Angle down Atgal

Valentino diena – nuo romėnų iki amerikiečių

Kol dau­ge­lis įsi­my­lė­jė­lių le­pi­na­si šiuo­lai­ki­nės Va­len­ti­no die­nos ma­lo­nu­mais ir puo­se­lė­ja mo­der­nias šios šven­tės tra­di­ci­jas, ma­žai kas pa­me­na, kad jos pra­džia sie­ja­ma dar su ro­mė­nų lai­kais. Ti­kė­ti­na, kad ši šven­tė ki­lu­si iš se­no­vės ro­mė­nų Lu­per­ka­li­jos (Lu­per­ca­lia) šven­tės, ku­ri bu­vo šven­čia­ma va­sa­rio 13–15 d. maž­daug nuo 44 m. pr. Kr. (kai bu­vo nu­žu­dy­tas Ce­za­ris). Tie­sa, kai ku­rie moks­li­nin­kai tei­gia, kad ši šven­tė ga­lė­jo bū­ti šven­čia­ma ir kur kas anks­čiau.

Va­len­ti­no die­nos iš­ta­kos – apei­gos ir au­ko­ji­mas

Šven­tė sie­ta su ro­mė­nų die­vu Lu­per­ku­su, ku­ris rū­pin­da­vo­si avių ir kar­vių svei­ka­ta ir vai­sin­gu­mu. Kai jis ta­po ypač svar­bus ro­mė­nų kul­tū­ro­je, pra­dė­ta švęs­ti ir Lu­pa – vil­kės, užau­gi­nu­sios Ro­mą, Ro­mu­lą ir Re­mą, gar­bei. Apei­gų me­tu bu­vo au­ko­ja­mi gy­vū­nai, dė­vi­mos ož­kų odos. Vėliau žmo­nės links­min­da­vo­si, ger­da­vo vy­ną ir nuo­gi laks­ty­da­vo po mies­tą.

Taip pat ma­no­ma, kad tuo me­tu vyk­da­vo ir pa­na­šūs žai­di­mai kaip vi­du­ram­žiais: jau­ni vy­rai už­ra­šy­da­vo mo­ters var­dą ir, su­mai­šę vi­sus la­pe­lius, trauk­da­vo po­ras. Jei po­ros bu­vo priim­ti­nos vie­ni ki­tiems, jos ga­lė­da­vo tuok­tis, jei ne – iš­si­skir­da­vo.

Kuo to­liau, tuo re­čiau bu­vo šven­čia­ma Lu­per­ka­li­jos šven­tė, nes aris­tok­ra­tams tai ta­po ne­priim­ti­na, tai­gi ji įsi­vy­ra­vo dar­bi­nin­kų kla­sė­je.

Slap­ta tuok­da­vo po­ras

V am­žiu­je po­pie­žius Hi­la­ri­jus ban­dė už­draus­ti šį fes­ti­va­lį teig­da­mas, kad tai pa­go­niš­ka ir ne­krikš­čio­niš­ka šven­tė. To pa­ties am­žiaus pa­bai­go­je po­pie­žius Ge­la­sius pri­pa­ži­no dau­ge­lį ki­tų šven­čių, o va­sa­rio 14-ąją pa­skel­bė šv. Va­len­ti­no var­du.

Tie­sa, pa­sak le­gen­dos, ši die­na taip pa­va­din­ta ku­ni­go Va­len­ti­no gar­bei, mat jis slap­ta tuok­da­vęs po­ras. Tuo me­tu im­pe­ra­to­rius bu­vo už­drau­dęs po­roms tuok­tis ir įsi­my­lė­ti, nes su­si­tuo­kę vy­rai no­rė­tų pa­si­lik­ti na­mie su šei­ma, o ne ka­riau­ti. Tai­gi Va­len­ti­nas ne­pak­lu­so to­kiam įsa­ky­mui, slap­tai tuo­kė po­ras, bu­vo su­gau­tas ir nu­baus­tas mir­ties baus­me – Va­len­ti­no die­nos iš­va­ka­rė­se šiam ku­ni­gui bu­vo nu­kirs­ta gal­va.

Vė­liau iki XIV a. Va­len­ti­no die­na ne­bu­vo šven­čia­ma.

XVIII a. ypač su­stip­rė­jo laiš­kų ra­šy­mas my­li­mie­siems.

Tai­gi da­bar, švęs­da­mi Va­len­ti­no die­ną, ne­ši­ni rau­do­nų ro­žių puokš­te, šo­ko­la­do dė­žu­te, ne­pa­mirš­ki­me ir mei­lės laiš­ke­lio. Tie­sa, rau­do­nos ro­žės bu­vo mėgs­ta­miau­sios Ve­ne­ros, ro­mė­nų mei­lės dei­vės, gė­lės. To­dėl jos ir yra mei­lės sim­bo­lis.

Tik­riau­siai ne­ži­no­jo­te, kad:

- Vi­sa­me pa­sau­ly­je maž­daug 3 pro­c. šei­mi­nin­kų sa­vo au­gin­ti­niams nu­per­ka do­va­nė­lių Va­len­ti­no die­nos pro­ga.

- 15 pro­c. ame­ri­kie­čių mo­te­rų va­sa­rio 14-ąją sau už­si­sa­ko gė­lių.

- Per Va­len­ti­no die­ną pa­do­va­no­ja­ma maž­daug 1 mlrd. at­vi­ru­kų (dau­giau at­vi­ru­kų iš­da­li­ja­ma tik per šv. Ka­lė­das).

- Mei­lės die­nos pro­ga pa­do­va­no­ja­ma dau­giau nei 35 mln. šir­de­lės for­mos sal­dai­nių dė­žu­čių. Pir­mą­ją to­kią dė­žu­tę 1800 m. su­kū­rė Ri­chard Cad­bu­ry.

- Mo­ky­to­jos gau­na dau­giau­siai at­vi­ru­kų Va­len­ti­no die­ną.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite