Vilties spindulėlis skrenda maldos sparnais

Marijampolė
Birutė Montvilienė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Pasaulį supurčius koronavirusui, Lietuvoje karantinas pratęstas iki balandžio 13 dienos. Taigi šiais metais, pirmą kartą po ilgo laiko, vieną svarbiausių katalikų švenčių – Velykas – didelė dalis gyventojų sutiks atskirai nuo artimųjų, vaikų, tėvų. Natūralu, jog tai kelia liūdesį. Vis dėlto Marijampolės šv. Jono Pauliaus II parapijos klebonas Marius Rudzinskas siūlo laukiant Velykų ir švenčių metu neprarasti žmogiškumo, laikytis nurodymų ir nepamiršti, kad sunkus metas praeina.

Šis sekmadienis ypatingas – Verbų. Tikintieji domisi, kaip išlaikyti tradicijas, pasišventinti verbą, kuri visus metus saugotų namus. Gal turite kokių sumanymų? Kaip savo parapijiečiams patariate švęsti Velykas?

– Stebėkite, dalyvaukite Šv. Mišiose per televiziją, Verbų sekmadienį turėkite ir verbą, palaiminimas ir pašventinimas tikrai galios. Minint Viešpaties kančios sekmadienį, kviečiu pasimelsti už visą pasaulį, už sergančius, už juos gydančius, už tuos, kurie neteko savo artimųjų ir negalėjo net tinkamai su jais atsisveikinti.

Koks Jūsų požiūris į šią pasaulį užgriuvusią nelaimę, kai tenka melstis namuose, kai atšaukta olimpiada, ko nebuvo nuo karo metų? Ar galime galvoti, kad gavome, ko nusipelnėme? Gal ši liga skirta tam, kad supurtytų pasaulį, sustabdytų besaikį vartojimą, gamtos netausojimą, priverstų atsigręžti į tikrąsias vertybes, vieniems į kitus?

– Šiuo nepaprastai sudėtingu laiku labai sunku kažką komentuoti, nes galiu užgauti kieno nors įsitikinimus ar jausmus. Aš, kaip žmogus ir kunigas, nemanau, kad Dievas mus baustų tokiomis bausmėmis.

Taip, atšauktos olimpinės žaidynės, futbolo čempionatas, „Eurovizijos“ konkursas, koncertai, daugybė renginių. Visa tai verčia susimastyti, kur bėgame, ką veikiame, kas yra svarbiausia. Supranti, kad pasaulis – ne juokais išsigandęs.

Vartojimas, skubėjimas išties yra didelis, informacijos srautas begalinis. Jame turi nepasiklysti ir atsirinkti. Kad visa ši netikėta bėda mus supurtė, tai – tiesa. Kai kurie į tai nereaguoja, kiti paniškai išsigandę, bet tai išties ne juokas. Labai atsakingai sakau: būkime solidarūs ir supratingi, saugokime save ir vienas kitą.

Gyvenimas – didžiausia dovana, to linkiu nepamiršti kiekvienam.

Karantinas, draudimai bendrauti, išeiti į viešumą ima slėgti žmones, ypač senesnius, gyvenančius po vieną. Teko girdėti ne vieną sakant, kad anksčiau nors į bažnyčią nueidavo, o dabar sėdi namuose ir verkia. Koks šiuo sudėtingu laikotarpiu dvasininko vaidmuo? Į bažnyčias žmonės neina, bet gal kunigai gali eiti pas juos?

– Žinote, tiesą sakant, visi tie pranešimai per televiziją nėra išgalvoti. Jeigu tai yra rekomendacijos, verta jų laikytis. Yra įvairios tarnybos, kurios siūlo savo pagalbą vyresnio amžiaus žmonėms, kad tik juos apsaugotų, kad mūsų senjorai ir po šio viruso siautėjimo dar galėtų dalintis savo gyvenimo išmintimi.

Mes, kunigai, taip pat laikomės rekomendacijų ir nenorime nė vienas rizikuoti parapijiečių sveikata. Saugojame juos nuo įvairiausių pavojų, meldžiamės už juos ir siunčiame maldos sparnais vilties spindulėlį.

