Angle down Atgal

Vokiečiai ir įstrigę atmintyje vaizdeliai

Kaip kas dar šiandiena prisimena gyvenimą prie taip vadinamų /rudųjų/. Juk hitlerininkus vadino rudaisiais. Lietuvos patriotai net dainą buvo sukūrę apie Staliną ir Hitlerį, / Vienas raudonas kaip šetonas, kitas rudas kaip šuva/.

Užėjus hitlerininkams žmonės džiūgavo, juk išgelbėjo nuo pražūties. Tai buvo tiesa. Bet prasidėjo masinis žudymas mūsų valstybės piliečių - žydų. Aš labai gerai prisimenu, kaip ateidavo kokie nors kaimynai ir su baime labai negarsiai pasakodavo, kaip žiauriai buvo žudomi ir seni ir kūdykiai. Dar ir šiandiena prisimenu pasakojimą, kaip šaudant žydus ir verčiant į bendrą duobę, kažkokiu tai būdu ant krašto duobės liko vienišas, gal kokių pusės metų kūdikis. Priėjo sužvėrėjas nacistas ir be jokio jaudulio batu nuspyrė kūdykį į pilną lavonų duobę. Žmonės apie tai kalbėjo su baime. Prisimenu ir tokias kalbas, kada hilerininkus JAV pagalba Stalino kariai pradėjo stumti ruduosius Berlyno link. Kartą girdėjau iš tėtės, kad vienas iš vokiečių karininkų pasibėdavojas, jog viskas eina blogyn ir, kad Hitleriui būs /kapūt/, jeigu nespės sukurti kažkokio tai įpatyngo ginklo. Bazilionų miestelis tada dar nebuvo toks didelis kaip dabar, bet nežiūrint į tai jame buvo vokiškoji visa valdžia ir kaip sakydavo, net karinė komendatūra. Be to buvo ir policijos nuovada. Kartą dienai einant vakarop išgirdau garsius riksmus, /stok, stok/. Ir pamačiau kaip vienas vyras smarkiai bėgo plento link, o iš paskos keliatas su šautuvais vijosi. Supratę, kad jo nepagaus, pradėjo šaudyti į bėgantį. Bet bėglys pasėkė krūmais apaugusius laukus ir matomai pavyko pabėgti. Pasirodo miestelije įvyko tragedija. Du geri draugai per neatsargumą nagrinėdami kažkokį ginklą, vienas kitą nušovė. Kiek prisimenu, lyg tai nušovė Razminą. Mano mama su kitom moterim ėjo į pagrabą.

Hitlerio kariauna iš išgirstų kalbų, jau bėgo visu tempu. Pradėjo rinkti vyrus į armiją. Prisimenu atėjo paimti du policininkai ir mano tėtį. Mes pradėjome smarkiai verkti, o policininkai kiek įsiminė pavardės, tai Dilingaitis ir Utakis, pradėjo mus raminti, kad tėtis tojaus pareis. Tėtį įšsivarė ir uždarė su kitais vyrais. Ryte turėjo išvežti į Šiaulių vokiečių garnizoną. Bet gyvenimas be pliusų nebūna. Tuo laiku buvo atvažiavęs mamos brolis Lileikis Jonas. Taigi jis nuėjo į Bazilionų komendatūrą ir susitarė, kad leis pakeisti save į mūsų tėtį. Tėtis parėjo, kitą dieną parėjo ir dėdė Jonas. Mat pavyko pabėgti. Tai šį kartą tiek.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite