Skaitau anądien Širvintų rajono žinias. Meluočiau, kaip mūsų ponia, jei sakyčiau, kad neskaitau visų įmanomų šaltinių apie mano mylimą rajoną. Kad meluoja mūsų skaidriausioji ir besmegeniui aišku. Kaip ji sužinotų, kad vienas Tarybos narys netikslius skaičius parašė ne savame portale ir kaip ji išreikalautų tai paneigti, jei nebūtų skaičiusi. O be jos gi svita nė piršo nepajudina, bijo, kad bus nugnybtas. Tai va iš to ir sprendžiu, kad toji skaito visas Širvintų rajono žinias per visus skleidžiamus kanalus ir meluoja, kad to nedaro. Va tikiu ir dabar mano tekstą skaito. Linkėjimai jums asmeniškai, ponia!

Melas ponių pramanas, o man iki ponios kaip iki Australijos pėsčiomis. Tad porinu jums tiesą ir tik tiesą, prisiekiu padėjusi ranką ant pačios pačiausios skaidriausiosios ponios abrozdėlio.

Ruošiasi Širvintos didžiam įvykiui. Galų gale miestas turės savo nuosavą viešąjį tualetą. Kažkada buvo toks, „griuvėsiai“ prie upės jį primena, bet jau daugelį metų gausūs miesto svečiai iš aplinkinių kaimų bei bažnytkaimių susilaukia bėdos, kai reikalas prispiria. Nepulsi gi į savivaldybę, stotį, „Maximą“, polikliniką, kultūros namus ar degalinę prašytis savo reikalus atlikti. Va galės visi tokie orūs vieša miesto išviete pasinaudoti. Nežinoma dar, ar įėjimas bus laisvas. Jei mokamas, tai vis tiek, reikalui prispyrus, teks lėkti į kurį prekybos centrą šimtinę į centus keisti. Pamenu, kai Estijoje reikaliukas pririetė, o mano kišenėje nė vieno žvangančio pinigo, vien šlamantys. Bėgu šen, bėgu ten, o aplink tik muziejai bei bažnyčios. Oi, brolyčiai, pamenu, net akyse pažaliavo. Ačiū likimui, kad geras žmogelis mano bėdą akyse perskaitė ir išeidamas duris prilaikė ir dar mostelėjo užeiti. Iki šios dienos geru žodžiu jį miniu. Tikiu, kad mūsuose taip nebus, negi mūsų visų išgelbėtoja taip mums galėtų kiaulę pakišti. Netikiu.

Užsimojo Savivaldybės klerkai miesto centre tualetą statyti. Galvoju kur? Vaikštau I.Šeiniaus alėja ir svarstau, kurioje vietoje patogiausia būtų turėti tokį visiems svarbų statinį. Va Savivaldybė mūsų klausia, ar jo visai reikia, bet dar atsakymo nesulaukusi, jau pinigėlius atsideda ir net žino, kiek jų reikės. Matyt, jau žino, iš kur tą statinį gauti, nes kaip gi kainą nuspėja. Juk ne pusę milijono atsidėjo, kaip Kaune. Tiesa ne eurais Kaunas prie savo pilies auksinį tualetą statė, litas dar buvo, bet mūsų valdžia taupesnė, surado pigesnį variantą. Viešam tualetui skyrė 32 tūkstančius mūsų suneštų euriukų. Matyt, nesvarbu, ką liaudis nuspręs, paskutinis žodis jau tartas ir jokia minia jo pakeisti nevalios. Tai kam tada klausti, ko liaudžiai reikia, ar ne, jei turim visą žinančią ir visą sprendžiančią personą.

Tai va vaikštau aš nosį nukabinusi centru ir svarstau: „Na nuspręsiu aš, tu, kuris skaitai mano rašliavą, tavo kaimynė, kolega ar giminaitis, kur tą tualetą praktiškiausia būtų turėt, ir kas iš to?“ O gi nieko, sprendimai taip ir liks mums patiems, kaip ir ta apklausa, duok Die, jai rezultatų, kokių klerkai tikisi. Viskas jau nuspręsta mums už akių. Negi mums kvailiams išmanyti, kas geriausia mums patiems, o kas ne. Juk gudragalvių va virš šimto sustatyta kaip šachmatų lentoje, tik vienas skirtumas – karaliaus toje lentoje man vis trūksta, kaip ir viešojo tualeto naujos miesto aikštės pačiame centre.

Tad linkiu neliūdėti. Viltis gal ir durnių motina, bet užtat durniui visada sekasi. Va ir linkiu sau ir visiems laukiantiems kuo geriausios sėkmės.

Jonė LIEPONĖ