Angle down Atgal

Vaikų dar­že­liai Šiau­liuo­se pa­si­tiks 100 metų su­kaktį

Gar­sio­ji Šiau­lių kraš­to­ty­ri­ninkė Ire­na Ru­dzins­kienė, kartą per­skai­čiu­si ša­lies spau­do­je, kad pre­zi­den­tas Al­gir­das Bra­zaus­kas vaikų dar­želį lankė Šiau­liuo­se, pa­si­šovė su­rink­ti žmo­nių pri­si­mi­ni­mus, ka­da, kur ir ko­kie bu­vo vaikų lop­še­liai-dar­že­liai mies­te, ko­kią įtaką auklė­tojų as­me­nybės turė­jo be­si­for­muo­jan­tiems vai­kams. „Gar­sių žmo­nių biog­ra­fi­jo­se daž­niau­siai būna nu­ro­dy­ta, ko­kią jie lankė mo­kyklą, bet  dar­že­liai pa­mirš­ta­mi. O ne­pel­ny­tai“, – sa­ko  I. Ru­dzins­kienė.

Rengė vaikų darželių auklėtojų kursus, skyrė stipendijas“

Remiantis kraštotyrininkės I. Rudzinskienės surinkta informacija, pirmasis vaikų darželis Šiauliuose buvo įsteigtas 1927 m., jame buvo ugdoma 20 vaikų. 1928 m. jau buvo 7 vaikų darželiai. Tuomet juos Lietuvoje steigė Lietuvos vaiko draugija. Draugijos Šiaulių skyriaus valdybos pirmininke 1926–1940 m. buvo Sofija Lukauskaitė-Jasaitienė. Draugija, be darželių, dar steigė vasaros aikšteles, vaikų skaityklas ir kt.

Kadangi į darželius daugiausia būdavo priimami neturtingų tėvų vaikai, draugijos veikla turėjo ir socialinį aspektą. 1937 m. iš pašalpų draugija išlaikė du darželius. Tais metais Lietuvos vaiko draugijos valdyboje dar buvo J. Sondeckis, J. Naujalis, A. ir O. Fledžinskaitės, M. Vasiliauskas, E. Klupšienė ir A. Janavičienė.

Draugija rengė vaikų darželių auklėtojų kursus, skyrė stipendijas susipažinti su vaikų darželių sistemomis užsienyje.

„Lietuvos vaiko draugijai talkino 1932 m. Šiauliuose įsikūrusios Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos seserys, visas katalikiškąsias organizacijas globojęs Šiaulių Šv. Jurgio parapijos, įsteigtos 1923 m.,  klebonas Justinas Lapis (1884–1967). Tokį vienuolių globojamą darželį 1937 m. Šiauliuose yra lankęs ir Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas su broliuku Gerardu“, – sako pašnekovė.

Nuot­rau­kos re­ver­se už­ra­šas: „Mažų vai­ke­lių gim­nas­ti­ka. 1932 m.“ (Ire­nos Ru­dzins­kienės ar­chy­vo nuo­tr.)
Nuot­rau­kos re­ver­se už­ra­šas: „Mažų vai­ke­lių gim­nas­ti­ka. 1932 m.“ (Ire­nos Ru­dzins­kienės ar­chy­vo nuo­tr.)

Tikra gerumo mokykla“

I. Rudzinskienė išsaugojo iš Šiaulių kilusios garsios šviesios atminties aktorės ir režisierės prof. Stefos Nosevičiūtės (1926–2001) prisiminimus, kuriai teko laimė lankyti Šiaulių kongregacijos vienuolyno vaikų darželį ir pradinę mokyklą.

„Ir darželyje, ir mokykloje mus mokė nuostabiai graži (ir kūnu, ir siela) vienuolė Emilija Kapočiūtė. Ji buvo reto talento mokytoja. Kad tapau aktore ir pedagoge – tai Jos nuopelnas. Tai Ji mane išmokė taisyklingai kalbėti, kirčiuoti, meniškai deklamuoti“, – rašoma režisierės prisiminimuose.

Pasak S. Nosevičiūtės, šioje mokykloje buvo gera, jauku ir saugu. „Ant mūsų niekas nešaukė, niekas mūsų nebarė, neįžeidinėjo ir nežemino. Mus ne tik mylėjo, bet ir gerbė kaip sau lygius žmones. Teisingumas, objektyvumas, vertinant mokinių žinias, buvo svarbiausias kriterijus. Todėl mes visada buvom gerai nusiteikę ir laimingi. Juk nieko nėra skaudžiau, kaip jausti subjektyvumą ir neteisybę, kurią patiria šiandien daugelis mokinių. Kokia nelaimė turėti neteisingus mokytojus! Žinoma, ne visi jie tokie, kad galėtume pasakyti: „Teisk mane, teisėjau neteisingasis“, – rašė režisierė.

