Angle down Atgal

Vienui vienas kaip pirštas

Iš gražaus, vienintelio gatvinio Mikalajūnų kaimo toliau važiuojant buvo įdomu aplankyti anuo metu buvusį „ištremtųjų nusidėjėlių“ Maželių kaimą.

Mažieji Maželiai atgyja vasarą

Jis tikrai nedidelis, gal nuo to ir pavadinimas – mažas – Maželiai. Sudomino šis kaimas tuo, kad Mikalajūnų senbūviai, senieji gyventojai, pasakodami ne kartą minėjo, kad tvarkingi, dori, darbštūs mikalajūniškiai nevykėlius, tinginius ar šiaip nesilaikančius padoraus gyvenimo taisyklių kaimynus nutardavo ištremti į Maželių kaimą. Kaimo bendruomenė turėjo tvirtą palaikymą, netikėliai privalėjo išsikraustyti iš Mikalajūnų. Nuo to laiko prabėgo daug metų. Dabar to maželiškiai neprisimena, tik senieji mikalajūniškiai mini.
Prie kelio, šalia savo namų, pamačiau stovinčia moterį. Taip susipažinau su smagia ponia Vanda Žakavičiene. Ponia Vanda ne vietinė – ji 1963 metais iš Šeiniūnų atitekėjo į šį kaimą. Čia su vyru pasistatė namą, čia augino vaikus. Dabar žvali, energinga Vanda gyvena viena, tačiau nesėdi sudėjusi rankų – aplink namus žydi gėlės. Vaikai nepamiršta tėviškės, dažnai apsilanko. O koks kaimas buvo tada, kai jauna Vanda Latvytė atvyko į Maželius? „Kaime buvo nemažai jaunų šeimų, šeštadieniais jaunimas rinkdavosi į gegužines, šokius. Nedidelis kaimas, bet jauku buvo jame gyventi. Dabar ištuštėjo, liko tik keli pagyvenę kaimiečiai. Dauguma namų atgyja tik vasarą. Štai Stuklinskų, Trinkūnienės, Žakavičių, Milašių, Goršečnikovų namai sulaukę vasaros atsigauna. Dešimt namų, o gyvena po vieną dvi močiutes.

Bajorų Dūdų pėdsakai Vaidžiuliškiuose

O kaip laikosi seniai seniai lankyti Vaidžiuliškiai? Nuo pagrindinio kelio, vedančio į Motiejūnus, keliukas išvažinėtas, vadinasi, čia gyvenama, važinėjama. Reikia aplankyti seniai matytus senus pažįstamus. Gyvenamieji namai visi tebestovi. Tik vietoje kadais sudegusio Krūminų namo, gražiai atstatyta likusi po gaisro pirtelė. Aplinka sutvarkyta. Kaimynas pasakojo, kad laisvadieniais čia atvažiuoja pasibūti, pasimaudyti Krūminų atžalos, dabar gyvenančios gal Širvintose, o gal ir kur kitur, tačiau lankosi.
Gyvenamieji namai tebestovi, tačiau koks liūdnas vaizdas! Vieno namo langai atverti ir ne tam, kad įsileistų gryno oro, o teisiog atviri ir tiek. Gal taip bus ir žiemą. Medžių apsuptyje didingai stovi bajorų Dūdų namas. Gražus, žaliai dažytas, dideliais langais su veranda, gerai išsilaikęs namas. Iš tolo pajunti, kad tai turtuolių gyvenamoji vieta. Tačiau iki jos prieiti sunku: išsikeroję kiečiai, viešpatauja varnalėšos, krūmokšniai. O gyventa bajorų, turėjusių 80 ha žemės, 28 ha miško. Augino bajorai Dūdos penkis vaikus, kurių dabar, deja, nebėra. Nebėra čia gyvenusių Krūminų, keturių brolių Makačinų su šeimomis, Vitkauskų.
Aplink palivarką, taip vadino bajorų Dūdų sodybą, buvo pastatyti keli gyvenamieji namai, jų palivarką aptarnaujančiųjų ir jiems laukuose ir miške dirbančiųjų šeimoms. Dviejų galų name gyveno po dvi šeimas. Valstiečių šeimos buvo gausios, moterys ir vaikai gyveno draugiškai. Po darbų vakarais, iš darbo grįžę vyrai mėgdavo suktinę surūkyti, pajuokaudavo, aptardavo dienos įvykius, darbų eigą. Bajorai taip pat nesišalindavo savo samdinių, nebuvo atsitikę tokios bėdos, kuriai pašalinti nepadėtų Dūdos. „Geri ponai buvo, tik va valdžia jų nepagailėjo“, – kalbėjo vienintelis šiuo metu Vaidžiuliškių kaimo gyventojas Kazimieras Makačinas.

Gyvenimo akimirksniai Vaidžiuliškiuose

Malonus vaidžiuliškietis aprodė ir papasakojo, kas, kur gyveno. Kazimierui vasarą gera gyventi savo gimtajame kaime, savo gimtojoje pastogėje. „Žiemą jau kitas reikalas. Daug žmonių buvo, o nieko nebeliko“, – vėl kalba Kazimieras.
Jis su nostalgija prisimena smagią, gal ne turtingą, tačiau pilną nuotykių ir išdaigų vaikystę. „Nebuvo nei telefonų, nei televizorių, bet kalbų turėjome į valias. Žaidimų prasimanydavome ganydami gyvulius, o pradėjus eiti į Motiejūnų pradinę ar Bagaslaviškio mokyklą, kelias neprailgdavo: keliaudavo būrys, o kai eini ne vienas, tai ir kelias trumpėja, dar ką nors pakeliui sugalvoji ir – jau mokykla. Mokytoja Liucija Bruzgulienė buvo labai gera ir kantri. Kiekvieną neversdama, be spaudimo, išmokydavo taisykles ar daugybos lentelę. Ją iki šiol moku“, – šypsosi vienintelis kaime gyvenantis Kazimieras.
„Jūsų pavardė žinoma, gal ir kompozitorius Teisutis Makačinas yra iš šių vietų“, – paklausiau Kazimiero Makačino. „Taip, gimęs ir augęs ne čia, tačiau esame giminės su Teisučiu. Gaila, kad ištuštėjo namai. Va šalia ir Vitkauskų namas liko tuščias – visi išmirė. Negaliu priprasti prie tuščių, negyvenamų gryčių. Vis prisimenu, kaip būdavo smagu. Užsimiršti padeda tik darbas“, – tęsia Makačinas.
Kaip ir ką dirba Kazimieras, nemačiau, tik prie jo namų žydi gėlės, o kas jas pasodino, jei ne Kazimieras, juk kaime besąs jis tik vienintelis gyventojas. Savaitgalį pas Kazimierą atvažiuos vaikai su šeimomis, va tada atgija Makačinų namas kaip senais gerais laikais. „Kol sveikata leidžia, gyvensiu čia, o vėliau kaip bus, neplanuoju, nes iš tų planų Dievas juokiasi“, – juokauja Kazimieras.

Teneplanuodamas ilgai gyvena ištikimas Vaidžiuliškių kaimo gyventojas, gal ir jo kaime atsiras kaimynų, nes erdvės ir grožio čia netrūksta.

Valda Patinskienė

Nuotraukos autorės.

Vienintelis Vaidžiuliškių gyventojas Kazimieras Makačinas
Vienintelis Vaidžiuliškių gyventojas Kazimieras Makačinas
Maželių gyventoja Vanda Latvytė-Žakavičienė
Maželių gyventoja Vanda Latvytė-Žakavičienė
Šimtametė sodyba saugo savo istoriją
Šimtametė sodyba saugo savo istoriją
Jau tik tokios „gėlės“ puošia senų sodybų vietas
Jau tik tokios „gėlės“ puošia senų sodybų vietas
comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite