Šilkinius siūlus pakeitė vilnoniai

V. Dunauskienė – tikra šiaulietė. Žemaitiškos ir jos tėvų šaknys – mama kilusi iš Gilvyčių, o tėtis – iš Gudmoniškės kaimo, įsiterpusio tarp Šaukėnų ir Kurtuvėnų. „Todėl mano tautinis kostiumas – Šiaurės Žemaitijos. Jis visiškai atitinka mano genealoginį medį, prigimtines vietas ir, žinoma, mano vidinę nuostatą“, – sako verslininkė.

Autentiškumas V. Dunauskienei išties svarbus, nors ji ir prasitaria iš pradžių svajojusi apie šilkiniais siūlais siuvinėtas kostiumo dalis: marškinių rankoves, prijuostę. „Tačiau besidomint tapo aišku, kad taip net norėti negalima, kad tai yra tautinio kostiumo žalojimas. Todėl aš tokių minčių labai greitai atsisakiau. Pasirinkau net ne siuvinėtas, o specialiai pagal mano norimą raštą austas dekoratyvines marškinių detales“, – prisimena V. Dunauskienė, kurios spintoje dabar kabo iš vilnonių ir lininių siūlų nuaustas tautinis kostiumas.

Vietoje paso

Tautinį kostiumą V. Dunauskienė įsigijo prieš dvejus metus. Įdomu tai, kad iki tol tokiu kostiumu puoštis jai niekuomet neteko: folkloriniuose kolektyvuose ji nešoko ir nedainavo, tautodailininkų veikloje taip pat nedalyvavo, o verslininkės aplinkoje iki šiol nėra nei vieno artimo žmogaus, kuris turėtų tautinį kostiumą.

Tai kodėl gi jį turi V. Dunauskienė? „Iš dalies tai buvo identiteto, saviraiškos paieškos – norėjau realizuoti save kaip žemaitę. Reikėtų pripažinti, kad dideliu postūmiu man tapo ir tarptautinis folkloro konkursas-festivalis „Saulės žiedas“, – sako verslininkė.

Šį festivalį jau daugelį metų remia V. Dunauskienės vadovaujama įmonė, kuri 2015 m. šventė 350 metų jubiliejų. Ta proga įmonės darbuotojai ir vadovė, pasipuošusi tautiniu kostiumu, žygiavo „Saulės žiedo“ eisenoje.

„Bet kostiumą įsigijau ne dėl šio renginio. Aš norėjau jį turėti kaip atpažinimo kortą, savotišką pasą. Taip, tai mano pasas“, – nusišypso V. Dunauskienė.

Vertybė spintoje

Ir iš tiesų Panevėžyje austą ir siūtą tautinį kostiumą verslininkė parsivežė renginio išvakarėse, o kitą rytą juo pasipuošusi skubėjo į eiseną. Beje,
V. Dunauskienė prasitaria, kad apsirengti žemaitės kostiumą nėra paprasta: drabužiai sunkūs, vilnoniai, daug užsegimų, sijonų ir skarų, o kur dar pasikaišymo ritualas – kad būtų matomas horizontaliomis ir spalvingomis juostomis išmargintas apatinis sijonas.

„Tautinis kostiumas – didžiulės pagarbos vertas apdaras, todėl ir rengtis jį reikia pagarbiai, skirti tam laiko. Sakyčiau, kad tai savotiška meditacija. Net spintoje tautinį kostiumą laikau pakabinusi atskirai it kokią vertybę ir negalvoju, kad galima kažkaip su tokiu apdaru kvailioti. Jis skirtas tik toms progoms, kai jautiesi iškilmingai ir pakiliai“, – įsitikinusi
V. Dunauskienė.

Ir mamai, ir dukroms

Būtent taip per eiseną jautėsi V. Dunauskienė. „Buvau labai džiaugsminga, labai patenkinta savimi, kad galėjau tai padaryti. Ir atrodžiau gerai, nes jaučiausi gerai“, – visoms moterims žinomą tiesą patvirtina ji.

Antros reikšmingos progos pasipuošti tautiniu kostiumu verslininkei kol kas nepasitaikė, tačiau V. Dunauskienė tikisi, kad jų dar bus. Be to, viliasi, jog ateityje jos kostiumą nešios dukros. „Tautinis kostiumas liks joms kaip palikimas, kaip reliktas ir mūsų šeimos dalis. Pastebėjau, kad mes per laiką išbarstome tradicijas, tautodailės specialistus ir meistrus – mažai kas perima jų žinias. O be reikalo, nes su metais viskas įgauna kitą prasmę, atsiranda tautinė vertė“, – sako ji.

Tautinio kostiumo (ne)reikia

Paklausta, ar bėgant laikui po siūlelį „išbarstysime“ ir savo tautinį kostiumą, V. Dunauskienė vienareikšmiško atsakymo nepateikia. „Na, nebus pas mus kaip Bavarijoje, kur vos ne kiekvienos moters spintoje kabo tautinis kostiumas. Mums tai nebuvo skiepyta, ugdyta. Bet manau, kad tie, kurie sieks ir išpažins prigimtinę etnokultūrą, tautinį kostiumą tikrai turės“, – sako V. Dunauskienė.

Ar būtų šiuo atveju pagelbėjęs stilizuotų tautinių kostiumų dovanojimas mokinukams, taip ugdant jų etnokoltūrinę savimonę, verslininkė nėra įsitikinusi.

„Žinote, tautinis kostiumas negali ir neturi tiesiog staiga atsirasti mūsų gyvenimuose. Jam reikia užaugti, subręsti, jo reikia norėti. Arba... Nenorėti. Turime gerbti ir tuos žmones, kuriems šis poreikis neatsiranda. Tai yra vidiniai dalykai“, – pokalbį užbaigia ji.