Pandemijos, karo metu žmonės piktėja. Kaltina vieni kitus, darosi egoistiškesni. Vieni siekia pasipelnyti, pakeldami būtiniausių prekių kainas, kiti – reikalaudami išmokų, nors nuostoliai dar neapskaičiuoti. Ukrainiečiai net akmenimis apmėtė parvežtus iš Kinijos tautiečius. Lietuvoje taip pat girdėti daug pasipiktinimo, kad įsileidžiami iš užsienio grįžę tėvynainiai, baiminamasi, jog jie užkrės kitus. Ką manote apie tai?

– Kad žmonės tokiuose sukrėtimuose išsigąsta ir sutrinka, manau, natūralus kiekvieno savisaugos instinktas.

Vieni kelia kainas, kiti bando padėti ir, žiūrėkite, atsiranda šiokia tokia pusiausvyra. Vieni skaičiuoja nuostolius, kiti aukoja pinigus, kad padėtų kuo greičiau įveikti pasaulį ištikusią nelaimę. Ar tai nėra solidarumas? Juk visokių žmonių yra. Mes melskimės už juos, kas nori pasipelnyti, pasinaudoti, ir skleiskime, jei tik įmanoma, daugiau pozityvumo.

Suprantu, kad jį įžvelgti, kai susiduri su tokia situacija – tokiu egoizmu, nėra lengva, bet pasistengti galime visi. Vieni kitus palaikykime morališkai ir dvasiškai.

Ką mes kiekvienas turėtume daryti šios grėsmės akivaizdoje? Gal keisti savo elgesį, įpročius?

– Atsakymas, manau, jau visiems gerai žinomas ir skamba ausyse: būkite namuose, saugokite save, laikykitės karantino, ir viskas bus gerai. O tai, manau, tikrai pakeis mūsų įpročius...

Papasakokite, kokia šiandien, karantino metu, yra Jūsų diena? Kaip vyksta Jūsų darbas? Kaip bendraujate su tikinčiaisiais?

– Tiesą pasakius, kaip ir užsiminėte, šis laikotarpis ir išbandymas mums visiems nėra eilinis. Aš, kaip ir priklauso parapijos klebonui, kiekvieną dieną aukoju Šv. Mišias ir jose meldžiuosi už parapijiečius. Meldžiuosi taip pat ir asmeninėje maldoje, kad Dievas apsaugotų, o Šv. Jonas Paulius Antrasis užtartų ir globotų. Darbas daugiausia vyksta telefonu. Jeigu tik sugebu, kaip visuomet neatsisakau padėti. Vykstu pas ligonius, derinamės dėl perkeliamo Krikšto Sakramento ar dėl Santuokos, laidoju žmones ir už juos meldžiuosi aukodamas Šv. Mišias. O žmonės taip pat gali melstis namuose, už mus, kunigus, už savus vaikus, už savo mirusiuosius, nes tam tikrai kiekvienas turime laiko, ypač dabar.

Šiuo laikotarpiu sustoja daug darbų. Kaip Jūsų parapijos bažnyčios statybos? Ar šis sunkmetis turės įtakos?

– Man sunku vertinti, bet suprantu, kad tai viskam, ne tik bažnyčios statyboms, turės įtakos. Šiandien, tiesą pasakius, manau, svarbiau parapijiečiai, o dėl jų parapijos klebonas visuomet išgyvena ir, kaip jau anksčiau minėjau, meldžiasi ir jais rūpinasi.

Ko palinkėtumėte tikintiesiems Šv. Velykų išvakarėse?

– Palinkėsiu visiems daug sveikatos, išlikti pozityviems, neprasti vilties ir tikėjimo Dievo meile. Tegul Viešpaties kančia išmoko meilės, o Prisikėlimo rytas ir tuščias Jėzaus kapas suteikia vilties, sustiprina mumyse tikėjimą ir pažadina stipresnę viltį. Būkite sveiki ir laimingi.

Ačiū už pokalbį. Būkite sveiki ir Jūs.