Angle down Atgal

Visą gyvenimą vienintelėje darbovietėje (I)

Gyvename laikmečiu, kai naujovės, greitėjantis gyvenimo tempas, iššūkiai yra kasdienos palydovai. Vieną dieną gali būti taip, kitą viskas pasikeičia. Tokios tendencijos vyrauja ne tik asmeniniuose žmonių gyvenimuose, bet ir darbuose. Įmonės tai susikuria, tai išnyksta – reorganizacijos, pertvarkos, kadrų kaita. Vis rečiau sutinkame žmones, kurie vienoje darbovietėje būtų išdirbę bent dešimtį metų. Rečiau pasitaiko ir tų, kurie džiaugiasi savo profesija, kolektyvu, nenori nieko keisti, neieško geriau. Būtent tokių senbuvių darbuotojų ne vienas dar dirba kelias reorganizacijas išgyvenusioje įmonėje – uždarojoje akcinėje bendrovėje „Marijampolės autobusų parkas“.

Iš Žemaitijos – į Suvalkiją

Marijampolietė Birutė Rimavičienė Marijampolės autobusų parke, tiesa, įmonės pavadinimas keitėsi kelis kartus, darbuojasi nuo 1984 metų. Dabar ji – bilietų kasininkė, bet teko paragauti ir dispečerės, ir buhalterės duonos.

Iš Pakruojo kilusi B. Rimavičienė į Marijampolę, tuomet Kapsuką, atvyko visai jauna, gavusi paskyrimą. Birutė tuomečiame Šiaulių politechnikume mokėsi automobilių transporto eksploatacijos ir įgijo su šia sritimi susijusią specialybę. Pirmoji jos darbovietė – Kapsuko autotransporto įmonė. Moteris buvo paskirta dispečere sunkvežimių transporto skyriuje. „Tuomet įmonė buvo labai didelė, dirbo keli šimtai darbuotojų, nuolat ateidavo naujų, visiems užteko darbų. Mane paskyrė dirbti dispečere sunkvežimių transporto skyriuje. Turėdavau išleisti vairuotojus į reisus, išduoti kelionės lapus, vakare sutikti, sutvarkyti dokumentus“, apie darbo pradžią pasakojo moteris.

Būtent autotransporto įmonėje Birutė ir sutuoktinį sutiko, sukūrė šeimą, tad pasiliko Marijampolėje.

Praūžė kelios reorganizacijos

Pasak moters, keitėsi laikas, keitėsi ir jų darbų pobūdis. Teko išgyventi ne vieną įmonės reorganizaciją. Apie 1990-uosius ji perėjo dirbti į Marijampolės autobusų stotį buhaltere. Vėliau, įmonei pasidalijus į dvi dalis, Birutė atėjo į Marijampolės autobusų parką ir čia tapo buhaltere-kasininke. „Mano darbas buvo inkasacija, atlyginimų išmokėjimas, pavedimai“, pasakojo moteris. Autobusų parką atskyrus nuo autobusų stoties, ji liko dirbti autobusų stotyje kasininke ir šį darbą turi ligi šiol. Tiesa, darbovietėje įvyko dar viena reorganizacija. Autobusų parkas dabar vėl sujungtas su autobusų stotimi ir vadinamas Marijampolės autobusų parku. Šiuo metu jų skyriuje dirba šešios moterys, trys – kasose, trys siuntų skyriuje. Darbas vyksta pamainomis: nuo 6 iki 14 valandos ir nuo 14 iki 22 val. „Bilietus parduodame į tarpmiestinius ir tarptautinius reisus. Maršrutų dabar įvairiausių yra, mūsų kasininkai aptarnauja ne tik parkui priklausančius autobusus, bet keleiviai per Marijampolės autobusų stotį gali įsigyti bilietų į autobusus, vykstančius iš Kauno ar Vilniaus autobusų stočių, kad žmonėms būtų patogiau, kai tenka keliauti su persėdimu. Keleiviai tęstinėse kelionėse per Marijampolės autobusų stotį perka bilietus ir į Telšius, Kijevą, iš Vilniaus į Minską. Nors, anot Birutės, keliaujančių visuomeniniu transportu, lyginant su jos darbo pradžia, dabar mažiau, tačiau gerėjant keleivių aptarnavimo sąlygoms, plečiant reisų geografiją, paslaugų spektrą, pastebimai daugėja ir keleivių. „Paplušėti tenka per šventes, daugiau keleivių aptarnaujame sekmadieniais, kai studentai vyksta į mokslus Vilniuje, daug keliaujančių į Kauną“, pasakojo B. Rimavičienė. Ji pastebi, kaip kartu su laikmečiu pasikeitė ir keleivių vežimo sąlygos, įpročiai. Anksčiau žmonės važiuodavo senais sausakimšais „lazais“, kur dažnai stovėti tekdavo ant vienos kojos, ir džiaugdavosi, kad priima, veža. Dabar prieš įsigydami bilietą, pasiteirauja, ar galės sėdėti vienas, ar yra autobuse kondicionieriai, „Wifi“ prieiga.

Pasikeitimai – didžiuliai

Anot moters, palyginus darbo sąlygas, pasikeitimai – didžiuliai. Neliko rankinio darbo, kai tušinuku pildydavo žiniaraščius, apskaitos žurnalus, tabelius. Viskas dabar atliekama kompiuteriais, įdiegtos modernios programos leidžia dirbti efektyviau, tiksliau. „Štai bilietų programa labi patogi, tad daug lengviau juos parduoti. Skiriasi ir mūsų darbo sąlygos. Turime puikias darbo, poilsio vietas, smagu dirbti ir laukiamoje salėje, kuri tvarkinga, moderni. Darbo vietose – kondicionieriai. Buvo laikas, kai iš geležinkelio stoties nuomojomės tik vieną kasą, o mūsų pastatas buvo mažutis“, prisimena moteris.

Birutė sako, kad šį darbą mėgsta, nes jai patinka bendrauti su žmonėmis. Aišku, tenka susidurti su įvairiais keleiviais, būna, kad žmogui tiesiog nuotaika ne ta, ir jis ieško priekabių, bet kasininkė stengiasi konfliktus nugesinti, keleiviui padėti, kuo tik gali, paaiškinti. „Pasitaiko, kad pastebime, jog pirkęs bilietą žmogus autobuso laukia ne toje aikštelėje. Tuomet einame ir paaiškiname, parodome, kur jo autobuso išvykimo stotelė“, pasakojo B. Rimavičienė. Anot jos, parduodant bilietą visada akcentuojamas žmogaus pasirinktas maršrutas, kad keleivis suklydęs nepasirinktų ne tos krypties. Juk visko žmonių gyvenime būna. Kasininkė prisimena, kai teko padėti per klaidą iš Vilniaus į Marijampolę atvykusiam vyriškiui, kuris įsėdo ne į tą autobusą, jam reikėjo į Rokiškį. „Prisimindama darbo pradžią, galvoju, kad išlikti iki šių dienų mums padėjo tai, kad niekada nestovėjome vietoje, drąsiai sutikome naujoves, pamažu judėjome į priekį, mokėmės nuolatos. Šiandien smagu, kad dirbu modernioje darbovietėje, kur darbuotojų kultūra, darbo sąlygos, nesiskiria nuo didmiesčių, kad esame patrauklūs žmonėms. Mūsų stotis net gražesnė už Vilniaus,“, sako Birutė Rimavičienė.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite