REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2017 m. Rugsėjo 26 d. 10:59

Veliuonietis pedagogas Justinas Palukaitis didžiuojasi, kad niekam neparsidavė

Tauragė

Brigita ŠliužaitėŠaltinis: Etaplius.lt


15452

Veliuoną ir jos kraštą garsinantis, 44-erius metus čia mokytojavęs ir dirbęs direktoriaus pavaduotoju ugdymui Justinas Palukaitis, yra tikras miestelio, mokyklos žinovas, atsiminimų saugotojas. Jis – ir aktyvus bendruomenės narys, Šeimos centro kūrėjas, Sinodo narys, iki šiol dalyvaujantis bažnyčioje rengiamuose katechizacijos pamokose būsimiesiems jaunavedžiams. 1992 metais už nuopelnus mokyklai jam suteiktas mokyklos Garbės vardas. Šiemet liepos mėnesį jis apdovanotas medaliu už nuopelnus Bažnyčiai.

Justino Palukaičio atmintyje – labai daug prisiminimų apie Veliuonoje prabėgusius metus. Bloga atmintim mokytojas tikrai nesiskundžia – gali ilgai vardyti buvusių kolegų ar mokinių vardus bei pavardes, gerai atsimindamas, ką šie veikia ar veikė. Pašnekovas pasakoja, kad jo pėdomis pasekė ne viena dešimtis mokinių – gerai išmokę chemiją, įgijo gydytojų, farmacininkų, veterinarų specialybes. Yra ir dvi chemijos mokslų daktarės.

Nors paties J. Palukaičio gyvenimas dabar nelengvas, nes lazdelė tapo nuolatinė palydovė, bet jis dalyvauja apeigose Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, pažįstamų, buvusių mokinių ar kaimynų laidotuvėse. Pats rašantis atsisveikinimo kalbas, pašnekovas pasakoja apsilankęs net 31-eriose kapinėse, kai kuriose iš jų ne kartą, kur sakė nuoširdžius žodžius. Juokauja, kad net atskirą knygelę su visomis anapilin išėjusių žmonių biografijomis galėtų išleisti – jų turi pririnkęs visą pluoštą.

Daugel metų vienoje mokykloje

Veliuonos šviesuolis bendruomenėje yra labai mylimas ir gerbiamas. Apie tai byloja fotografijų albumai su juose įamžintais jubiliejais – 70-mečio, 80-mečio, renginių, skirtų šiai progai, scenarijai. Kai šventė 80-ies jubiliejų, scenarijų parašė garsūs kraštiečiai rašytojai Gasparas Aleksa ir Violeta Šoblinsklaitė, jie kartu su mokyklos ir miestelio bendruomene ir vedė šį renginį. Kultūros centro salėje Veliuonos Antano ir Jono Juškų vidurinės mokyklos moksleiviai, pasipuošę tautiniais drabužiais, iš tautinių juostų „išaudė“ svečių tiltą, kuriuo žengė jubiliatas, lydimas garbingų svečių.

justinas-teofilis.jpg

Tapkite mūsų draugu „Facebook“ ir sekite įdomiausias Jurbarko naujienas!

Justinas apie save pasakoja, kad yra gimęs 1931 m. Gerulių kaime Barzdų valsčiuje Šakių rajone. Baigęs Skirkiškės pradinę, 1951-aisiais metais – Pilviškių vidurinę mokyklą, tais pačiais metais įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą, gamtos mokslo sritį – studijavo biologiją ir chemiją. Kaip pats prisipažįsta, mėgstamiausias dalykas visą gyvenimą išliko chemijos mokslai.

Vos pradėjęs dirbti chemijos ir biologijos mokytoju Veliuonos vidurinėje mokykloje, Justinas Palukaitis netrukus buvo paskirtas direktoriaus pavaduotoju mokymui ir išbuvo šiose pareigose 44 metus. Tik paskutiniaisiais darbo metais, išėjęs į pensiją, dėstė tikybą. J. Palukaitis buvo nepartinis, todėl tada, kai reikėjo direktoriaus Veliuonos vidurinei mokyklai, jo kandidatūra netiko.

J. Palukaitis pasistengė, kad mokykla Veliuonoje suklestėtų, taptų žinoma visoje Lietuvoje. Kai 2000-aisiais grėsė vidurinės mokyklos uždarymas, jam pavyko pasiekti, kad tokia mokykla išliktų.

Knygnešiai dėdės – giminės pasididžiavimas

Apie savo tėvus pašnekovas pasakoja labai pagarbiai. Jie, Antanas ir Marijona Palukaičiai, buvo labai dori ir religingi. Iš trijų sūnų vyriausias Teofilius pasirinko kunigystę. Karui baigiantis Teofilius Telšiuose mokėsi kunigų seminarijoje, po to pasitraukė į Karaliaučių, vėliau į Bavariją, kur baigė seminariją. Nuvykęs į JAV daugelį metų tarnavo Kalifornijoje, Pitsburge baigė statyti bažnyčią, įrengė salę, pavadintą jo vardu – tai buvo nusipelnęs katalikų bendruomenės narys.

justinas-brolis.jpg

Justinas Palukaitis prisimena, kad visa šeima sekmadieniais stengėsi nueiti į bažnyčią. Tėvas Antanas Palukaitis, nors nė dienos nesimokė mokykloje, buvo pramokęs skaityti ir rašyti, buvo kaimo šviesuolis savamokslis. Mama Marijona buvo baigusi tris rusiškos pradinės mokyklos skyrius.

Justinas Palukaitis ne kartą pokalbyje grįžta prie savo dėdžių – mamos brolių Motiejaus ir Jurgio. Nors jis pats jų niekada nematė, nes gimė daug vėliau, kai šie jau buvo ištremti iš Lietuvos, pašnekovas labai domisi jų istorija, renka prisiminimus. Yra pasodinęs jiems atminti ąžuoliuką J. Basanavičiaus tėviškėje Ožkabalių kaime Tautinio atgimimo ąžuolyne.

„Gerb. knygnešio M. Baltūsio aini, siunčiu jums mūsų draugijos du leidinio numerius ir viliuosi, kad Jūs rasite galimybių ir laiko peržiūrėti savo ir artimųjų archyvus, prisiminimus apie Motiejų Baltūsį. Šio didvyriško knygnešio kelias baigėsi ne Lietuvoje, tuo labiau mums reikia saugoti Jo atminimą. Juk jo bylą vedė ir jį gynė žymus Vilniaus advokatas Tadas Vrublevskis. Svajojame išleisti knygelę apie Vilniaus knygnešius, o M. Baltušį juk suėmė Vilniaus gel. stotyje, kai jis atsiėmė knygų siuntas (...). Vis daugiau duomenų gauname, bet norėtųsi dar ko nors, šeimyninių relikvijų ar prisiminimų“, – tokį kvietimą atvykti į Vilnių saugo veliuonietis. Jį 1989 m. atsiuntė Knygnešio draugija. „Nenuvažiavau aš tada, nes buvo pats egzaminų įkarštis, labai daug darbo mokykloje turėjau, – gailisi Justinas Palukaitis. – Gal būčiau daugiau apie savo dėdes sužinojęs.“

Motiejus Baltūsis – enciklopedijoje ir istorijos vadovėliuose minimas kaip garsus knygnešys, Rusijos carizmui pradėjęs priešintis jau 1895 metais, su draugais iškabindamas Pilviškių apylinkėje lietuviškus kaimų pavadinimus, platindamas lietuviškus atsišaukimus. Už tai buvo suimtas ir įkalintas. Išėjęs iš kalėjimo spausdino ir platino pogrindinę spaudą. Buvo dar kartą suimtas ir ištremtas į Krasnojarsko kraštą. M. Baltūsis mirė 1923 metais Maskvoje.

Kitas dėdė Jurgis Baltūsis taip pat buvo ištremtas, mirė 1939 metais Krasnojarsko krašte.

Visas pareigas išvardyti sudėtinga

Justinas Palukaitis turi tiek apdovanojimų ir kitokių pagarbos ženklų už savo darbą, kad, pasak jo, visko nespėja ir sutvarkyti, ir sužiūrėti. O ir tų pareigų būta tiek, kad visas ir išvardyti sunku. Pagrindinės, pasak pašnekovo, buvo ir yra mokytojas. Jis pasakoja, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pats ėmėsi tikybos mokytojo pareigų, nes ši sritis visuomet buvo sava. Pasak Justino, jam dėstant šias pamokas, tikybos klasėje vos tilpdavo vaikai – apie 95 procentų jas lankė.

O per daugybę metų dirbant pedagoginį darbą, reikėjo atlikti ir tiek papildomų darbų, kad tik spėk vardyti: vadovavo neakivaizdininkų konsultaciniam punktui, buvo ir vaikų kambario inspektoriumi, chemijos pamokų tikrintoju visame rajone ir atsakingu už darbo apsaugą. Šioje srityje, kaip pasakoja, užkrovė ypač daug darbo – patikrinti darbo apsaugą visose mokyklose, vaikų darželiuose, vaikų namuose. Ir tai tikrai ne visi pašnekovo nudirbti darbai.

Be biologijos ir chemijos pamokų ir pavaduotojo pareigų ugdymo reikalams Veliuonoje, kai pradėjo dirbti, jam priklausė ir mokomasis-bandomasis mokyklos sklypas, jį reikėjo įdirbti, išpurenti, apsėti ir derlių nuimti. „Pavasarį Vakselytės palociuose už dvaro 90 arų plotą įdirbom po pamokų su vaikais – vasarai jau buvo paruoštas. Rugpjūtį agurkai buvo nunokę ir gėlės žydėjo. Kolūkis veždavo į Kauno turgų parduoti“, – prisimena pašnekovas.

Apie darbo mokykloje Veliuonoje pradžią jis pasakoja, kad tuo metu joje, kaip ir visame miestelyje, nebuvo elektros. Įvedė tik po metų. Šokiai vykdavo prie žibalinės lempos. „Tuometiniai Jurbarko r. Švietimo skyriaus vedėjas ir direktorius sako – sutik būti mokymo dalies vedėju. 44 metus taip ir prasmegau. Ar įdomu buvo? Daug popierių – visi planai, dokumentai teko man, nes direktorius to nemėgo. Kartais pareidavau ir naktimis. Kadangi nuomojausi butą net 34 metus, namo šeimininkė labai pykdavo. Dabartinį man paskyrė tik sulaukus 60-mečio“, – prisimena veliuonietis Justinas.

Pašnekovas prisimena ir laikus, kuomet baigus Vilniaus pedagoginį institutą jam buvo siūloma likti ten dirbti biologijos stotyje asistentu ir su neakivaizdininkais. Veliuonietis sako, kad tuomet nesutiko, nes Biologijos katedra buvo kairiųjų pažiūrų, o jis – nepartinis, niekada komunistų partijai neparsidavęs. Postai šiam žmogui nebuvo svarbiausias dalykas. Daug svarbiau – dvasinė švara ir orumas.

justinas.jpg



REDAKCIJA REKOMENDUOJA