Vaikų nukritimų prevencija

Vilnius
Reporteris Skaistė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Nukritimai yra opi problema, nes tai yra pagrindinė visų amžiaus grupių vaikų susižalojimų priežastis. Mažam vaikui pasaulis yra nepažintas ir viliojantis. Vaikui susipažįstant su supančia aplinka, neįmanoma išvengti lengvų traumų. Suklupti ar pargriūti yra natūralus savo galimybių pažinimo procesas. Nors daugelis nukritimų baigiasi tiesiog nestipriais nubrozdinimais ar lengvais sumušimais, tačiau galima patirti ir sunkių traumų: stiprų kraujavimą, kaulų lūžius, galvos ar akių sumušimus, kurie gali būti pavojingi gyvybei ar turėti ilgalaikių pasekmių. Pačios pavojingiausios yra galvos traumos – jos netgi gali baigtis mirtimi.

Vien 2017 m. Lietuvoje dėl nukritus patirtų sužalojimų ambulatoriškai buvo gydyta beveik 35 tūkst. vaikų, 3132 patyrė sunkesnes traumas ir gydyti stacionare. Dažniausiai pasitaikanti trauma nukritus yra rankų ir pečių lanko lūžiai. Nuo jų mažai atsilieka galvos traumos.

Kūdikiai ir maži vaikai dažniausiai krinta namuose dėl nepakankamos priežiūros ir nepritaikytos aplinkos. Didžiausią riziką jiems kelia: vystymo stalai, vaikštynės, laiptai, vyresniems – kambario baldai, žaidimų aikštelių įranga, dviračiai. Vyresni krinta ne tik namuose, bet ir ugdymo įstaigose, sporto aikštelėse ar salėse, rekreacinėse zonose. Dažniausios nukritimo aplinkybės – važiavimas dviračiu, riedučiais, riedlente ir kt. priemonėmis, taip pat čiuožiant, slidinėjant. 5–14 metų amžiaus vaikai dažnai susižeidžia ir šokinėdami ant batutų – nukritę ant po batutais esančio paviršiaus jie patiria galvos ir stuburo traumas.

Skiriasi ir sužalojimų pobūdis – kūdikiai ir maži vaikai dažniausiai susižaloja galvą, kaklą, susitrenkia smegenis, išsimuša dantis. 5–14 metų amžiaus vaikai žymiai dažniau susilaužo kaulus ar patiria išnirimus. 15–17 metų amžiaus paaugliai dažniausiai patiria sausgyslių patempimus ar kitokius minkštųjų audinių sužalojimus. Gana dažnai maži vaikai iškrenta pro langus, vyresni vaikai krinta nuo stogų, balkonų ir priešgaisrinių išėjimų, kitų aukštų vietų. Paaugliai gali nukristi darbo aplinkoje arba užsiimdami rizikingais pomėgiais (pavyzdžiui, laisvuoju bėgimu, riedučių sportu ir kt.). Sužalojimo sunkumas priklauso nuo kritimo aukščio, paviršiaus, ant kurio krintama, ypatybių, apsaugos priemonių. Pastebėtina, kad sužalojimų dėl nukritimų sunkumas mažėja priklausomai nuo vaikų amžiaus – vyresnių vaikų sužalojimai yra lengvesni.

Suaugusieji ne visada supranta, kad aplinka, kuri yra įprasta suaugusiajam, mažam vaikui gali kelti pavojų. Tėvai, vaikų ugdymo įstaigų darbuotojai ir administracija turėtų pasirūpinti, kad vaikai nepatirtų stiprių sužalojimų.

Kad būtų maksimaliai sumažinta kūdikių, vyresnių vaikų ir paauglių nukritimų rizika, tėvai ar kiti vaikus prižiūrintys asmenys turėtų:

  • Naudoti tik nesulūžusią, tvarkingą kūdikiams skirtą priežiūros įrangą: vežimėlius, vystymo stalus, maitinimo kėdutes ir kt.
  • Pasirūpinti, kad visi vaikų priežiūros baldai būtų stabilūs, stovėtų ant lygių paviršių.
  • Vaiko lovytės dugną laikyti žemiausioje pozicijoje, lovytės kraštą visada pakelti vaikui esant lovytėje.
  • Atsisakyti vaikštynių. Vaikštynės kelia didelį pavojų, ypač, jei gyvenamojoje aplinkoje yra laiptų, skirtingo lygio grindų. Apvirtus vaikštynei, kūdikis visada krinta ant galvos!
  • Vaikui esant vežimėlyje, maitinimo kėdutėje, sūpynėse, visuomet jį prisegti saugos diržais. Ten, kur saugos diržų nėra, pavyzdžiui, ant vystymo stalo, niekuomet nepalikti vaiko be priežiūros. Net trumpam nusisukus, prilaikyti vaiką ranka.
  • Nepalikti kūdikių ir mažų vaikų be priežiūros ant sofų, lovų, žaidimų aikštelėse ar kitose aukštose vietose.
  • Dėti vaiką į nešiojamą automobilinę kėdutę ją pastačius ant žemės, o ne ant stalo ar kitų baldų.
  • Naudoti apsaugos priemones: apsauginius vartelius laiptų viršuje ir apačioje, langų apsaugas, groteles, langų fiksatorius ir kt. Apsauginiai langų tinkleliai nuo uodų nėra tinkama apsauga nuo iškritimo! Jie gali neatlaikyti vaiko svorio.
  • Ant grindų, ypač laiptų, neturėtų būti pašalinių daiktų, nesimėtyti žaislai, išpilti skysčiai turėtų būti greitai išvalomi. Reikėtų vengti slidžios grindų dangos.
  • Akylai prižiūrėti vaiką, esantį ant slidaus paviršiaus: stovintį vonioje, ant šlapių plytelių ir t. t.
  • Gerai apšviesti erdves, kuriose būna vaikai.
  • Pritvirtinti kilimus. Naudoti neslystančius kilimėlius.
  • Nepalikti vaikų vienų prie langų, verandose, balkonuose. Baldai turėtų būti toliau nuo langų.
  • Nesodinti mažų vaikų į tam nepritaikytus prekių vežimėlius parduotuvėse, neleisti vaikams išdykauti ir važinėtis jais.
  • Neleisti vaikams lipti ant baldų, kėdžių, kopėčių ir kt. aukštų vietų. Pritvirtinti nestabilius baldus prie sienos.
  • Neleisti vaikams lakstyti potencialiai pavojingose vietose.
  • Vaikų žaidimų aikštelės turėtų būti padengtos smūgius sugeriančia danga – smėliu, specialia guma, medžio žieve ar kt.