Valstybės diena piliakalnio paunksmėje

Utena
anonymous anonymous Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Jei „Tautiška giesmė“ Lietuvos vardo tūkstantmečio proga pirmą kartą vieningai sugiedota 2009 metais pasaulį apiplaukusios „Ambersail“ jachtos jūreivių, pakvietusių į renginį dvidešimt šešias pasaulio lietuvių bendruomenes iniciatyva, tai 2020 metais Utenos apskrities mažosios kultūros sostinės Tauragnų seniūnijos bendruomenė himno giedojimui nusprendė susibėgti.

Miestelyje startavę 22 įvairaus amžiaus bėgikai, įveikę apie penkis kilometrus, kas po dvylikos minučių, kas šiek tiek vėliau finišo liniją kirto vaizdingoje giliausio Lietuvos ežero Tauragno pakrantėje.

Bėgikai ne pirmieji buvo – jų laukė tautiniais drabužiais apsirengusios dainininkės, degantis laužas, kvapni pievos gėlių arbata ir siurprizas – viduramžių riteriai, pasiruošę tikrai nesuvaidintai kovai. Kaip jie pasakojo drabužiai ir ginklai ne butaforiniai o autentiškų XIV – XV amžių radinių rekonstrukcijos

Riterių kovos - tai ne vien spindintys šarvai ir spalvingi kostiumai, bet ir kraują stingdančios kovos tikrais smūgiais, lekiančios žiežirbos ir linkstantys šarvai. Riteriai net metalines šarvų dalis išmoko pasigaminti patys.

Kovoms turnyre ruošėsi riteris Vilhelmas, prieš tai buvęs ne vieno turnyro nugalėtojas, nuožmumu garsėjantis riteris Artūras, juoda tunika pasipuošęs riteris Gotfridas, garsėjantis vikrumu ir meistrišku įvairių ginklų valdymu ir paslaptingas riteris Karlas.

Riteriai pasirinko padėjėjus – ginklanešius, širdies damas, kurioms dovanojo nugalėtų priešininkų juostas ir po penkių kovų išsiaiškini drąsiausią iš drąsiausių. Juo tapo riteris Gotfridas. Prieš kautynes riteriai paprašė žiūrovų būti atsargiais, todėl keletas smalsuolių pasirinko tikrai saugų atstumą kautynes stebėdami nuo Taurapilio kalno.

Po turnyro seniūnas Alvydas Danauskas visus bėgikus padabino bėgimo dalyvių medaliais ir lygiai devintą valandą ežero bangomis nuvilnijo Vinco Kudirkos giesmė.