Ryte kelias į tvartą. Čia jau mauroja, sukiojasi, laukia trisdešimt melžiamų karvių, dvidešimt veršiukų. Nemažas pulkas vištų. O jų šeimininkė Gendrika Paspešinska. Gražaus veido, smulkutė, mergaitiškos figūros didelio ūkio šeimininkė labiau primena judrią mergaitę, o ne žemės ūkio savininkę.

Vaikystėje Gendrika augo Steporiuose, mamos Apolonijos gimtuosiuose namuose. Tėvams dukrą auginti buvo labai sunku, tad pradedančią lankyti mokyklą Gendriką pas save paėmė močiutė į Šalčininkų rajoną. Čia nevietinei mokinukei mokykloje teko mokytis lenkiškai, mokyklą baigė rusų kalba. Nors mokėsi ir privalėjo kalbėti lenkiškai ar rusiškai, buvo pravardžiuojama „litvinka“ (lietuve). Tose apylinkėse tada nebuvo ne tik mokyklos, bet ir lietuviškų klasių. Dabar jau tame krašte galima susikalbėti lietuviškai, o tada…tada „litvinka“…

Pas močiutę užaugo, baigė mokyklą ir pradėjo dirbti Vilniuje. Į tėviškę pas tėvus Gendrika atvažiuodavo gana dažnai: reikėdavo padėti mamai ūkyje. Jauną mergaitę viliojo ūkio darbai. Patiko. Paglostydavo katytę, pakalbėdavo su karvute, eidavo pasivaikščioti su šuniuku… Po miesto triukšmo, ūžesio kaime tylu, ramu, oras švarus, grynas. Pavasarį stebėjo inkiluose, prieš langus, įsikūrusius varnėnus, klausėsi, ar kukuoja gegutės, vasaros vakarais – lakštingalų trelių… Viso to mieste nematysi, negirdėsi. O čia gimti namai, be to, mamos sveikata ėmė šlubuoti, tapo labai reikalingos jaunos rankos namie. Visa tai paskubino Gendriką grįžti į kaimą.

Gendrika neilgai tvarkėsi viena mamos namuose, greitai čia apsigyveno ir vyras Juozas. O dabar jau dvi dukros Erika ir Greta talkininkauja tėvams. Vyresnėlė Erika – Vilniaus kolegijos studentė, studijuojanti agrotechnologiją, Greta – Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos absolventė.
Juozo ir Gendrikos kiemas užstatytas įvairia žemės ūkio technika. Du MTZ traktoriai, šienapjovė, grėbiamoji, priekaba žaliai masei vynioti į ritinius, srutovežis. Didelė dalis šios technikos įsigyta Europos Sąjungos programų lėšomis.

„O kaip be ritinių ar srutovežio apsieiti – juk tiek gyvulių. Be galingos technikos taip pat neišsiverstume, turime savos žemės, o dalį tenka nuomotis Dabar savo karvutėms pakankamai paruošiame šienainio – viskas mechanizuota, nereikia darbo rankų, tik traktorininko. Tai vyro rūpestis. Aš pirmoji iš ryto skubu pas karvutes, ar jos tvarte, ar ganykloje. Pamelžusi sutvarkau pieną ir laukiu atvažiuojant „Utenos pieno“ cisternos. Ryte vyro darbas – veršeliai. O tada jau einamieji darbai pagal sezoną. Patinka man gyvenimas kaime. Pradžioje su vyru įsigijome vieną karvutę, po to dar vieną, vėliau turėjome penkias, o dabar jau visas trisdešimt“, – taip kažkada pasakojo Gendrika.

Kas dabar pasikeitė ūkyje, nesužinojau – ne tas laikas bendrauti, tuo labiau per gana didelį atstumą. Prisiminiau Gendrikos pasakojimą, kai sutikau ją einančią keliu namo. Pasidarė įdomu, kur išėjo pasivaikščioti mama su dukromis. Pažįstu Gendrika kaip darbštuolę, visą laiką užimtą, nuolat skubančią, o čia – iš lėto pėdina. Per atstumą susimojavome ir pradėjau klausinėti, kokie čia pavasariniai pasivaikščiojimai.

„Miške dirbome, tvarkėme mišką, pakrovėme tris traktorines priekabas malkų. Mes einame pėsčiomis, o vyras važiuoja paskui su malkomis. Vėliau bus kiti darbai, o dabar malkomis pasirūpinsime – Gendrika paaiškino pasivaikščiojimo tikslą. – Jei ne virusas, nebūtų mergaičių namie, tad pagalbininkių nebūtų.“

Pasidžiaugė Gendrika, kad Erika įsigijo inkubatorių, bando „perėti“ viščiukus. Dabar šildosi trečia grupė. Kaip naujokei jai neblogai sekasi. „Tikimės, kad ateityje, įgijus patyrimo, bus dar geriau“, – pamojavo ranka nueidamos, tarytum draugės – mama su dukromis. Pasibaigus koronavirusui, tikrai aplankysiu šią darbščią šeimą, o dabar, per atstumą pasikalbėjus, teko atsisveikinti, nes tolumoje jau riaumojo traktorius, tai Juozas važiavo su pilna priekaba malkų.

Šeštadienis – daugeliui laisvadienis, tik ne kaime gyvenantiems žmonėms. Čia visada rasi darbo, bet kai šeima draugiškai dirba, tai ir didelę naštą pakelia.

Valda PATINSKIENĖ