Visaginas – drugelis, kylantis naujam skrydžiui

Utena
Oksanos Denisenko nuotr.
žurnalas structum Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Į mišką įterptas kompaktiškas urbanistinis darinys ir gyvybingas kelių dešimčių etninių kultūrų organizmas – Visaginas – iki šiol išlieka paslaptimi. Dauguma turbūt sutiks, kad Visaginas – unikalus projektas Lietuvos kontekste. „Modernybės citata, įterpta lietuviškoje kaimų ir miestelių arkadijoje“ – kaip teigia Rasa Baločkaitė albume ir esė rinkinyje „Raktai į Lietuvos miestus“.

Skirtingų architektūrinių kultūrų vienovė

Miesto projekto savitumui didelę įtaką padarė architektūros kultūrų – lietuviškosios ir rusiškosios – simbiozė. Kol tuomečio Leningrado architektai rūpinosi miesto generaliniu planu ir gyvenamaisiais namais, Kauno architektams buvo patikėtas visuomeninių objektų projektavimas. Be to, kad Visaginas iš paukščio skrydžio primena drugelį, išskirtina ir tai, kad Kauno architektai padėjo išsaugoti natūralų kraštovaizdį. Visagino projektas liudija, kad įmanoma sukurti miestą, kuriame harmoningai dera gamta ir urbanistinė aplinka. Su mišku ir ežeru besiribojančiuose miesto daugiabučių kiemuose ošia pušynėliai, plyti erdvios pievos ir natūralios kalvelės. Visaginas – takeliais išraižytas, idealus judėti pėsčiomis ir dviračiais, miestas be tvorų ir individualių namų.

Šiandien Visaginas yra tranzitinės būsenos, kuri būdinga beveik visoms sritims, o svarbiausia – miesto tapatybei. Tačiau būtent ši tarpinė būsena ir įdomus urbanistinis planas intriguoja įvairių sričių tyrėjus, studentus, menininkus imtis narplioti sudėtingą Visagino esybę. Nuo 2015 m. vasarą mieste organizuojamos Europos humanitarinio universiteto kritinio urbanizmo laboratorijos tarptautinės vasaros mokyklos. Lietuvos nacionalinis dramos teatras 2017 m. pagal Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų ir visaginiečių pasakojimus sukūrė dokumentinį spektaklį „Žalia pievelė“, kuriame vaidina tikri Visagino gyventojai. 2018 m. Olga Černovaitė sukūrė dokumentinį filmą „Drugelio miestas“, o fotografė Neringa Rekašiūtė pristatė patyrimais grįstą fotografijų parodą „Atominė tapatybė“. Kas slypi šiame mieste, viliojančiame jį tyrinėti? Tai galima suprasti, tik čia atvykus!

Vienas esminių Visagino bruožų – daugiatautis veidas

Iš skirtingų vietų suvažiavę miesto ir atominės elektrinės statytojai atsivežė bagažą patirčių, talentų ir tradicijų. Visagino lietuviai, baltarusiai, rusai, ukrainiečiai, lenkai, totoriai, uzbekai, vokiečiai, armėnai, udmurtai, mordviai ir kitos tautos bei etniškai mišrios šeimos kuria nepakartojamą kultūrų mozaiką. Daugiakultūrė aplinka skatina įvairiataučius naujakurius apsistoti šiame mieste ir šiandien. Daugiatautiškumas it perliukas ryškiai sužiba įvairiuose projektuose apie Visaginą, o ir patys visaginiečiai didžiuojasi šiuo bruožu, jį puoselėja ir švenčia. Vienas ryškiausių reginių – tarptautinis festivalis „Rudeninės“.

Neišsenkančios kūrybinės energijos miestas

Etninės kultūros įvairove turtingame Visagine gausu ir kitų kultūrinių įvykių bei užklasinės veiklos, tinkamos bet kokiam skoniui ir amžiui. Vaikai ir jaunimas po pamokų skuba į muzikos mokyklą, kultūros centro būrelius, sporto centrą, kūrybos namus. Atominės energijos įkrauti miesto statytojai senjorai taip pat nenustygsta vietoje. Ypač stiprus Visagino Trečiojo amžiaus universitetas, kuriame senjorai tęsia saviugdos procesą piešimo, dizaino, šokių, teniso ir kompiuterių srityse, o autentiškos istorijos saugotojai – statybininkų klubas. Palaipsniui vystoma ir alternatyvioji kultūra, kurios ryškiausias akcentas – meno rezidencija „Taškas“, virtusi turistų traukos tašku, į kurį užėjęs patenki į kitą visatą.

Iš meilės gamtai jauni visaginiečiai, pasivadinę „LitWild“, pradėjo ekoturizmą po Visagino apylinkes ir Aukštaitijos regioninio parko platybes dviračiais, baidarėmis ar pėsčiomis. O kartais galima užklysti ir į netikėtas vietas, tokias kaip sodo masyvai, kuriuose atsiveria naujas visaginiečių gyvenimo ritmas.

Be ko Visaginas nebūtų Visaginas? Taip, be kantri festivalio! Tai tradicinis festivalis, drebinantis kantri muzika jau 26 metus iš eilės! Daug kam kyla klausimas, o kodėl kantri? O kodėl ne?

Jau 44-ąjį gimtadienį švęsiantis miestas yra tarsi muziejus po atviru dangumi. Vaikštinėdamas Kosmoso, Festivalio, Vilties, Draugystės, Jaunystės gatvėmis atkreipk dėmesį į balkonų įvairovę, gėlynus prie laiptinių, balandžių namelį, kosmines žaidimo aikšteles, garsiakalbius ant sienos...

Bene egzotiškiausia vieta – atominė elektrinė. Šiandien jau galima aplankyti intriguojančią kontroliuojamą IAE teritoriją: reaktorių salę, mašinų salę ir bloko valdymo skydą. Ekskursijų metu supažindinama su elektrinės istorija, veikimo principu, eksploatavimo nutraukimo darbais. Kartu suteikiama galimybė stebėti objekto demontavimo procesą, sutikti valdymo skyde vis dar dirbančius aukštos kvalifikacijos darbuotojus.

Mažoje miesto teritorijoje kunkuliuoja gyvenimas, kuris ne visuomet matyti išorėje. Bet vos patekęs į vidų, imi laužyti galvą, iš kur tiek energijos? Visaginas – atominis miestas. Ir ne dėl atominės elektrinės, bet dėl neišsenkančios kūrybinės energijos.