo ritulys?
Moterų ledo ritulyje šiek tiek skiriasi taisyklės, žaidimas yra kiek švelnesnis nei vyrų ledo ritulyje. Vyrai daugiau aikštelėje dirba fiziškai.

Su vyrų rinktine pasaulio čempionate iškovojote auksą. O koks Jūsų pagrindinis tikslas su moterų komanda?
Aš labai noriu, kad merginos, užsiimdamos ledo rituliu, jaustųsi gerai, kad joms pačioms būtų smagu. Šiuo metu treniruoju beveik penkiasdešimt moterų. Dar nespėjau jų labai gerai pažinti, kad žinočiau, iš kokių miestų jos yra kilusios, bet, manau, kad ir iš Elektrėnų jų yra nemažai. Merginos nėra profesionalės, tai yra mėgėjų komanda. Tačiau ir mėgėjai turi išleisti daug pinigų įrangai, kad galėtų užsiimti šiuo sportu.

Ar ateityje taip pat bendradarbiausite su Lietuvos ledo rituliu?
Taip, kitais metais norėčiau padėti ne tik Lietuvos ledo ritulio merginų komandai, tačiau planuoju pagelbėti ir ledo ritulio stovykloms, tam, kad žaidėjai galėtų tobulėti.

Ačiū už pokalbį.

Eglė Butkutė

Nuotr. iš asmeninio fotoalbumo

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite