REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Mokslas2017 m. Gegužės 2 d. 15:47

VDU rektorius: integracija leis kasmet sutaupyti 4 mln. eurų biudžeto lėšų

Kaunas

Rimvydas ŠimaitisŠaltinis: Etaplius.lt


1330

Akivaizdu, kad šiuo metu Lietuvoje veikia pernelyg daug aukštųjų mokyklų, dėl to nukenčia aukštojo mokslo kokybė, švietimo sistemos bazė veikia neefektyviai. Pastaraisiais metais daug diskutuojama apie švietimo reformos būtinumą ir vieningai sutariama, kad būtina mažinti aukštųjų mokyklų skaičių, jas apjungiant.

Apie tai kalbamės su VDU rektoriumi prof. Juozu Augučiu.

Kaip vertinate šiandien pristatytą premjero Sauliaus Skvernelio sudarytos darbo grupės planą dėl aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo?

Dabartinė Lietuvos demografinė krizė diktuoja aukštojo mokslo sistemos pertvarką, aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimą, pereinant nuo kiekybės prie kokybės. Mažėjant stojančiųjų skaičiui, universitetų skaičius juk negali išlikti toks pats, būtina reaguoti į susiklosčiusią situaciją.

Visų pirma, reikėtų prisiminti tai, kad dauguma mūsų šalies universitetų yra valstybiniai, todėl laisvos konkurencijos pagrindu paremta švietimo reforma, turėjusi eliminuoti aukščiausio lygio išsilavinimo kriterijų neatitinkančius universitetus, nepasiteisino. Tai padarė įtaką visiškai priešingiems rezultatams nei buvo tikėtasi: nereguliuojamoje aplinkoje, ieškant „pelningiausių“ nišų, programos buvo pradėtos dubliuoti ar dalinti iki smulkesnių. Jų skaičius išaugo iki daugiau nei 1500, o beveik 50 proc. jų akredituojamos tik 3 metams. Dėl pernelyg išskaidyto konkursinio finansavimo modelio sustiprėjo studijų, mokslinių kolektyvų ir tyrimų fragmentacija, taip pat, didėjant studentų skaičiui Vilniuje, susilpnėjo studijų ir mokslo potencialas regionuose, sunyko mokytojų rengimo sistema, dėstytojų ir tyrėjų atlyginimai nekilo jau keletą metų ir yra 3-4 kartus mažesni nei ES vidurkis.

Premjero sudarytos darbo grupės siūlymai yra viena iš iniciatyvų imtis kokybinių pokyčių aukštojo mokslo srityje. Tačiau kol nėra pateikta realaus veiksmų plano ir neįvyko aptarimas su universitetų bendruomenėmis, vertinti gana sudėtinga – nebuvo pristatytas joks dokumentas, matėme tik power point prezentaciją. Kol kas planas atrodo neįgyvendinamas – tam reikia ir laiko, ir lėšų. Tai rodo tarptautinės universitetų jungimosi praktikos.

Teigiamai vertinu siūlymus dėl akademinio personalo užmokesčio fondo didinimo, nemokamų bakalauro studijų. Vis dėlto tam tikri teiginiai kelia daug klausimų. Vienas iš jų yra studentų įsidarbinamumas pagal kvalifikaciją. Remiantis Pasaulio ekonomikos forumo ir kitų tarptautinių organizacijų duomenimis, toks vertinimo kriterijus visiškai neatitiktų nei dabarties, nei ateities tendencijų – apie 50 proc. stojančiųjų nėra galutinai apsisprendę dėl studijų srities, neretai keičia darbo sritis. Rekomenduodami apsistoti ties viena sritimi, kai gyvename nuolat kintančiame pasaulyje, meluotume ir patys sau, ir moksleiviams.

Universitetai nėra specialistų kalvės, čia susirenka siekiantys plataus išsilavinimo ateities kūrėjai, kurie turi išmokti kritiškai įvertinti problemas iš skirtingų požiūrio taškų, mokėti prisitaikyti prie naujų žinių ir visą gyvenimą mokytis, priimti savarankiškus, kompetentingus sprendimus.

Taip pat nėra aišku, kodėl Kaune siūloma palikti vieną universitetą. Tarsi siūloma atsigręžti į sovietmečiu sukurtą sistemą, nuo kurios bėgom 1990-aisiais. Ar jau pamiršome, ką reiškia turėti vieną centrinį universitetą, išpažinti vieną tiesą, vieną galios koncentraciją?

Rektoriau, kodėl buvo ryžtasi VDU ir LEU integracijai?

Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) ir Lietuvos edukologijos universitetas (LEU) abipusiu bendruomenių sutarimu integracijos procesus pradėjo jau prieš dvejus metus. Šiam jų sprendimui pritarė praėjusios kadencijos Vyriausybė, nes universitetų integracija atitinka Vyriausybės keliamus tikslus aukštųjų mokyklų optimizavimui – kokybę, efektyvumą, atitiktį šalies ir regionų poreikiams, finansinį pagrįstumą. Tačiau kai šių metų kovo pabaigoje Seimo Švietimo ir mokslo komitetas pritarė šių dviejų universitetų jungtuvėms, ši žinia sukėlė didelį visuomenės šurmulį.

Kadangi VDU ir LEU tikslas vienas ir tas pats – stiprinti klasikinio universiteto modelį, ši partnerystė mums atrodė pati tinkamiausia. Žinoma, tokį žingsnį žengti įkvėpė ir pasaulinė patirtis – Bolonijos, Sorbonos, Ilinojaus, Mičigano, Jeilio, Toronto, Vinčesterio universitetų pavyzdžiai, kai universitetai turėdamai savo filialus skirtinguose miestuose, kuo puikiausiai vykdo savo veiklą.

Svarbu ir tai, kad prieš dvejus metus sprendimas jungtis buvo priimtas ne valdžios nurodymu, o abiejų universitetų akademinių bendruomenių iniciatyva ir sutarimu. Šiandien šiam jungimuisi esame visiškai pasirengę – apskaičiuotas susijungimo ekonominis efektyvumas, atsipirkimo terminai, įvertintos studijų kokybės pagerinimo galimybės. Taip pat didelis įdirbis padarytas dėl inovatyvaus pedagogų rengimo, kvalifikacijos rengimo ir perkvalifikavimo sistemos įdiegimo Lietuvoje.

Kaip universitetų integracija gali pagerinti mokslo ir studijų kokybę?

Nors šiandien daugelis garsiai kalba apie mokslo ir studijų kokybę universitetuose, tačiau tik vienetai supranta, nuo ko ji priklauso. Yra keli svarbiausi faktoriai, kurie lemia sėkmingą ugdymą: akademinis personalas ir mokslininkai, mokslo ir studijų infrastruktūra, studentų lygis ir motyvacija. Jeigu visi minėti faktoriai kuo puikiausiai funkcionuoja, universiteto tarptautiškumas ir absolventų įsidarbinamumo rodikliai kiekvienais metais būna labai geri. Šiuo atveju, dviejų universitetų integracija stipriai sumažintų besidubliuojančių studijų programų, dar labiau sustiprintų bendradarbiavimą su užsienio universitetais. Ir dabartiniais tarptautinių reitingų (QS Ranking) duomenimis, VDU pirmauja pagal dėstytojų tarptautiškumą Baltijose šalyse, o įsidarbinamumo rodikliai Sodros ir Lietuvos darbo biržos duomenimis, pernai siekė tik 1 proc., kai bendras nedarbo lygis yra 10 proc.

Kiek iš tikrųjų šios jungtuvės pareikalaus investicijų iš valstybės biudžeto?

Pastaruoju metu spaudoje buvo eskaluojama visiškai klaidinga informacija apie tai, kad šių dviejų universitetų susijungimas valstybei kainuos apie 50 mln. eurų. Tai visiška netiesa. Mūsų paskaičiavimais iš valstybės biudžeto šiai integracijai reikėtų skirti 4-5 mln. eurų – išeitinėms kompensacijoms ir bendros IT sistemos sukūrimui. Visos kitos reikiamos lėšos būtų surinktos išparduodant nereikalingą universitetų turtą, gaunant paramą iš ES fondo.

Universitetų jungimasis ne tik sumažintų pasikartojančių ir persidengiančiųjų studijų programų skaičių 40 proc., bet ir sutaupytų išties nemažai. Pavyzdžiui, ūkio srityje apie 300 tūkst. eurų per metus, optimizuojant personalą 30 proc. – apie 2 mln. per metus, o per metus būtų sutaupoma net 4 mln. eurų. Finansiniai rodikliai rodo, kad universitetų integracija finansiškai atsipirks per 2 artimiausius metus.

Jau ne vienerius metus dedate dideles pastangas įkurti centrą, kuriame būtų rengiami šiuolaikiniai pedagogai. Kas skatina keisti pedagogų rengimo sistemą Lietuvoje?

Šiuolaikinė mokykla reikalauja mokytojo, kuris būtų plataus ir nestandartinio mąstymo, išsilavinusio ne tik siauroje savo dalyko srityje, bet turinčio žinių ir kompetencijų ugdymą realizuoti įvairiuose procesuose. Daugelyje Europos šalių mokytojų rengimas pasižymi modelių ir institucijų įvairove. Pavyzdžiui, Skandinavijoje mokytojų rengimui keliami ypač aukšti reikalavimai, vyksta didelė atranka, nes mokytojų profesija yra ne tik gerai apmokama, bet ir gerbiama, suvokiant, kokį prasmingą šalies ateičiai darbą atlieka kiekvienas pedagogas.

Šiandien Lietuvoje, įveikę ne vieną švietimo reformą, turime tokią situaciją, kad mokytojo profesija tapo visiškai nuvertinta, dėl menkos personalo kaitos profesinė bendruomenė tapo pakankamai uždara, į sistemą neateina jauni, naujų idėjų turintys mokytojai, o mokinių rezultatai tarptautiniuose pasiekimų vertinimuose sistemingai smunka žemyn.

Naujasis pedagogų rengimas ne tik padėtų ugdyti esmines XXI a. mokytojams reikalingas kompetencijas, suvokti skirtingų mokslų sričių sąsajas, bet ir ugdytų tarpkultūriškumo, kūrybiškumo, specialiąsias, dalykines kompetencijas. Šiuo metu mokytojų rengimo sistema kaip niekada reikalauja rimtų kokybinių pertvarkų, todėl mokytojus Lietuvoje siekiama rengti tik stipriausiuose šalies universitetuose, sutelkiant aukščiausio lygio akademines ir praktines kompetencijas. Labai panašu, kad potencialūs pedagogų rengimo centrai klasikiniuose universitetuose galėtų veikti dvejuose miestuose – Vilniuje ir Kaune.

Kokias pagrindines kompetencijas turėtų įgyti šiuolaikinis pedagogas?

Visų pirma, tai daugiakalbystė. Privalomas C1 lygio anglų kalbos ir bent B2 lygio antrosios užsienio kalbos mokėjimas. Taip pat panaudojant artes liberales (bendrauniversitetinių dalykų) teikiamas galimybes, bus siekiama suteikti mokytojams visapusišką išsilavinimą (įgyjant verslumo, kūrybiškumo, vadybinių kompetencijų), kuris ateityje sudarytų galimybes įvairiapusei karjerai. Privalomas informacinių technologijų taikymas ugdymo procese – naujų metodų, aplinkų kūrimas ir taikymas.

Būsimas pedagogas taip pat turės įgyti ir tyrėjo kompetenciją. Juk mokytojas privalo gebėti planuoti, organizuoti ir vykdyti mokslinius tyrimus bei remdamasis jų rezultatais, nustatyti mokymosi trikdžius, vertinti procesą bei duomenimis grįsti tolesnę ugdymo praktiką.

Ar tiesa, kad labai greitai planuojate atidaryti pirmąjį tyrimų centrą Lietuvoje?

Daugelis pasaulio šalių turi švietimo ekscelencijos centrus, kurie tiria ugdymo aplinkas, kuria inovatyvius ugdymo metodus, tyrinėja socialines, psichologines ugdymo aplinkas. Taip pat analizuoja, vertina ir teikia rekomendacijas švietimo politikams ir informuoja visuomenę apie reikalingus pokyčius ar priemones, gerinant šalies švietimo kokybę.

Todėl dar šią vasarą VDU ir LEU mokslininkai, pasikvietę ir kitų aukštųjų mokyklų švietimo ekspertus, planuoja įsteigti Edukologijos priešakinių tyrimų institutą. Jo atidarymui buvo rengiamasi labai atsakingai, bendradarbiaujant su tarptautine komanda iš Suomijos, Estijos ir Harvardo. Viena iš tokio centro veiklų – tarptautinio lygio doktorantūra. Jau dabar kiekvienas VDU doktorantas studijų metais mažiausiai vieną kartą per metus, vyksta į užsienio universitetus stažuotis. Tai suteikia galimybę doktorantams įsilieti į tarptautinę mokslinę bendruomenę ir labiau pažinti Europos kultūros erdvę. Esame tikri, kad tokio centro atsiradimas Lietuvoje pagrįstai skatins švietimo pertvarką.

Ina Žurkuvienė
Integruotos komunikacijos vadovė
Vytauto Didžiojo universitetas



REDAKCIJA REKOMENDUOJA