Kongregacijos vienuolyno pradinėje mokykloje programa buvo gerai parengta, į estetinį lavinimą buvo žiūrima ne formaliai kaip dabar, o iš esmės. „Mes išmokome ne tik prasmingai, logiškai ir emocingai kalbėti, bet ir gražiai rašyti. Niekas nedrįso keverzoti kaip su vištos koja. Kalbos kultūra – tai yra geras gimtosios kalbos mokėjimas – buvo pagrindinis dalykas, nes mokytojams rūpėjo jauno žmogaus asmenybės ugdymas, dvasinis jo tobulinimas. Jau tada mus mokė, kad pirmiausia žmogus turi subręsti kaip individas, tapti sąmoninga būtybe, suprantančia savo kilnų pašaukimą, siekiančia dvasinio tobulumo, dorovingumo. Sąžinė, išmintis, teisingumas, meilė, nacionalinis sąmoningumas, tautiškumo idealai buvo diegiami labai subtiliai, siejant visa tai su artimiausia mūsų aplinka, gimtuoju kraštu, jo istorija, kalba, kultūra, dvasiniais savitumais“, – rašė šiaulietė.

 At­min­tis. Nuot­rau­kos re­ver­se už­ra­šas: „Vaikų dar­že­lio at­mi­ni­mui. 1931 m. ba­land­žio 20 d.  Ja­nytė Vai­de­laus­kaitė“.
 At­min­tis. Nuot­rau­kos re­ver­se už­ra­šas: „Vaikų dar­že­lio at­mi­ni­mui. 1931 m. ba­land­žio 20 d. Ja­nytė Vai­de­laus­kaitė“.

Kaip jos tada nenušovė?“

Kongregacijos vienuolyno pradinėje mokykloje prabėgo šviesiausios S. Nosevičiūtės gyvenimo akimirkos. „Šiaulių kongregacijos vienuolyno pradinė mokykla buvo ta tikroji tautinė mokykla, kurią mes šiandien taip sunkiai kuriame. Perimkime patirtį, tą mokymo programą, kuri, mano galva, buvo idealiai parengta. O mokytojos buvo tikros pasišventėlės, tikros pedagogės ir dvasingumo įkvėpėjos. Mes jas branginom ir branginam. Mes niekada jų nebijodavom, nes žinojom protu ir jautėm širdimi, kad jos mums nori vien gero“, – dalijosi režisierė.

Anot jos, šioje mokykloje vaikai išmoko ne tik gerumo sau, gerumo kitiems, bet ir gerumo savo kraštui, gerumo gamtai. „Mus mokė kovoti už savo gerumą, už savo taurumą. „Jei sieki sau gėrio, – sakydavo mokytoja E. Kapočiūtė, – nepažeisk, nenuskriausk kito žmogaus, nes niekados sau gėrio nelaimėsi.“ Mus mokė būti gerais Žemei“, – dalijosi šiaulietė.

S. Nosevičiūtės apibūdinimu, E. Kapočiūtė buvo unikali pedagogė, estetė. „Ji skambino fortepijonu, fisharmonija, dirigavo mokyklos chorui, rašė scenos veikalus, nuostabiai skaitė prozos ir deklamavo poezijos kūrinius. Kaip ji perskaitė mums J. Biliūno „Kliudžiau“! Aš ir šiandien negaliu užmiršti to emocinio poveikio, to įtaigumo, kurį sukūrė gyvas, veiksmingas žodis, mąstymas, neturintis nė lašo sentimentalumo“, – rašė ji.

Pasak režisierės, visi vaikai mokykloje muzikavo, pažino natas, kai kurie net skambino fortepijonu, dirigavo darželio vaikų ar mokyklos chorui, vaidino.

„O kokios įdomios buvo gamtos ir geografijos pamokos! Jos vykdavo gamtoje, nuostabiame mokyklos sode ar miške. Visi mes buvome tiesiog įsimylėję savo Mokytoją ir visą gyvenimą su ja bendravome. Kai sovietmečiu buvo uždaryti vienuolynai, mūsų Mokytoja išvažiavo į Anykščių rajoną. Mokyklėlė buvo pamiškėje. Ją aplankydavo ir vieni, ir kiti – ir raudonieji, ir rezistentai. Kaip jos tada nenušovė – ir šiandien man neaišku. Matyt, įstabus Mokytojos dvasingumas neleido jiems to padaryti“, – sako ji.

S. Nosevičiūtė dar pasidalijo, kad vėliau mokytoja turėjo daug rūpesčių dėl pensijos, nes sovietų valdžia nenorėjo įskaityti jai darbo stažo, kai mokytojavo būdama vienuole.

„Bet mes, jos buvę mokiniai, stojome jos ginti piestu ir bendromis pastangomis išrūpinom tą varganą pensijėlę. Prisiglaudė Mokytoja Anykščiuose, kur nuolat ją aplankydavome. 1977 m. kovo 26 d. gražiai atšventėme savo mylimos Mokytojos 70-ąjį gimtadienį. Nuvykome nemažas būrelis jos buvusių mokinių: statybos ministras Romas Sakalauskas su žmona, gydytoja Apolonija Abramavičiūtė, dar keletas medikų ir aš. Tai buvo paskutinis mūsų susitikimas. Netrukus po jubiliejaus gavau nuostabų Mokytojos laišką“, – rašo režisierė.

Mokė ir savo vaikus, ir priglaudė kitus

S. Nosevičiūtė apgailestavo, kad mokytoja nesulaukė Nepriklausomybės Atkūrimo Akto, neišvydo trispalvės Gedimino pilies bokšte, nepasimeldė katedroj bazilikoj už visus gyvuosius ir mirusiuosius, už visus kenčiančius šiandien.

„Deja... Bet tai buvo pats šviesiausias žmogus, kurį pažinau vaikystėje. Tai saulėtas žmogus, kaip pasakytų Vydūnas, nes ji man davė gerumo pamokas“, – rašoma atsiminimuose.

Pasak I. Rudzinskienės, Švč. Jėzaus Širdies kongregacijos mokykla buvo viena iš nedaugelio bendrojo lavinimo nevalstybinių mokyklų per nacių okupaciją visoje Lietuvoje. „Ši vienuolių išlaikoma mokykla buvo panaikinta 1940 m., net buvo sunaikintos mokymo priemonės, kai pastate įsikūrė nauja mokykla, rusų dėstomąja kalba. 1941 m. atkurta vienuolių globojama mokykla buvo 4 komplektų. Rudens pabaigoje mokykla išsiplėtė iki 5 komplektų (tiek buvo mokytojų), o mokymo priemones skolinosi iš mokyklos Nr. 9“, – pasakoja ji.

Vokiečių kariuomenė Švč. Jėzaus Širdies kongregacijos mokyklą užėmė tik 1943 m. lapkričio mėn. Tad iki to laiko ši mokykla (vedėja Konstancija Lepšytė) ne tik mokė savo vaikus Kražių g. Nr. 3 esančiame pastate, bet priglaudė į antrąją pamainą mokyklos Nr. 9 moksleivius, o trečiojoje pamainoje mokėsi mokyklos Nr. 6 auklėtiniai.

Kong­re­ga­ci­jos dar­želį ir mo­kyklą lan­kiu­si pro­f. Ste­fa­ni­ja No­se­vi­čiūtė (Lie­tu­vos teat­ro, mu­zi­kos ir ki­no mu­zie­jaus nuo­trau­ka).
Kong­re­ga­ci­jos dar­želį ir mo­kyklą lan­kiu­si pro­f. Ste­fa­ni­ja No­se­vi­čiūtė (Lie­tu­vos teat­ro, mu­zi­kos ir ki­no mu­zie­jaus nuo­trau­ka).

Valdžia į mokymo procesą nesikišo

I. Rudzinskienė, neseniai apdovanota G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ už savanorystės kultūros sklaidą Lietuvoje, pati 1939–1943 m. buvo kongregacijos mokyklos moksleivė. Jos teigimu, privati Šiaulių kongregacijos mokykla buvo įkurta vienuolyno patalpose Kražių gatvėje (dabar Vaikų muzikos mokykla). Pradėjusi veikti 1931 m., vėliau peraugo į šešiametę mokyklą ir gyvavo iki 1940-ųjų birželio. Atkurta 1942 m. ir gyvavo iki 1944-ųjų birželio.

„Vilties“ draugija, įsteigta 1922 m. kunigų J. Koncevičiaus, V. Mažonavičiaus ir vėliau vadovaujama kunigo J. Lapio, šelpė neturtingus moksleivius. Už Amerikoje surinktas aukas pastatė moksleivėms Kražių gatvėje bendrabutį. Vėliau pastatas atiteko vienuolėms širdietėms.

Mūrinio pastato pirmojo aukšto priestate (į sodo pusę) buvo įrengta koplytėlė. Virš klasių, antrajame aukšte, buvo vienuolyno darbo namų siuvykla, dar aukščiau gyveno vienuolės.

Pasak I. Rudzinskienės, ši privati pradžios mokykla, išlaikoma Švč. Jėzaus Širdies seserų kongregacijos, kurios vedėja buvo Agota Kalašinskaitė, turėjo mokytojų, kurios buvo tikros pedagogės pasišventėlės. Tai jau minėta E. Kapočiūtė, Konstancija Lepšytė, Marija Rimkevičiūtė, Angelė Adomaitytė, Elžbieta Kazlauskaitė, Olga Jakaitė. Visos jos buvo Kauno, Marijampolės ir kitas mokytojų seminarijas baigusios vienuolės.

Miesto valdžia nesikišo į privačios mokyklos reikalus. Pats vienuolynas rūpinosi patalpa, baldais, inventoriumi. Moksleiviai turėjo gražias uniformas. Ant galvų – mėlyno aksomo kepuraitės su išsiūtomis geltono šilko raidėmis KM.

Vie­nuolė mo­ky­to­ja Emi­li­ja Ka­po­čiūtė, ku­ri, pro­f. S. No­se­vi­čiūtės api­būdi­ni­mu, bu­vo uni­ka­li pe­da­gogė, es­tetė.
Vie­nuolė mo­ky­to­ja Emi­li­ja Ka­po­čiūtė, ku­ri, pro­f. S. No­se­vi­čiūtės api­būdi­ni­mu, bu­vo uni­ka­li pe­da­gogė, es­tetė.
comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite