Notice: Undefined index: etapliusAdmin in /home/alfa/subdomains/etaplius/straipsnisDESKTOP.php on line 3
ETAPLIUS - Vladas Aliukonis – savas iš Trakų
REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2018 m. Birželio 15 d. 05:45

Vladas Aliukonis – savas iš Trakų

Vilnius

Andželika BagočiūnienėŠaltinis: Etaplius.lt


41566

Vladas Aliukonis gimęs gražiame Lietuvos kampelyje – Trakų rajone. Mokslus pradėjo kaimo mokykloje, vidurinį išsilavinimą gavo tuometiniame Trakų mokykloje – internate. Vlado Aliukonio tėvų namai gražiame gamtos prieglobstyje, nuo mažens vaiką supo įvairi augmenija, tad kur kitur galėjo norėti jaunas abiturientas stoti mokytis, jei ne į Žemės ūkio akademiją (dabar A. Stulginskio universitetas).


Foto galerija:

fb-img-1528051206619.jpg
fb-img-1528051220748.jpg

Kuo daugiau sužinoti apie augalus, jų priežiūrą galima buvo tik studijuojant agronomiją. Ten ir pasuko trakiškis. Mokykloje-internate mokslai sekėsi gerai, tad be jokių kliūčių pavasarį buvęs abiturientas, rudenį tapo pirmakursiu agronomijos studentu. Studijos Kaune prabėgo nepastebimai: paskaitos, sesijos, egzaminai, na ir, žinoma, jaunimo pasilinksminimai, pasimatymai, ekskursijos.

„Kaip seniai taip buvo,“ – šypsosi diplomuotas agronomas Vladas. Štai ir aukštosios mokyklos absolventams diplomų įteikimas. Tokiomis progomis atvyksta rajonų kolūkių pirmininkai – vadinami pirkliai – jiems visada reikia išsilavinusių, energingų specialistų. Atvyko į šias žvalgytuves ir Čiobiškio kolūkio pirmininkas R. Kvietkauskas. Įtiko kolūkio pirmininkui Vladas Aliukonis ir ėmėsi jį kviesti į savąjį kolūkį. O Vladui, nors ir nepažįstamas pirmininkas, tačiau reikia kažkur pradėti dirbti – sutiko. Ir nesigailėjo, nes puiki Čiobiškio gamta priminė tėviškę, o nuoširdūs čiobiškiečiai greitai tapo savais. Jaunas, kūrybingas, sumanus, organizuotas žemės ūkio specialistas neliko nepastebėtas rajono pirmojo sekretoriaus A. Davidonio. Komjaunimo komitetui reikėjo kaip tik tokių energingų žmonių. Ir vėl, kaip ir baigiant akademiją, jaunuolį kvietė ir įkalbinėjo pakeisti darbovietę, pereiti dirbti į komjaunimo komitetą. Pakluso Vladas pirmojo sekretoriaus raginimams ir atvyko dirbti į Širvintų komjaunimo komitetą. Darbas, nors ir įdomus, bendrauti su jaunimu, tačiau nieko bendro neturi su patinkančia ir pasirinkta specialybe. Kelis metus padirbėjus, atsirado proga pakeisti darbovietę. Vis dėlto nugalėjo žemės, augmenijos trauka ir Vladas vėl kolūkio vyriausiasis agronomas. Tik šį kartą jau „Tėviškės“ kolūkyje. „Ir šis gyvenimo tarpsnis jau seniai praėjo, net nesitiki,“ – toliau kalba Vladas.

Su verslininku Vladu Aliukoniu nepakalbėsi ramiai. Jam nuolat kažkas skambina, klausinėja, derina. Dabar užsiimantis paminklų gamyba Vladas dirba visoje Lietuvoje. Jo įmonės gaminti paminklai statomi visose šalies rajonų kapinėse. Įmonėje dirbantys žmonės išmano savo darbą, užsakymai atliekami sutartu laiku ir pagal užsakovų pageidavimus. „Tad darbo tikrai netrūksta, trūksta tik laiko,“ – sako Vladas.

Nepasisekė ramiai pasikalbėti su Vladu Aliukoniu, vis tie nepabaigiami reikalai. Dar ir duktė Viktorija su savo reikalais atėjo tartis su tėte. Viktorija labai vertina tėvo patarimus ir pamokymus, na ir tėtis didžiuojasi savo dukra. Ir kaip nesididžiuosi. Viktorija puikiai mokosi ne tik Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje, dar lanko Meno mokyklos fortepijono klasę. Gimnazistei dažnai tenka koncertuoti, o koncertuose tarp žiūrovų visada pamatysi tėtį. Šeimoje ne tik Viktorija būsima pianistė (o gal muzikavimas liks tik maloniu užsiėmimu), bet ir jaunesnioji trylikametė sesutė Giedrė pasekė vyresnėlės pėdomis. Ir Giedrė lanko fortepijono klasę. `Gražios, meilios dukros labai tinka tėtės kompanijoje. „Aš jau penkiskart senelis,“ – juokiasi Vladas. Vyriausioji duktė Angelė su vyru gyvena Vilniuje ir augina du sūnus Adomą ir Dovydėlį, o sūnus Andrius Londone. Nors sūnaus šeimoje kalbama lietuviškai, su vaikaičiais Emilija, Olivija ir Mantu seneliui susikalbėti sunkoka – jaučiamas angliškas akcentas, vaikai ne visus lietuviškus žodžius moka, jiems paprasčiau juos pasakyti angliškai, o seneliui ne viskas suprantama – tada į pagalbą ateina, jei ne tėvai, tai Viktorija, jau ir Giedrutė retkarčiais vertėjauja.

Taip ir liks Aliukonių šeima Širvintose? „Žinoma, jau ir aš čia tapau vietiniu, o vaikai čia gimė, čia užaugo, mūsų šeima myli Širvintas, niekur nesiruošiame emigruoti, nebent mergaitės išvyks mokytis. Dabar galima studijuoti kur tik nori, abi mokosi gerai, gal sumanys stoti į užsienio aukštąsias mokyklas, bet, tikuosi, grįš namo, o gal mokysis Lietuvoje. Dabar yra pasirinkimo galimybės. Su žmona Daina patarsime, bet nenurodinėsime, kur ir ką studijuoti, – Vladas dalinosi planais ir pokalbį baigė filosofiškai nostalgiška gaidele. – Nepastebimai užaugo vaikai, pasikeitė Širvintos, prie pokyčių prisidėjo visi rajono žmonės, nes tai mūsų miestas, mūsų namai. Nepamiršti ir Trakai, tačiau namai Širvintose, kurias mylime.“



REDAKCIJA REKOMENDUOJA