REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2018 m. Balandžio 20 d. 14:58

Vargonininkė Irena – vienijanti Vertimų bažnyčios siela

Tauragė

Rūtos Bakšienės nuotr.

Brigita ŠliužaitėŠaltinis: Etaplius.lt


35216

Pažintis su Vertimų parapija ir Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia prasideda kiek netikėtai. Girdžiuose. Čia gyvena garsi visame krašte Irena Jasiulytė, daugiau nei 47 metus vargonaujanti ir vadovaujanti chorui Girdžių Šv. Marijos Magdalietės bažnyčioje. Apie šią moterį būtų galima parašyti atskirą knygą – ji tokia talentinga, miela, nuoširdi ir atsidavusi savo darbui.

Bet grįžtam prie Vertimų parapijos reikalų. Irena, pati prašanti vadinti ją Irute ir būtinai tujinti, nes tuomet bendravimas tampa nuoširdesnis, Vertimuose taip pat sava. Jau 10 metų ji vadovauja Šv. Jono Krikštytojo vardu pavadintos bažnyčios chorui, dirba vargonininke, yra tikra šios parapijos siela, išmintis ir „amžinasis variklis“. Kaip vėliau paaiškėja, tokių „variklių“ čia – ne viena Irena. Vertimų bendruomenė, ypač jos moterys, nusipelno išskirtinio dėmesio dėl daugybės nuveiktų darbų – ūkiškumo, savitarpio pagalbos, bažnyčios tvarkymo ir puošimo ne tik šventėms, bet ir šiokiadieniams. Ir dar daugelio kitų dalykų.

O dabar iš Girdžių kartu su Irena leidžiamės į kelionę Vertimų link. Ir ne tuščiomis – Irena į mašinos bagažinę sukrauna pačios padarytų Velykoms skirtų puošmenų – puokščių su daugybe vilnonių burbuliukų, panašių į margučius, iš spalvoto popieriaus išlankstytų figūrų, skirtų ne tik bažnyčiai, bet ir parapijos namams papuošti, dar įvairiausių šventinių eglučių, kurios buvo sukurtos praėjusioms Kalėdoms, o dabar puoš jaukią kaimo bažnytėlę. Žodžiu, vežamės ne tik garsiąją vargonininkę, bet ir visą šventinę nuotaiką kartu. Irena juokauja, kad turėjo laisvo laiko žiemą, tai kodėl gi nepagelbėjus vertimiškiams, kurie, pasak jos, išsiskiria ypatingu nuoširdumu ir bendruomeniškumu.

Linksmos ir aktyvios vertimiškės – bendruomenės ramstis

Pakeliui į Vertimus Mikutaičių I kaime pasiimam dar vieną bendrakeleivę, Vertimų „Carito“ vadovę, choristę, Pastoracinio komiteto narę Zitą Žičkuvienę, kurią visi vadina Zitele. Jos vyras Jonas, dabar jau a. a., ilgą laiką Vertimų bažnyčioje tarnavo zakristijonu, buvo maršalka, giedotojas, aktyvus bendruomenės narys. Pačiame miestelyje įsisodinam dar vieną parapijos aktyvistę. Tai Lina Tamošaitienė, bažnytėlės tvarkytoja, raktininkė, varpininkė, taip pat Pastoracinio komiteto narė ir šiaip visų reikalų žinovė.

Prie bažnyčios mus pasitinka Vertimų bendruomenės pirmininkė Vaida Saročkienė, absoliučiai ir vienareikšmiškai vežanti visą bendruomenės reikalų vežimą taip smarkiai, kad tik spėk klausytis, kiek čia visko nuveikta. Visos keturios pašnekovės vardija, kokios šventės parapijai yra svarbiausios. Laukiamiausia dabar – šv. Velykos. Irena, kitų padedama, puošia altorių, nešioja puokštes, tariasi, kur ir kaip sudėlioti šventines kompozicijas. „Čia bus su margučiais, ten su burbuliukais, ten su gėlikėm“, – energingai dėliodama puokštes sako Irutė. Kitos moterys nesėdi be darbo – kol vienas trukdom klausinėdamos apie bažnyčios istoriją, fotografuodamos, kitos skuba komponuoti, taisyti, tartis. Visos – kaip vienas kumštis, kaip viena šeima. Tokios vienybės galima tik pavydėti.

Pati šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, stovinti kaimo centre, yra stačiakampio plano, vienabokštė, su bokšteliu ir siauresne už navą trisiene apside. Apie jos atsiradimą, kuris, kaip rašoma knygoje „Jurbarkas“ buvo Lietuvos bažnytinei vyresnybei gana netikėtas, gal net ne visai pageidaujamas, parašyti tokie žodžiai: „Tuoj po Pirmojo pasaulinio karo Vertimuose, kurie turėjo ir antrą vardą – Jonikai, gyveno septyni broliai Matulevičiai (Mačiulevičiai). Iš jų du nutarė paaukoti du žemės sklypus bažnyčiai statyti: 13 ha dirbamos žemės ir 14 ha miško. 1924 m. pradėti parapijos kūrimo darbai. Jų organizatorium ir naujos parapijos klebonu tapęs kun. Jonas Padleskis. Talkininkaujant apylinkės ūkininkams 1925-1926 m. buvo pastatyta medinė bažnytėlė.“ Jos šventoriuje yra vienintelis fundatoriaus Juozo Mačiulevičiaus kapas. Pasak V. Saročkienės, du Jonai, Tamošaitis ir Lekutis, čia buvo pakrikštyti pirmieji.

Pati medinė ir jauki bažnytėlė yra šio kaimo pagrindinis akcentas ir dvasinio gyvenimo ašis. Šiuo metu čia šv. Mišios vyksta tik kartą per mėnesį, artimiausios – jau šį sekmadienį, per šv. Velykas. Pašnekovės, aprodydamos bažnytėlę, pasakoja, kad parapijiečių per paprastas, ne šventines pamaldas ateina nedaug. „Mes, septyni ar aštuoni choristai, renkamės viršuj ir maždaug tiek tikinčiųjų būna apačioje. Reikėtų visiems į apačią nusileisti, kad daugiau žmonių būtų“, – juokauja moterys.

Jos norėtų, ir Vertimus aptarnaujantis Jurbarko dekanato kunigas Darius Auglys neprieštarautų, kad pamaldos vyktų dažniau, nors kas antrą sekmadienį, bet, pasak pašnekovių, parapijiečių mažėja, jaunimo taip pat, todėl ir yra tokia situacija. Anksčiau šv. Mišios vykdavo kas sekmadienį, bet dabar tiesiog gaila kunigą kviesti vos keliems žmonėms. „Dabar pilna bažnyčia būna tik per didžiąsias šventes – šv. Kalėdas, šv. Velykas, Motinos, Tėvo dieną ir čia vykstančius šv. Jono atlaidus. Dar per Pirmosios komunijos sakramentą, kuriam ruošia vargonininkė Irena. Šiemet gegužės mėnesį komuniją priims devyni vaikai, dar du – sutvirtinimo sakramentą. Ne tik vargonininkė, bet ir zakristijonas iš Girdžių atvažiuoja, Irutę atveža. Privalumas, kad į bažnytėlę susirenka mažai žmonių tik tas, kad po pamaldų kunigas gali kiekvienam atėjusiam paspausti ranką, nuoširdžiai palinkėti sėkmės ir ramybės“, – sako Zita.

vertimai-eglutes.jpg

vertimu-sv-jono-krikstytojo-baznycia.jpg

vertimai-bendruomene.jpg

vertimai-prie-altoriaus.jpg

Svarbiausia – ne dovanos, o bendravimas

Zita Žičkuvienė pasakoja, kad naujieji bažnyčios vargonai atsirado čia jos dėka, nes senieji, dar nuo pastatymo laikų buvę, per daugybę metų paseno, reikėjo remontuoti. Jiedu su vyru vis pakalbėdavo, kad reikia kviestis garsų visame Jurbarko krašte vargonų ir fortepijonų derintoją ir remontuotoją Mečislovą Barzdą, tačiau besvarstant, meistras iškeliavo amžinybėn. Pasak pašnekovės, buvo dar vieni mažiukai vargonėliai, vaizdžiai tariant, minant juos, garsiau už muziką girdėdavosi garsas „klept, klept“. „Gaila buvo žiūrėti ir klausytis, todėl ėjau pas užjaučiančius mus žmones, kurie suaukojo pinigų. Esam be galo jiems dėkingi. Naujuosius elektrinius vargonus nupirkom Kaune ir džiaugiamės, galėdami tikinčiuosius pamaloninti jų garsais, pritariant chorui“, – sako moteris.

Kitą istoriją, kuomet vertimiškiai patys gavo lėšų bendruomenės pastato sienų, langų, grindų remontui, išdėsto Vaida Saročkienė. Bendruomenė prieš keletą metų, kai kelio apsauginėje zonoje buvo iškirsti medžiai, susitarė, kad vertimiškiai juos sutvarkys, o gautas lėšas panaudos savo susitikimų vietai atnaujinti. Ši graži iniciatyva vietinių gyventojų ir buvo įgyvendinta.

Anksčiau į bažnyčią laikyti šv. Mišias atvažiuodavo kunigas Saulius Pavalkis iš Girdžių. „Sauliukas ar prie Sauliuko“, taip gražiai šį kunigą vadina vertimiškės, su kuriomis tęsiame pokalbį neseniai suremontuotų bendruomenės namų salėje (buvusioje mokykloje). Moterys giria ir dabartinį jų parapiją aptarnaujantį Jurbarko dekanato kunigą Darių Auglį. Jo kaip tik ir laukė greitu metu atvykstančio į Pastoracinio komiteto susirinkimą. Ta proga Lina Tamošaitienė visą komitetą susirinkti buvo sukvietusi į savo namus, nes benduomenės pastate šalta ir „jos iškeptą kugelį bei indus reikės nešioti iš vienos vietos į kitą“.

Apie Pastoracinį komitetą Lina pasakoja, kad kaip tik kovo 9-tą buvo išvykusi į Šiluvą, ten vyko visos Lietuvos pastoracinės tarybos narių susirinkimas. Sako, kad buvo aptarta daug bažnytinės veiklos aspektų, daug naudingos informacijos išgirdo, kurią ketino perduoti komiteto nariams.

Karitiečiams veiklos netrūksta„Caritas“ – tai dar viena vertimiškių organizacija, kuriai jau kuris laikas vadovauja Zita Žičkuvienė. „Kai vyras sirgo, gal mažiau dirbau. Bet ką reikia, padarom. Mes čia tokie, visur suspėjantys – tie patys ir bažnytiniame chore giedam, ir pastoracinėje veikloje dalyvaujam, ir „Caritui“ priklausom. Vis tie patys. Aišku, kiti irgi prisideda. Susiklausom, susižinom, kam reikia pagalbos. Šiemet per adventą 21-ą senuką aplankėm, kartu su klebonu lauktuvių vežėm. Dovanojom kūčiukų, „plotkelę“, vaisių, saldainių, paveiksliuką. Mūsų iniciatyva ir Jurbarko karitiečių vadovė Alma Busch džiaugėsi, Kauno arkyviskupijai pranešė. Bet svarbiausia – ne tai. Kaip tie seneliai džiaugėsi, kaip dėkojo, net su ašaromis akyse, nes jiems už dovanas daug svarbiau yra bendravimas“, – pasakoja Z. Žičkuvienė.

Pasak jos, anksčiau dažniau per jų organizacijos akcijas buvo dalijami rūbai, avalynė, namų apyvokos daiktai. Dabar mažai kam to bereikia, nes ir taip visko galima nebrangiai nusipirkti. Tačiau karitiečiams veiklos netrūksta – žolę per atlaidus reikia pjauti, vainikus pinti, tvarkyti, puošti aplinką, šv. Kalėdų, šv. Velykų proga vaikučiams dovanėles teikti ir bendruomenės vakarienes ruošti, kugelius kepti. Apie vertimiškių kugelius pokalbio metu ne kartą tenka išgirsti. Panašu, kad šis kraštas garsėja ypatingu vaišingumu ir svetingumu. Teko girdėti, kad ir po kiekvieno bendruomenės susirinkimo visi vaišinasi suneštinėmis vaišėmis ir skaniuoju vienos ar kitos šeimininkės krosnyje keptu kugeliu.

Choras ir besikeičiančios giesmių mados

Atskirai reikėtų paminėti ir Vertimų bažnyčios chorą. Tokioje nedidelėje parapijoje, pasak pašnekovių, jis veikia nuolat, tik sudėtis vis keičiasi. Su nauju sąstatu gyvuoja 5-ti metai, toks mini jubiliejus per šias Velykas bus. „Zitelė sukvietė, mes su Ligita Tamošaitiene viena kitai sakom: „Jei tu eisi, eisiu ir aš. Jei viena, tai ir ir kita“, – juokauja bendruomenės pirmininkė Vaida. Šiuo metu Verimų bažnytėlėje gieda 7, kartais 8 choristai: Jonas Bajorinas, Rima Bajorinienė, Zita Žičkuvienė, Danutė Ambrutienė, Ligita Tamošaitienė, Ona Tamošaitienė, Vaida Saročkienė ir pati vargonininkė. Kartais pas Bajorinus, kai kada bažnyčioje repetuoja ar net į pačius Girdžius pas vadovę Irutę suvažiuoja. Giesmių repertuare turi labai daug. Juo pasirūpina vadovė Irena. Pasak jos, ir „Kalnus“ anksčiau giedojo, dabar dažnai yra kviečiami šarvojimo metu, per laidotuves pagiedoti.

„Smagu per repeticijas. Ir buvęs, ir dabartinis klebonas chorą myli ir labai giria, sako, kaip gerai, kad giedat. Štai visai neseniai buvau pakviesta į vienos jurbarkietės mokytojos mamos laidotuves Eržvilke giedoti. Ji prašiusi dukters, kad nori senovinių giesmių, prašė nepalaidot su linksmom estradinėm dainom, kaip dabar kad darosi įprasta. Kaip pageidavimų koncerte“, – pasakoja Irena.

Kitos pašnekovės jai pritaria – vis mažiau skiriama dėmesio tinkamam ir ramiam atsisveikinimui su išėjusiuoju, net ir laidotuvės virsta tikra komercija. Bendruomenės pirmininkė Vaida prisimena neseną istoriją, kaip per giminaičio laidotuves Kaune gal 45 minutes jautėsi kaip tikrame estradiniame koncerte, nes išskyrus tris pirmąsias giesmes, visos kitos buvo atliekamos tuo pačiu, gana greitu tempu, ta pačia skambia ritmika. Vertimiškės apgailestauja, kad taip keičiantis papročiams nebelieka tikrojo sakralumo, nuoširdumo, o Irena gyvai pademonstruoja, kaip giesmės taktas ir tempas iškraipo pačią esmę. „Keičiasi papročiai, bet reikia ir rožantėlio, kunigo klausyti. Klebonas sako, ateikit, parodykit, kaip reikia per mišias elgtis. Daug jaunų žmonių nebežino, kada reikia stotis, kada klauptis“, – sako vargonininkė.

Bendruomenės moterys, kalbėdamos apie šiandieninį gyvenimą Vertimuose, sako, kad jėga slypi bendrume. „Visi turim daryti bendrai. Vienas – ką tu gali padaryti? Jei rankoj vieną pirštą turėsi, nieko nepadarysi. Kai senukus lankėm, ne lauktuvės buvo svarbiausia, o kad ateini ir prisimeni. Ne dovanos, o bendravimas ir artumas“, – sako Zita.

Iš prisiminimų

Apie Vertimų bažnyčią prisiminimais pasidalijo kraštietis kraštotyrininkas Vytautas Lekutis.

Yra žinomas kunigas Antanas Grigaitis, buvęs Jurbarke vikaru ir tarnavęs Vertimuose. Tardant vieną kalinį sovietų saugumui, jis pasakojęs, kad pokalbyje su kun. Pranu Petraičiu šis jam sakęs: „Jei į tave kreipsis žmonės, norintieji nelegaliai bėgti į Vokietiją, atsiųsk juos pas mane, o jei manęs nebus, siųsk juos pas mano brolį Antaną Petraitį, gyvenantį Eržvilke, arba pas kunigą Grigaitį į Vertimus.“ Jis daug pasitarnavo gelbstint žmones nuo sovietinių represijų, padedant jiems pasitraukti į Vokietiją per sovietų stropiai saugomą sieną.

„Mama man pasakojo, kad pokario metais Vertimų klebonas kun. A. Dobrovolskis (Tėvas Stanislovas) „suvinčiavojo“ vieną neturtingą porą bažnyčioje vakare, nes jie neturėjo išeiginių rūbų ir nedrįso viešai pasirodyti. Dar duodavo ir pinigų, nors ir pats jų ne kiek ir turėdavo.

Kun. Dobrovolskį mylėjo ir Vertimų mokyklos mokiniai – po skambučio jie bėgdavo į kleboniją pasiklausyti įdomių kunigo pasakojimų ir buvo pavaišinami saldainiais“, – pasakoja V. Lekutis.

Kraštotyrininko manymu, atskirai reikia paminėti kunigą Domininką Vabalą, tarnavusį čia net 37-erius metus. Jį prisimena ir dabar čia gyvenantys vyresnės kartos vertimiškiai. 1957 m. spalio 8 d. D. Vabalas buvo paskirtas Vertimų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonu. Per kelis dešimtmečius, praleistus Vertimuose, kunigas tarsi suaugo su šia žeme, bažnyčia ir šventoriaus medžiais. Niekur nėra geriau, kaip Vertimuose, mėgdavo kartoti. 1984 gegužės 26 d. šventė Vertimuose 50 metų kunigystės jubiliejų.

1994 m. lapkričio 20 d. šventė savo gyvenimo 90-ąsias metines, būdamas Jurbarko švč. Trejybės bažnyčios altarista, bet vis dar vadinamas Vertimų kunigėliu. Per 60 metų uoliai tarnavęs Kristui ir Bažnyčiai, paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido kartu su seserimi Stase Vabalaite. 1996 m. mirė, palaidotas toli nuo Vertimų bažnytėlės – Molėtų r. Pusnės bažnyčios šventoriuje.

vertimai-baznycia-vidus.jpg

vertimai-lasiniai.jpg



REDAKCIJA REKOMENDUOJA