Angle down Atgal

Verslininkas L. Andriulis: kirsdami ir eksportuodami medį esame bananų respublika

Diskusijos visuomenėje apie miškų kirtimus netyla. Apie daug aistrų keliančią temą prabilo ir verslininkas Liudvikas Andriulis. Feisbuko paskyroje L. Andriulis sukritikavo šalies miškininkystę ir pasiūlė bent dešimčiai metų sustabdyti kirtimus.

„Gerus metus iš šono stebiu Lietuvos medžių ir miškų dramą: miestų medžių dramą, Labanoro medžių dramą, Sapiegų medžių dramą, dabar Punios medžių dramą.

Jei būčiau Visatos ir Visos Lietuvos Imperatorius, aš uždrausčiau kirsti medžius, miškus ir medžioklę bent dešimčiai metų – kol atsirinks, atsifiltruos žmonės ir ateis visiškai nauji.

Aplinkos apsaugos ministerija, urėdijos, miškininkai yra žemiausio šliaužiojimo bebriniai kirminai, persisunkę korupcijos sultimis ir tomis sultimis įstatymus rašantys.

Todėl reikia visiškai stabdyti bet kokią miškininkystę Lietuvoje dešimtmečiui. Miškininkystė yra žemiausio lygio, mažiausios pridėtinės vertės veikla. Miškininkytės verslas yra ruskio verslas – iškirsk, iškask, parduok, pragerk. Taip, keli procentai ekonomikos, taip, žmonių įdarbinta, taip, eksportas.

Ne, man nereikia tokio eksporto ir tokios žemo lygio ekonomikos naudos. Man nereikia neigiamos pridėtinės vertės verslo, verslo, kuriam reikia mažiausio įmanomo proto – net Karbo koncernas daro protingesnį verslą, augina ten kažką, tręšia, pjauna, viską ten“, – rašė L. Andriulis.

Verslininkas kaip pavyzdį, į kurį derėtų atsigręžti Lietuvai, pateikė Švedijos miškų kirtimo politiką. Jis pasiūlė dešimčiai metų sustabdyti miško kirtimą Lietuvoje tam, kad iš miškininkystės dėl atsiradusio pinigų stygiaus pasitrauktų, anot verslininko, „žemo intelekto rąstų eksportuotojai“.

„Man net medienos nereikia – jei Lietuvai reikia medžio baldams ar statyboms, ar dar kam nors, jį reikia importuoti iš durnelių, o ne eksportuoti protingiems.

Aš labai mėgstu protingus švedus ir mažai gerbiu kvailus baltarusius – dėl to noriu, kad mano šalis būtų protinga kaip švedų šalis – importuojanti, o ne eksportuojanti medį.

Dešimties metų moratoriumas bet kokiems miško kirtimams yra būtinas – jį įvedus, iš to sektoriaus per pusmetį išsilakstys visi bebrai, medžiotojai ir žemo intelekto rąstų eksportuotojai, nes jame neliks pinigų.

Tada ateis mokslininkai, naujos kartos gamtininkai, girininkai, kurie jau ašarodami sakys – leiskite iškirsti plotelį, nes ten liga, nes ten ant namo užkris, ant laidų, ten invazinis ar ten koks nors jaunuolynas.

Kirsdami ir eksportuodami medį esame tiksliai bananų respublika – Nikaragvą, Gvatemalą ir Kostą Riką apibūdinantis terminas atsirado ne veltui, jos gyveno iš bananų eksporto. Šiandien mes esame labiau bananų respublika nei anksčiau taip vadintos šalys. Ir kaip ir tose šalyse būdavo – įstatymus rašo ir juos vykdo bananų plantacijų savininkai.“

Jis taip pat kėlė klausimą, ar kada nors bus už grotų pasodinti asmenys, vykdę kirtimus draustiniuose.

Diskusijoje dalyvavęs pilietis Jurijus Glinevičius kritiškai įvertino verslininko L. Andriulio pasisakymą.

„Nereikėtų remtis emocijomis, o reikėtų į šį reikalą pažiūrėti kaip į visumą. Aš irgi galiu eiti per miško kirtavietę, kur kažkada su šeima palapinėse atostogaudavau, ir pamačius, jog mano pamėgtą vietą iškirto, man skaudėtų, bet nepradėčiau rėkti per visą Lietuvą, kad miškai kertami ir tai tragedija.

Liudvikui derėtų pakilti virš Lietuvos ir pamatyti, kiek turime miškų. Yra statistika, yra specialistai, kurie vertina, ką būtina iškirsti, o ko ne. Iš pradžių reikia pasidomėti, o ne rėkauti, kad gautum tam tikrus bonusus“, – teigė J. Glinevičius.

Kaip problemą mato prastą kirtimų reglamentavimą

Miškotyros mokslų daktaro Žydrūno Preikšos teigimu, siūlymas dešimčiai metų stabdyti miškų kirtimą Lietuvoje yra fantastinis.

„Yra keli pavyzdžiai pasaulyje, kai šalys atsisako naudoti savo miškus. Pavyzdžiui, Butanas, arba Brunėjus, bet tai dažniausiai būna mažos valstybės. Dabar atsisakyti ketina ir Norvegija, tačiau neįsivaizduoju, jog Lietuvoje tai būtų įmanoma padaryti.

Jeigu būtų vien valstybiniai miškai kaip Šveicarijoje, tai padaryti būtų paprasčiau. Neįsivaizduoju, jog mūsų miškai būtų nacionalizuoti, nes miškų dar turime pakankamai, bet nieko baisaus nebūtų, kad dalis miškų būtų eksploatuojami. Svarbiausia yra balansas“, – teigė mokslininkas.

Ž. Preikša tvirtino, jog pagrindinė problema, dėl kurios visuomenėje kyla didelis nepasitenkinimas dėl kertamų medžių, yra prastas saugomų teritorijų reglamentavimas.

„Deklaruojame, kad turime daug saugomų teritorijų, o tai atitinka ES vidurkį, bet ne šis rodiklis pats svarbiausias, o svarbiausia – kokia tų miškų būklė. Jeigu nacionaliniame parke atliekame plynus kirtimus, tai kokia čia saugoma teritorija?

Miškų kirtimas, lyginant su situacija prieš 20–30 metų, Lietuvoje padidėjo dvigubai, gal net ir daugiau. Tai ir sukėlė tas neigiamas emocijas visuomenei. Tai įvyko dėl to, kad atsirado privatūs miškai, o valstybė tinkamai nesukontroliavo jų kirtimo normų.

Atsirado naujos korporacijos ir privačių miškų asociacijos, kurių atstovai neturi saiko ir naudojasi ta situacija bei bando daryti įtaką kitų nuomonei.

Gal nekiltų tokių priešpriešų visuomenėje, jeigu mūsų saugomos teritorijos būtų pakankamai gerai reglamentuotos, kaip daugelyje Vakarų Europos valstybių. Jeigu jose yra draustinis arba nacionalinis parkas, tai visi supranta, kad tas kampelis yra paliktas gamtai, o pas mus to nėra“, – teigė Ž. Preikša.

Alfa.lt

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite