Angle down Atgal

Vasaros Saulėgrįža – ant gražiausių piliakalnių!

Nors šiais metais karantinas daug kur pakoregavo gražiausios vasaros šventės – vasaros saulėgrįžos (Rasos, Kupolės, Joninių) – organizatorių planus, ir daugelyje vietų, kur buvo įprasta ją švęsti, šiemet masiniai renginiai nevyks, tačiau tai puikus metas aplankyti širdžiai mielus piliakalnius. Šie kultūros paveldo objektai jau seniai įaugę į mūsų kultūrinį gyvenimą, tapę neatskiriama daugelio švenčių dalimi. Jei miestelis turi piliakalnį, įprasta visas šventes švęsti prie jo. Piliakalnių aura, kraštovaizdis užima išskirtinę vietą žmonių pasaulėjautoje. Todėl neatsitiktinai prie jų einame išskirtinėmis progomis.

Pastaraisiais metais Lietuvoje sutvarkyta nemažai piliakalnių. Vienas iš jų, bene įspūdingiausias, - Kačėniškės piliakalnis Švenčionių rajone. Sutvarkytas, atvertas kraštovaizdyje jis buvo jau prieš penkerius metus, tačiau šiemet dar ir baigtas įrengti pažintinis takas, per pelkutę vedantis prie piliakalnio su gyvenviete (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 24132). Kaip pasakojo piliakalnį prižiūrinčio Sirvėtos regioninio parko vyr. kraštotvarkininkas Marius Semaška, nuo jų parko lankytojų centro pavažiavus 7 km, galima sustoti šalia Garnių kaimelio įrengtoje automobilių stovėjimo aikštelėje (jos seniau nebuvo) ir tada 800 m nužingsniuoti iki piliakalnio, vaizdas nuo kurio daugeliui atima žadą. Aplink plyti išraiškinga, kalvota, gūbriuota, dubaklonių suskaidyta Švenčionių arba kitaip vadinama Šiaurės Nalšios aukštumos dalis. Piliakalnio papėdėje – Mergežerio ežeras.

Tarp ežero ir pelkės

„Vakarinis Mergežerio krantas įrėmintas dviejų pailgų, apie pusės kilometro ilgio kalvų, kurias atskiria to paties pavadinimo upeliukas. Pietiniame gūbryje, iškilusiame į 222 m aukštį virš absoliutinio jūros lygio, kadaise buvo įrengtas Kačėniškės piliakalnis, - pasakojo M. Semaška. - Iš vienos pusės jo šlaitas baigiasi ties ežeru, o iš vakarų leidžiasi į žemapelkę. Piliakalnio šlaitų aukštis, skaičiuojant nuo vandens paviršiaus aukščiausioje kalvos vietoje, siekia 22 metrus. Nuo piliakalnio viršūnės, kur aikštelės plotas apie 660 m², atsiveria vaizdas ne tik į ežerą, bet ir į kitame krante sustingusias Švenčionių aukštumos bangas. VĮ „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos" atliko žvalgomuosius archeologinius tyrimus, kurių metu užfiksuoti bent du kultūrinio sluoksnio horizontai, leidžiantys daryti išvadą, kad piliakalnis buvo apgyvendintas dviem etapais – vėlyvosios brūkšniuotosios keramikos laikotarpiu (I tūkst. pr. Kr. pabaiga) bei ankstyvosios grublėtosios keramikos periodu (I tūkst. pradžia – I tūkst. vidurys). Atliekant archeologinius tyrimus buvo rasta smulkių, ugnyje buvusių akmenukų, keletas gyvulių kaulų, ištirpusios keramikos ar molio tinko žymių, brūkšniuotosios keramikos liekanų, o taip pat keramikos dirbinių fragmentų, turinčių lygų arba gruoblėtą paviršių, bylojantį apie skirtingus Kačėniškės piliakalnio apgyvendinimo laikotarpius.“

Kaip pasakojo kraštotvarkininkas M. Semaška, kitame ežero krante esanti kalvelė su atragiu, kuris kaip sausumos trikampis baigiasi ežere, tai buvusi alkavietė, vadinama Varcekalniu. Šalimais - Kaukų kalnelis.

Naktinis žygis – iki paryčių

Kultūros ir gamtos paveldo objektais pasigrožėtį šią naktį kviečia Gražutės ir Sartų regioniniai parkai. Kultūrologė Kristina Ivanovaitė ves 23 km naktinį žygį”Vasaros saulėgrįža – atrieda, atidunda”. Žygis 21 valandą prasidės nuo Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčios ir truks iki 3 valandos nakties. Dumblynės kraštovaizdžio draustiniu, Dumblynės miško parku kelias ves pro Marceliškes, Luodžio ežerą, Šventosios hidrografinį draustinį, švariausią Lietuvos ežerą, vadinamą lietuvišku Baikalu – Šventą, Tumiškės, Giteniškės miškus, kuriuose žygeiviai aplankys du kaimų kultūros paveldo objektus: Drobiškių kaimo senąsias kapines ir tarpukariu veikusios katalikiškos jaunimo organizacijos - Pavasarininkų – kryžių, pastatytą Giteniškių kaime. Parko kultūrologė primena, kad autentiškas baltiškas saulėgrįžos šventės pavadinimas nėra žinomas, o Rasos, Kupolės ir kiti pavadinimai yra jau krikščioniškų laikų paveldas. Pirmasis šią šventę Rasa pavadino Teodoras Narbutas 1835 metais. Jonas Basanavičius pastarąjį pavadinimą bandė susieti su romėnų dies rosarum (rožių dienomis). Pilypo Ruigio ir Gotlibo Milkaus XVIII – XIX a. pradžios žodynuose vasaros saulėgrąža vadinama Saulėmis. Kupolių pavadinimas siejamas su vienu iš seniausių apeiginių šventės elementų, taip pat su augmenijos klestėjimu, vešėjimu. Krešės – prūsiškas pavadinimas, susijęs su augmenijos vešėjimu. 2003 m. vasaros saulėgrįžos šventė Lietuvoje paskelbta nedarbo diena.

Kultūros paveldo departamento informacija

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite