REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2019 m. Vasario 20 d. 13:25

Vasario 16-os išvakarėse – netikėtas jurbarkiečio prašymas

Tauragė

Brigita ŠliužaitėŠaltinis: Etaplius.lt


72731

Sako, kad sutapimų nebūna. Bet taip jau sutapo, kad šią istoriją išgirdome kaip tik Vasario 16-osios išvakarėse. „Mūsų laiko“ skaitytojas jurbarkietis Vytautas Sakalas prisipažino, kad jau senokai norėjo dėl jos į redakciją kreiptis, bet vis neprisiruošdavo. Ir toji mintis tą savo istoriją paviešinti vis dažniau kirbėjo, kai abu su žmona Leonarda savo abi dukras užaugino, vieni du liko.

88 metų vyras šypsosi, kad toji istorija tokia, kad sunku ir patikėti. Nei jis įrodymų turintis, nei yra ko paklausti. Tie, kurie gali paliudyti, jau anapilin iškeliavę. Tarybiniais metais Vytautas net patiems artimiausiems apie tai nepasakojęs. Vienintelė jo mama žinojusi. Žmona Leonarda irgi, sako, aptakiai žinojusi, bet detalių neprašiusi, o jis pats ir nepasakojo. Juokiasi, kad tik tąkart, korespondentės kklausimų klausydama, ji pirmą kartą tiek daug tos istorijos detalių iš savo vyro išgirdusi. O toji istorija tokia, kad Vytautui, dar paaugliui, buvo pavestos pavojingos užduotys. Tuo metu jis su tėvais bei vyresniais trim broliais ir jaunesne sesute gyveno Skirsnemunėje. Pasakoja, kad vienas pažįstamas, vietinis, prašė kelis laiškus į kitą Nemuno pusę nugabenti. Į Papiškių kaimą. Nurodė, kokiu konkrečiu adresu tuos laiškus reikia pristatyti. Vytautas iki šiol atsimena, kaip tie vokai atrodė, Dideli, rudi, stori ir su Vyčio ženklu, su smalka užantspauduoti. Ir dar atminty, sako, įstrigęs lyg ir „Žalgiris“ žodis, bet paaiškinti negali. Kas tuose vokuose buvo, negali pasakyti, nes tikrai nežiūrėjo. Prisimena, kad tas vyras, tuos laiškus įdavęs, perspėjo būti atsargiam, savo tikro vardo ir pavardės niekam nesakyti, ir leido suprasti, kad tai pavojinga užduotis. Paauglys Vytautas, pasakoja, supratęs, kad apie tai nevalia kalbėti. Ne tik savo broliams, bet ir tėčiui nepasakojo. Tik mamelei, kaip jis pats ją vadina, prasitarė. Ir iki šiol ji pamena jos žodžius, kad „žiūrėk, nepapulk“, ir davė jam skarelę, kad ja apsigobtų, kad Gelgaudiškio stribai nepažintų.

Tris kartus tuos laiškus per Nemuną gabenęs – vieną kartą vasarą valtele plukdė, o kelis kartus teko žiemą ledu per užšalusį Nemuną keliauti. Kam jis turi tuos laiškus įteikti, niekas nieko nepasakojo. Tik jis vėliau išsiaiškino to vyro iš Papiškių kaimo pavardę. Giedraitis buvęs. Vytautui atrodo, kad anas toks pat kaip ir jis buvęs, eilinis, su partizanais nesusijęs – anas laiškus turėjo į kitą vietą nugabenti. Eiliniai kaimo gyventojai, kuriems teko vienkartinės užduotys - nugabenti laiškus iš vieno taško į kitą. Vytautas pasakoja, kad per tuos metus jam įvairių minčių kilę, kas tuose vokuose galėjo būti – jie buvo dideli ir stori, todėl, jo manymu, didelė tikimybė, kad galėjo būti dokumentai.

Ir tai dar ne viskas, ką Vytautas mums norėjo papasakoti. Jis pasidžiaugia, kad vieną kartą, irgi paauglys būdamas, tris partizanus per Nemuną valtele perplukdęs. Iš Žvyrių kaimo, prie pat Skirsnemunės, į kitą upės pusę. Vieną jis pažinojo. Vytautą Pažerecką (toks tikrai buvo. Jis palaikė ryšį tarp Kęstučio ir Tauro, kuri buvo kitapus Nemuno, apygardų, - aut. past.). Žinojo, kad šis partizanas (buvo Antanas Vabalas. Dar vieno vyro pavardę lyg ir žinojęs. Sako, Vabalas buvęs, o vadino jį visi Vabaliuku. Prisimena, kad palinkėjęs sėkmės vyrams.

Visa tai pasakodamas Vytautas pripažįsta, kad dabar, būdamas garbaus amžiaus, tokių užduočių jis tikrai nesiimtų. Bijotų. O tada, sako, kai buvo jaunas, nebijojo. Šypsosi, kad kai jaunas esi, pavojai ir rizika žavi. „Kvaila jaunystė“, - šypteli jis, pripažinęs, kad jo laimė buvusi ta, kad kokiems stribams neįkliuvo.

Kodėl jis tą savo istoriją nori paviešinti? Vytautas prisipažįsta, kad viskas dėlto, kad jam labai norėtųsi sužinoti, kas tuose laiškuose, kuriuos jis kitapus Nemuno gabeno, buvo? Gal tie vokai ir laiškai kur nors išlikę. Patikina, kad labai norėtųsi juos pamatyti ir paskaityti. Ir dar jam knieti sužinoti, gal kas nors apie tai daugiau žino ir galėtų papasakoti. Gal yra gyvų, kurie gali jo istoriją patvirtinti. Šypteli, kad norėtų nors ką atminčiai ir kaip įrodymus turėti, kad tas jo pasakojimas – ne pramanas, o jam tikrai atsitikę. Įsitikinęs, kad vis tiek kur nors yra kas nors ką nors apie tokį atsitikimą yra girdėjęs. Tad jei ką nors žinote apie Vytauto papasakotą istoriją, turite nors kokių duomenų, kreipkitės į „Mūsų laikas“ redakciją Jurbarke, Dariaus ir Girėno 62-31.

Arba el. paštu lina.mlaikas@gmail.com



REDAKCIJA REKOMENDUOJA