Angle down Atgal

Vaižgantas ir jo plazdanti širdis

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vyko renginys „Vaižganto ketvirtadienis“, skirtas Juozo Tumo-Vaižganto 150-ųjų gimimo metinių minėjimui. Vaižgantas paliko ryškių pėdsakų Šiaulių krašte. Įdomu tai, kad Ginkūnuose su šeima gyvena net jo giminaitis.

Mylimiausias laikmečio žmogus

„Kieno šie žodžiai: „Plazdanti Vaižganto širdis“?“ – intrigavo renginį vedusi ir pranešimą skaičiusi Vydūno draugijos tarybos narė Jurgita Gedminienė. Labai tyliai atsakymą pateikė šiaulietė kraštotyrininkė Irena Rudzinskienė. Šiuos žodžius apie Vaižgantą užrašė iš mūsų krašto – Joniškio – kilusi garsi moteris Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė.

I. Rudzinskienei atsakyti į klausimą tikrai buvo lengva, mat garsioji kraštotyrininkė ne tik sukaupusi galybę istorinės-kraštotyrinės informacijos, bet, pasak J. Gedminienės, net ir Čiurlionienės giminių kapus prižiūri.

Sofija su kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu susipažino 1898 m. Kuliuose, ten persikėlus jos tėvams. Kuliuose vikaravęs Juozas Tumas organizavo draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą ir tapo septynmetės pirmuoju lietuvių kalbos mokytoju. Iki tol mergaitė skaityti ir rašyti mokėjo tik lenkiškai ir šiek tiek rusiškai.

Daug šviesiausių Lietuvos žmonių būtent Vaižgantui buvo ir yra dėkingi už lietuvišką žodį, patriotizmą, gimtosios žemės grožio, žmonių išaukštinimą. Dvasininkas buvo tapęs mylimiausiu savo meto žmogumi, nes pasižymėjo tolerancija ir palankumu, o svarbiausiu savo ir kitų gyvenimo tikslu laikė tarnystę tautai.

Pasak Vydūno draugijos tarybos narės J. Gedminienės, Vydūnas ir Vaižgantas buvo beveik bendraamžiai. Šiemet Vaižgantui sukako 150 metų, o prieš pusantrų metų minėta Vydūno 150 metų sukaktis. „Jie abu buvo didžiuliai dvasiniai autoritetai, jie kiekvieną žmogų matė kaip unikalų kūrinį“, – kalbėjo pranešėja.

J. Gedminienė demonstravo fotografiją, kuri padaryta, Vydūnui švenčiant 60 metų jubiliejų. Ši sukaktis buvo švenčiama Vaižganto namuose, o šventę organizavo Sofija.

„Buvo nedaug pakviesta asmenų, bet visi garbūs. Surengti pietus, į kuriuos turi būti pakviesti rašytojai ir kuriuose Vydūnas jaustųsi intymiai, pasiūlė M. Vaitkus. Nes Vydūnas nemėgo triukšmo. O pietus reikėjo surengti griežtai vegetariškai, vydūniškai“, – pasakojo lektorė.

Pietūs nebuvo šnekūs. Sofija bandė palaikyti pokalbį, Vaižgantas taip pat kalbino jubiliatą, bet Vydūnas atsakydavo asketiškai, trumpai. M. Vaitkus, tai prisimindamas, rašė: „Ir vėl tylos angelai skraidė virš mūsų nuodėmingų galvų.“

Vydūno pagerbimas Vaižganto bute.
Vydūno pagerbimas Vaižganto bute.

Pranciškonas-tretininkas

J. Tumas-Vaižgantas 51 metų atvyko gyventi į Kauną, bet kunigaudamas apkeliavo kone visą Lietuvą, buvo siuntinėjamas iš vienos parapijos į kitą. Tačiau ten, kur tarnavo, sudėtingiausiu laiku pasakydavo tai, ką turi pasakyti, lenkdavosi prie vargingiausių žmonių.

Vaižgantas taip apibūdina lietuvį: „Darbštus, sumaningas, blaivus ūkininkas, pavyzdingas šeimininkas, didžiulio būrio vaikų tėvas, nesusitepęs jokiomis neteisybėmis.“ Jis aukštino šeimą, tėvo vaidmenį, gamtą, kuri valdo visą žmogaus gyvenimą. Vaižgantas nuolat mokėsi naujų kalbų, jo namai buvo pilni filosofijos knygų ir tai atsispindėjo jo kūryboje.

Kaune Vaižgantas gavo bažnyčią, kuri labiau priminė ne pastatą, o griuvėsius. Tuos griuvėsius kunigas pavertė žmonių traukos centru. Net netikintys žmonės ateidavo klausytis jo pamokslų. Ir ne tik pamokslų – bažnyčioje dainuodavo Kipras Petrauskas, grodavo garsūs muzikantai – Kauno įžymybės.

Vaižgantas neturėjo jokio turto, viską išdalydavo vargstantiesiems. Jis juk buvo vienuolis pranciškonas-tretininkas, davęs neturto įžadus. Pas jį plūsdavo srautas prašytojų, tad būdavo, kad ant savo buto durų jis pakabindavo raštelį: „Pinigų neturiu, pats skolinuosi.“

Amžininkai liudijo, kad kai Vaižgantas skaitydavo paskaitas, auditorijos lūždavo, klausytojai sėdėdavo ant laiptų, palangių. Pats Vaižgantas liudijo, kad yra panašus į savo mamą. Nes jo mama nekalbėdavo tik tada, kai miegodavo...

Dvasinė grandinėlė iki šiandienos

Kurtuvėnų regioniniame parke esantis Girnikų piliakalnis taip pat mena Vaižgantą. 1905 m. balandžio 24 d., minint metines, kai buvo panaikintas spaudos draudimas, kunigo J. Vizbaro iniciatyva ant kalno pastatytas paminklas. Paminklo statybą rėmė grafas Pliateris, grafienė organizavo aikštelės sutvarkymą, buvo pastatyti suoliukai, kad galima būtų gėrėtis apylinkių panorama, nes kalnas tada dar nebuvo apaugęs mišku. Šį paminklą pašventino būtent kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, o iškilmėse dalyvavo rašytojas Jonas Biliūnas, dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir kiti visuomenės veikėjai.

J. Gedminienės pasakojimu, Vaižgantas lankydavosi ir šiauliečių Venclauskių namuose, kurie buvo Šiaulių kultūros centras. Ten savaitėmis gyvendavo Vydūnas, kai režisuodavo spektaklius, burdavosi ir kiti inteligentai, kurie aptardavo Lietuvos klausimus.

Buvo kunigų, kurie Vaižganto veiklą vertino prieštaringai, žiūrėjo į jį nepasitikėdami. Vyresnieji jį laikė išsišokėliu, nerimtu karštuoliu, kai kuriuos baugino Vaižganto lietuvybės puoselėjimas. Nes buvo skelbiama nuomonė, kad Dievas nesupranta lietuviškai, reikia melstis tik lenkiškai. O Vaižgantas mokė žmonės melstis lietuviškai.

„Bet jauni kunigai gaudyte gaudė Juozo Tumo-Vaižganto žodžius. Žavėjosi jo publicistika, laikė savo dvasiniu vadovu. Daugelis linkę sakyti, kad Vaižganto tąsa yra
a. a. monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, kuris net fiziškai buvo panašus į Vaižgantą. Monsinjoras prisiminė, kad jų kartai Vaižgantas buvo tarsi Dievas. Visur kabojo jo portretai, visi mėgo skaityti Vaižgantą, buvo persirašomi ištisi knygų puslapiai“, – kalbėjo J. Gedminienė.

Anot lektorės, pats K. Vasiliauskas liudijo, kad pas jį klapčiuku buvo Ričardas Doveika. „Mano pačios nuomone, ta graži Vaižganto dvasinė grandinė nuėjo iki dabarties laikų. R. Doveika neturi jokių postų, titulų, bet žmonės pas jį plūsta“, – sakė ji.

Vaižgantui likimas buvo palankus

Apie Vaižganto fenomeną pasakojo ir prof. dr. Giedrė Čepaitienė, kuri pabrėžė, kad, kalbant apie Vaižgantą, būtina kalbėti apie varpininkus.

„Vaižgantas į lietuvių kultūrą atėjo per „Varpą“. Didieji varpininkai – Mintaujos varpininkai. Tai pirmiausia Jono Jablonskio namai. Lietuvių parapija nebuvo didelė, mes žinome, kad Mintauja nebuvo visai katalikiška vieta, tai buvo protestantiškas kraštas, kita Bažnyčia. O Jablonskių namuose Mintaujoje rinkosi Gabrielius Landsbergis, Pranas Mašiotas ir kiti XIX amžiaus pradžios žmonės, kurie iš esmės davė Lietuvai nepriklausomybę. Ir jaunutis Juozas Tumas sukosi tarp šių žmonių“, – sakė profesorė.

G. Čepaitienės teigimu, todėl visai nenuostabu, kokios susiformavo J. Tumo nuostatos, koks jo pasirinktas kelias ir tai, kad pasirinko Vaižganto, linų dievo, slapyvardį.

Kitas dalykas, pasak profesorės, Vaižgantui likimas buvo palankus, nors jis gana jaunas išėjo iš gyvenimo.

„Jis išėjo iš gyvenimo 1933-iaisiais ir ačiū Dievui, kad nesulaukė sovietinės okupacijos. Šitaip sakau apie visus, kurie mirė maždaug tuo laiku. Būdamas kunigas ir lietuvių kultūros veikėjas, visi įsivaizduojame, ko jis būtų sulaukęs jau pirmaisiais okupacijos metais. Galiu garantuoti, kad mano kartos žmonės Vaižganto, kaip kūrėjo, būtų nežinoję. Kaip nežinojo daugybės žmonių, kurių pavardes buvo bandoma ištrinti iš mūsų kultūros. O kadangi Vaižgantas išėjo prieš okupaciją, jo raštus leido sovietinėje Lietuvoje“, – sakė G. Čepaitienė.

Beje, į Vaižganto jubiliejaus minėjimą buvo kviestas Ginkūnuose gyvenantis Juozo Tumo-Vaižganto giminaitis – pusbrolio anūkas, tačiau vyras dėl asmeninių priežasčių negalėjo atvykti.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite