REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2019 m. Rugsėjo 13 d. 08:18

Visą gyvenimą – vienoje darbovietėje (II)

Marijampolė

Gintaro Kandroto nuotr., "Suvalkietis"

Loreta TumelienėŠaltinis: Etaplius.lt


98827

Dažnas iš mūsų, užaugęs XX amžiuje, prisimena tuos laikus, kuomet autobusuose dirbdavo konduktorės, su didelėmis rankinėmis bilietams ir pinigams. Gaudavome plėšomus bilietus. Neretai nuo konduktorių priklausydavo ir keliautojų nuotaikos, o kartais ir važiavimo galimybė. Geros širdies konduktorė pasigailėdavo ir priimdavo visus keleivius, nesvarbu, kad autobusas būdavo perpildytas.

Apie konduktorės darbą pasakoja marijampolietė Aurelija Kalinkauskaitė.

1368.jpg

Zootechnikė tapo konduktore

Marijampolės autobusų parke 30 metų dirbanti Aurelija Kalinkauskaitė konduktorės krepšį puikiai prisimena. Tik išsaugoti atminimui jo nepavyko, susidėvėjo, suplyšo. Konduktore ne vienerius metus dirbusi moteris pasakoja, kad tuomet ir pinigus skaičiuodavo skaitliukais. Pašnekovė juokiasi, kad prireikus, įgūdžiai atsigaivintų. Tą darbo laikotarpį moteris prisimena šviesiai.

Aurelija dirbti Autotransporto įmonėje pradėjo 1989 metais balandžio mėnesį, baigusi Marijampolės žemės ūkio technikumą. Ir nors jos įgyta profesija – zootechnikė – su autobusais nieko bendro neturėjo, moteris buvo priimta dirbti konduktore. „Labai džiaugiausi, man patiko mano darbas. Nenuobodus, visada ant ratų, su žmonėmis, įvykiai, vaizdai, keliaudavau po visą Lietuvą ir ne tik. Maršrutai būdavo įvairiausi: Vilnius, Alytus, Kaunas, Lazdijai, Kalvarija, Gardinas“, – pasakojo Aurelija. Moteris pastebi, kad reisų tuomet būdavo mažiau, bet keleivių tikrai daug, žmonės buvo neišrankūs, viskas tikdavo.

Anot jos, su keleiviais jai nekildavo jokių problemų, konfliktų, konduktorei patiko bendrauti su žmonėmis. Niekas jos nevargino. Nepykdavo, kad tekdavo sužiūrėti, ar keleiviai nepravažiavo sustojimo, kartais ir įmigusį keliautoją prižadinti.

Šiandien ir pati Aurelija stebisi, kaip saugiai tada jausdavosi. Nė minties nebūdavo, kad kas nors gali užpulti, apvogti, atimti rankinę su pinigais.

Moteris pasakoja, kad autobusų stotis tuomet buvo, kur dabar įsikūrę prekybos centrai, ir sąlygos buvę daug prastesnės. Jokių poilsio kambarėlių, bendri, tik pertvaromis atskirti tualetai. Iš pradžių konduktorės turėdavo tokius plėšomus bilietus, vėliau atsirado ruloniniai bilietai. Skaičiuodavo skaitliukais, po to atsirado skaičiavimo mašinėlės. Nors darbas būdavo rankinis, trūkumų nepasitaikydavo.

Vėliau Aurelijai teko padirbėti ir su taksi, nes šis transportas taip pat priklausė autotransporto įmonei. Moteris priimdavo iškvietimus. Teko dirbti inkasacijoje, kur surinkdavo iš darbuotojų per dieną uždirbtus pinigus, suvesdavo balansą ir priduodavo.

Moteris sako, kad jai pasisekė sėkmingai išgyventi visas reorganizacijas, neprarasti darbo, tad ligi šiol darbuojasi toje pačioje įmonėje. Tik daug kas pasikeitę iš esmės. Aplinka, darbo sąlygos, darbo pobūdis, galimybės. „Mūsų autobusai dabar nauji, nukeliauti gali visur, vienas malonumas jais važiuoti, viskas pritaikyta keleivių patogumui“, – kalba Aurelija. Dabartinis jos kasininkės darbas su klientais džiugina, nes jai patinka bendrauti su žmonėmis, jiems padėti. Aurelija prisipažįsta per tiek metų niekada nepagalvojusi, kad reikėtų keisti profesiją, ieškoti kito darbo.

Prekių žinovės specialybę pritaikė autobusų parke

Marijampolės autobusų parko dispečerė apskaitininkė Dana Šeškuvienė šioje įmonėje dirba jau keturiasdešimt metų. Moteris keleiviams teikia informaciją, darbuojasi siuntų skyriuje, kasose pardavinėja bilietus. Tai jos balsą girdime, kai skambiname informacijos telefonu 51333.

Į Marijampolę D. Šeškuvienė atvyko iš Vilniaus 1979 metais, baigusi Vilniaus prekybos korporacijos technikumą, kur buvo įgijusi prekių žinovės specialybę. Jos darbo profilis – parfumerijos, kosmetikos sritis.

Dana pasakoja, kad iš Vilniaus išvyko dėl šeimyninių aplinkybių, sukūrusi šeimą. Marijampolėje darbo pagal specialybę nerado, tad atėjo į tuometę Kapsuko autotransporto įmonę. „Įmonė buvo didelė, apie 500 darbuotojų, vien autobusų ir taksi vairuotojų – apie pusantro šimto. Man teko dirbti skaičiavimo skyriuje, viename kabinete sėdėdavome aštuonios. Atlikdavome kelionės lapų, kuro apskaitas, pildydavome kelionės lapus. Darbovietėje vykdavo gražios šventės, sportinės varžybos, koncertai, visur dalyvaudavome, būdavome užimti“, – prisimena moteris.

Pasak jos, apie 1991 metus įmonėje atskyrė sunkvežimių parką nuo autobusų. Ji liko dirbti autobusų parke. Po to vyko dar kelios reorganizacijos. „Gal penkis kartus keitėsi mūsų pavadinimas, dirbu jau su penkta vadove“, – sako Dana. Anot moters, per tą laiką keitėsi ir darbo sąlygos, darbų pobūdis. Smagu, kad viskas krypo į palankią pusę. Darbuotojos išmoko dirbti kompiuteriais, naudotis programomis. Anot jos, sudėtinga buvo tik iš pradžių. „Darai ir padarai, tik iš tolo atrodo sunku“, – sako ji. Moters nuomone, kompiuterizuotas darbas efektyvesnis, yra daugiau galimybių. „Pasikeitė ir požiūris į klientus. Kiekvienas žmogus mums reikalingas, mes dėl jo stengiamės. Anksčiau būdavo atvirkščiai“, – sako ji.

D. Šeškuvienė pasakoja, kad šiuo metu labai išsiplėtė darbas siuntų skyriuje. Vis daugiau klientų naudojasi Marijampolės autobusų parko teikiamomis paslaugomis nugabenti siuntas. Turima nuolatinių klientų. „Aš mėgstu bendrauti, tad man nesunku nei dispečerinėje dirbti, nei siuntų skyriuje“, – sako ji. Moteris džiaugiasi, kad dabar jų darbo sąlygos tikrai geros. Stotis nauja, darbo vietos patogios, administracija pasirūpino, kad darbuotojai būtų saugūs. Po vėlaus darbo jie parvežami namo, ryte, jeigu reikia pradėti nuo šeštos valandos, atvežami. „Labai džiaugiuosi, kad mūsų darbovietė išliko. Vienu metu jau buvome pasmerkti, nedaug trūko, būtų uždarę įmonę, tačiau atėjusi nauja vadovė sugebėjo parką prikelti naujam gyvenimui“, – sako D. Šeškuvienė.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA