Angle down Atgal

Vil­niaus gatvė – ženk­lai ir žmonės (I d.)

Šie­met su­kan­ka 45 me­tai, kai 1976 m. Šiau­lių Vil­niaus gatvė ta­po pėsčiųjų bul­va­ru (re­konst­ruk­ci­ja pra­si­dėjo 1975 m.). Mies­to pėsčiųjų bul­va­ras ta­po uni­ka­liu reiš­ki­niu So­vietų Sąjun­go­je, net Eu­ro­po­je, ta­čiau pa­ti gatvė, nu­ties­ta dar XVIII a., yra is­to­ri­nis trak­tas, ve­dan­tis iš rytų į va­ka­rus. Sa­vait­raš­tis „Etap­lius“, da­li­nai fi­nan­suo­jant Lie­tu­vos spau­dos, ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos rėmi­mo fon­dui, vi­sus šiuos me­tus rengs straips­nių, kvies­da­mas skai­ty­to­jus at­pa­žin­ti Vil­niaus g. praei­ties ver­ty­bes – ženk­lus ir žmo­nes.

Keitėsi pavadinimai ir paskirtis

Dabartinės Vilniaus gatvės užuomazga – XVIII a. pabaigoje nutiesta tiesi naujosios Mintaujos gatvė. Šiek tiek vėliau gatvė buvo pavadinta „Fabričnaja“ (Fabrikų), kadangi čia pradėjo kurtis pirmieji fabrikai.

XIX a. pirmojoje pusėje šioje gatvėje buvo pastatytas pirmasis Šiauliuose kalėjimas, o gatvė pavadinta „Bolšaja tiuremnaja“ (Didžioji kalėjimo g.). Vėliau, Trakų g. pastačius naują kalėjimą, gatvės pavadinime liko tik „Bolšaja“ (Didžioji g.).

Miestą okupavus kaizerinės Vokietijos kariuomenei, vokiečiai pakeitė visus gatvių pavadinimus. Vilniaus g. buvo padalyta į dvi dalis: atkarpa nuo Prūdelio iki Tilžės g. vadinosi „Šadolf“ (Šeduvos g.), kelias nuo Tilžės g. Sukilėlių kalnelio link – „Kuršanai“ (Kuršėnų g.). Pasibaigus karui, vietos gyventojai dar kurį laiką naudojo tuos pačius vokiečių suteiktus gatvių vardus.

Vilniaus g. pavadinimas atsirado tik 1928 m. miesto plane, tačiau pati gatvė nuo seno buvo viena judriausių mieste. Čia telkėsi parduotuvės, restoranai, kavinės – ji visuomet buvo pilna žmonių.

1975 m. centrinė 900 m ilgio gatvės atkarpa (nuo Tižės iki Žemaitės g.) buvo pradėta rekonstruoti, kad taptų ramiu ir jaukiu pėsčiųjų bulvaru. 1985-aisiais pėstiesiems buvo atiduota ir Vilniaus g. kita atkarpa – nuo Tilžės iki Vasario 16-osios g., o šiandien pėsčiųjų bulvaras nusitiesęs iki Draugystės prospekto.

Bu­vu­sio Šiau­lių uni­ver­si­te­to cent­ri­nių rūmų ar­chi­tektū­ro­je iš­sis­ki­ria se­nas gel­tonų plytų mūro fa­sa­das. Prieš Antrąjį pa­sau­linį karą čia veikė Šiau­lių odos fab­ri­ko profsąjun­gos būstinė, o 1920–1944 m. – pra­džios mo­kyk­la.
Bu­vu­sio Šiau­lių uni­ver­si­te­to cent­ri­nių rūmų ar­chi­tektū­ro­je iš­sis­ki­ria se­nas gel­tonų plytų mūro fa­sa­das. Prieš Antrąjį pa­sau­linį karą čia veikė Šiau­lių odos fab­ri­ko profsąjun­gos būstinė, o 1920–1944 m. – pra­džios mo­kyk­la.

Pirmoji unikali vieta – Prūdelis

Kaukazas – būtent taip senųjų šiauliečių anksčiau buvo vadinamas kalnuoto reljefo vietovėje esantis miesto rajonas, kuriame daugiausia gyveno darbininkai. Tolėliau, anapus Dirsės slėnyje esančio Prūdelio, aplinkinių kaimų valstiečiai tarpukariu, vykdami į turgų, kiek įmanydami ragindavo arklius. Jiems šioje teritorijoje buvę labai nesaugu.

Tačiau Prūdelis nuo seno buvo miestelėnų vandens pramogų vieta. Mažai kas žino, kad vieta tarp Prūdelio ir Dubijos g. vadinasi Kompeliu. Kompelis – iš lenkiško žodžio kilęs pavadinimas, reiškiantis maudykles. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą šioje vietoje buvo vyrų ir moterų maudyklės. Tai buvo mediniai paviljonai, kurių vienuose maudydavosi moterys, o kituose – vyrai. Ir net buvo kalbama, kad vanduo tose vietose – gydomasis.

1933 m. miesto valdžia nusprendė sutvarkyti Prūdelį ir prie jo įrengti poilsio zoną. Buvo išvalytas dumblas, nešvarumai, prileista švaresnio Rėkyvos ežero vandens, pakraščiai išpilti žvyru, pastatytos persirengimo kabinos. Greitai atsirado ir čia besimaudančių miestiečių, tačiau, baigiant valymo darbus, paaiškėjo, kad dalis ežero pakrantės žemės yra privati. Už ją savininkai pareikalavo net 60 tūkst. litų. Tai buvo nepriimtina miesto Tarybai, juridiniai klausimai sutrukdė užbaigti Prūdelio sutvarkymo darbus. Taip poilsio zona gyventojams ir nebuvo galutinai įrengta.

Po 1941 m. na­cio­na­li­za­ci­jos, pri­tai­kant si­na­gogą spor­to sa­lei, bu­vo pa­keis­tas vi­daus pa­talpų pla­nas. Užmū­ry­ta da­lis langų, su­nai­kin­tas al­to­rius, co­ko­li­nia­me aukš­te įreng­tos bui­ti­nės pa­tal­pos.
Po 1941 m. na­cio­na­li­za­ci­jos, pri­tai­kant si­na­gogą spor­to sa­lei, bu­vo pa­keis­tas vi­daus pa­talpų pla­nas. Užmū­ry­ta da­lis langų, su­nai­kin­tas al­to­rius, co­ko­li­nia­me aukš­te įreng­tos bui­ti­nės pa­tal­pos.

Antroji puošmena – Ch. Frenkelio rūmai

Vienas įspūdingiausių išlikusių senųjų miesto pastatų Vilniaus g. – buvusio didžiojo Šiaulių fabrikanto namai – Chaimo Frenkelio rūmai. Iki šių dienų yra išlikęs Ch. Frenkelio laikų statyto paveldo palikimas: gamykla-fabrikas su visais korpusais, taip pat gyvenamasis namas-vila, sinagoga, kuri buvo skirta fabriko darbininkams melstis. Šį pastatą Ch. Frenkelis statė sau kaip gyvenamąjį namą, norėjo, kad jame galėtų gyventi du jo sūnūs.

Pastatytame name Ch. Frenkelis 1908 m. apsigyveno, tačiau gyveno labai trumpai – tik iki 1914 m., kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. 1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, sugrįžęs Ch. Frenkelio sūnus Jokūbas atkūrė gamyklą ir gyvenamąjį namą. Šis namas, beje, buvo vienas geriausiai išlikusių po Pirmojo pasaulinio karo Šiaulių pastatų.

Tarpukariu čia veikė privati žydų gimnazija, buvo ir pora tarnybinių butų, kuriuose gyveno odų fabriko administracijos darbuotojai arba vadovai su šeimomis.

1940 m., įžengus į Lietuvą raudonajai armijai, pastate įkurta karinė ligoninė. 1941 m., Šiaulius užėmus vokiečių kariuomenei, čia įsikūrė vokiečių karinė ligoninė. 1944 m., grįžus raudonajai armijai, pastatas vėl tapo ligonine ir ja išliko iki pat 1993-iųjų, kai pastatas perduotas Šiaulių „Aušros“ muziejui.

Šiaulių fabrikanto odos Paryžiaus parodoje – geriausios

Ch. Frenkelio garinio odų fabriko trobesiai užėmė ištisą kvartalą, o pats fabrikas dėl geros kokybės gaminių užėmė tvirtas pozicijas rinkoje, nepaprastai sparčiai augo. Prieš karą jis buvo laikomas vienu didžiausių odų fabrikų tuometėje Rusijoje.

Odos apdirbimo amato išmokęs Balstogės fabrike, ukmergiškis Ch. Frenkelis Šiaulius savo verslui plėtoti pasirinko dėl patogesnio transporto susisiekimo. Dar 1879 m. jis iš Šiaulių žydo, vadinto Nohumu-odų raugintoju, įsigijo nedideles odų apdirbimo dirbtuves ir pradėjo vystyti verslą.

Iš pradžių įmonė veikė dviejuose mažuose mediniuose nameliuose, o visa gamyba buvo atliekama rankomis. Maždaug po 10 m. čia jau stovėjo nauji fabriko pastatai, kurie ir pasiekė mūsų dienas.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą fabrike buvo 48 mūriniai 1–4 aukštų korpusai. Taip pat 1894 m. pastatytas garo katilas ir pirmoji Šiauliuose elektrinė.

Žaliavos, oda ir jos rauginimo medžiagos buvo atsivežamos iš Rusijos, Amerikos, Argentinos ir net Kamerūno. Pirmąjį fabriko gyvavimo 10-metį jame dirbo tik apie 100 darbuotojų, o prieš Pirmąjį pasaulinį karą jų buvo jau daugiau nei tūkstantis. Kartu su savo šeimomis darbininkai sudarė apie penktadalį visų miesto gyventojų.

Ch. Frenkelis į Šiaulius atvyko su 5 tūkst. rublių kapitalu, po 35 metų, 1914 m., jo turtas jau buvo 25 mln. rublių. 1905 m. Šiaulių fabrikanto odos Paryžiaus parodoje buvo pripažintos geriausiomis, fabrikas apdovanotas aukso medaliu.

Ch. Frenkelio sėkmė skatino ir kitų odos apdirbimo įmonių atsiradimą Šiauliuose. 1911 m. anglų enciklopedijoje „Britanika“ minima, kad Šiauliai yra vienas stambiausių pasaulyje odos pramonės centrų, tačiau spartų pramonės augimą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas.

Kartelis įsteigė avalynės fabriką „Batas“

Po karo grįžęs iš užsienio, Ch. Frenkelio sūnus Jokūbas kartu su senaisiais tarnautojais ėmėsi restauruoti smarkiai sužalotą fabriką. Buvo suformuoti septyni skyriai, kuriuose buvo išdirbami padai, oda avalynei, balnams, diržams.

Nesant pakankamos rinkos, kai kurie skyriai neveikė. Fabrike dirbo apie 200 darbuotojų, čia buvo rūpinamasi jų darbo sąlygomis. Prie fabriko taip pat veikė turtinga biblioteka, skaitykla. Įmonėje dar 1908 m. Ch. Frenkelis įkūrė ugniagesių komandą, kurią sudarė 30 fabriko darbininkų, apmokytų gesinti gaisrus.

1925 m. trys stambiausi Šiaulių fabrikai: Ch. Frenkelio odų fabrikas, brolių Nurokų odų fabrikas, brolių Rogalinų ir brolių Choronžickių, vengdami bankroto, sudarė kartelį, kuris reguliavo produkcijos kainas ir kiekį, reikalingą vidaus rinkai. Šis kartelis įsteigė avalynės fabriką „Batas“ Frenkelio odų apdirbimo fabriko patalpose. Kadangi iniciatorius ir pagrindinis akcininkas buvo Jokūbas Frenkelis, todėl jo pasiūlytu vardu buvo pavadintas šis fabrikas.

1907 m. Ch. Frenkelis prie fabriko vietoje buvusios medinės pastatė dviejų aukštų mūrinę sinagogą. Pirmajame pastato aukšte buvo patalpos, skirtos melstis vyrams, antrajame – tik moterims. Pusrūsyje buvo įrengtas butas sinagogos tarnui, kuris tvarkė ir prižiūrėjo patalpas, kvietė žydus į pamaldas. Sinagoga buvo skirta fabriko darbininkams, tačiau švenčių metu čia susirinkdavo ir žydų iš aplinkinių kvartalų.

Po 1941 m. nacionalizacijos, pritaikant sinagogą sporto salei, buvo pakeistas vidaus patalpų planas. Užmūryta dalis langų, sunaikintas altorius, cokoliniame aukšte įrengtos buitinės patalpos. Beveik nepakitęs liko tik pastato išorinis vaizdas.

Ką slepia geltonų plytų mūro fasadas?

1883 m. teritorijoje tarp Vilniaus ir Ežero g. buvo įsteigtas Iserlio tabako fabrikas, čia pat veikė ir muilo gamykla. XX a. pradžioje ši įmonė nesugebėjo konkuruoti su kitais fabrikais, tad užsidarė.

Greta tabako fabriko Ch. Frenkelio, Nuroko, Kagano ir kitų stambių Šiaulių fabrikantų lėšomis 1898 m. buvo įkurta senelių prieglauda ir maldos namai jos gyventojams. Senelių prieglauda veikė iki Antrojo pasaulinio karo.

Vilniaus gatve nuo Ch. Frenkelio rūmų keliaujant Draugystės prospekto link, buvusio Šiaulių universiteto centrinių rūmų architektūroje išsiskiria senas geltonų plytų mūro fasadas. Tai XIX a. pabaigos pastato siena.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą čia veikė Šiaulių odos fabriko profsąjungos būstinė, o anksčiau – 1920–1944 m. – pradžios mokykla. 1978 m. rekonstruotuose senuosiuose pastatuose įsikūrė Šiaulių inžinierių namai, tapę miesto kultūrinio gyvenimo centru.

Padaugėjus gyventojų, prireikė naujo kalėjimo

Nebenaudojamas vienas iš Šiaulių apskrities VPK pastatų – XIX a. pirmoje pusėje caro valdžios iniciatyva pastatytas dviejų aukštų mūrinis kalėjimas. Jis vadintas baltuoju, kadangi jo sienos buvo tinkuotos ir dažytos baltai. Spėjama, kad baltajame kalėjime kartu su nusikaltėliais galėjo būti kalinami ir 1863 m. sukilimo dalyviai.

XX a. pradžioje mieste padaugėjus gyventojų, pagausėjo ir įvairių nusikaltimų, tad pastatas pasidarė per ankštas. Dėl to greta jo Trakų g. 1911 m. buvo pastatytas naujas kalėjimas.

Naujajame kalėjime taip pat pristigo vietos, todėl 1920 m. baltajame kalėjime vėl buvo kalinami nusikaltėliai. Vėliau čia įsikūrė Šiaulių apskrities arešto namai, komendantūros daboklė, kuri veikė iki 1929 m. Antrojo pasaulinio karo metu pastate veikė vokiečių okupacinės kariuomenės, o vėliau sovietinės kariuomenės komendantūra.

Tęsinys kitame numeryje

comment Skaitytojų komentarai (1)

Sponsored video

Taip pat skaitykite