Angle down Atgal

Va­len­ti­nas Ma­sals­kis: „Aš pa­ju­tau taukų pa­radą ant sie­los“

Vie­nas gar­siau­sių Lie­tu­vos teat­ro ir ki­no ak­to­rių, re­ži­sie­rius, Na­cio­na­linės kultū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­rea­tas, Klaipė­dos uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius Va­len­ti­nas Ma­sals­kis ke­lias mi­nu­tes vėluo­ja už­lip­ti į „Laiptų ga­le­ri­jos“ sceną. Galbūt klau­so?

„Sėdžiu sa­vo, pa­va­din­ki­me, gri­mo kam­ba­ry­je ir tas šur­mu­lys, tas jūsų šnekė­ji­mas apie kažką – apie sa­vo rūpes­čius, džiaugs­mus – jis yra mu­zi­ka. Kiek lai­ko aš jos ne­girdė­jau? Nuo ko­vo. Ir jūs esa­te pir­mo­ji mu­zi­ka, ku­rią aš vėl iš­gir­dau“, – jau stovė­da­mas sce­no­je šiau­lie­čiams sa­ko jis.

Jau pradėjau skaičiuoti pavasarius ir vasaras“

Karantinas be muzikos – be laukiančių žiūrovų. Koks dar jis jums buvo?

– Tą pirmąją karantino dieną pasitikau „ant sienos“ – grįžome iš Prahos. Ten filmavome vaizdus ir vaidybines sceneles naujam spektakliui „Austerlicas“, kurį statome Valstybiniame jaunimo teatre. Kas atsitiko? Aš pajutau, kad artėja kažkas labai didelio, baisaus, man nesuvokiamo – kažkas, ko dar nesu patyręs. Ir todėl, beveik nemiegojęs, aš Vilniuje sėdau į mašiną ir parlėkiau į Kulius, į namus. Tas pirmasis instinktas – reikia bėgti namo, į tą skylutę, kur tu kažką jauti. Ar vienas kitą, ar kiemą, ar medį, ar paukštį, čiulbantį šalia.

Vienas iš mano išgyvenimų: aš visą laiką kaltindavau žydus – kodėl jie nedarė revoliucijos? Kodėl ėjo vorele į getą, į sušaudymą? Kodėl jie nesipriešino, o pakluso kaip tos avelės? Ir staiga aš tampu tokia pačia avele. Man pasako – tu turi dėvėti kaukę. Aš ją dėviu. Tu turi neišeiti iš namų – aš neinu. Tu negali per šv. Velykas susitikti su vaiku – gerai. Aš suprantu, kad esu niekas, kad mano balsas nereikšmingas. Ne tik mano, visų mūsų – net Prezidentas neranda, kaip įsiterpti. Ir kur ta mano revoliucija?.. Gavau antausį už savo kaltinimus.

O ta laisvė, ta tyla ir ramybė, apie kurią kalba žmonės – jos buvo?

– Jauniems žmonėms gal ir malonu apturėti tokias atostogas. Bet jie turi laiko, jie jauni, o aš tai senas. Aš jau pradėjau skaičiuoti pavasarius ir vasaras. Aš tuoj pat išeinu, man reikia kažką padaryti, nes dar galiu padaryti. Buvo baisu šitiek laiko sėdėti namuose ir nieko neveikti. Buvo skaudu prarasti laiką. Jaunam žmogui tai yra nuotykis, man – per didelė prabanga.

Teko dėstyti studentams nuotoliniu būdu?

– Teko. Kentėjau. Bet jeigu nuo rudens vėl bus nuotolinis mokymas, aš nebedėstysiu, tikrai, nes man gėda. Aš pajutau taukų paradą ant sielos: visi viskuo laimingi, patenkinti, o kad studentas nieko negauna... Aj, pakentės. „Online“ (internete – aut. past.) padarė mus tinginiais – kada to atsikratysime, nežinau. Mes apsunkome – apsunko mūsų sielos, mūsų norai. Namie yra tapkės, nereikia rengtis – iki pusės užsimovei marškinius, atsisėdai prieš kompiuterį ir tu jau gali būti rektorius.

Ar netingėsime eiti ir į teatrą?

– Menininkai dabar sako: tik duokit kapeiką ir mes iš karto nufilmuosime spektaklius. Kam į juos eiti – rodysime „Online“ (internete – aut. past.). Žmogus irgi sako: tapkės yra – kam eiti į teatrą? Tas pats, kaip nusipirkti knygą ir pasidėti į lentyną – skaityti jos nereikia, svarbu, aš ją turiu.

Bus labai sunku vėl privilioti žmogų į teatrą. Ypatingai Klaipėdoje, nes jūra čia nugali viską. Į žmogaus sukurtą kūrybinį produktą klaipėdiečiai nelabai nori žiūrėti, kai turi tokią begalinę stichiją kaip jūra. Atvažiuoji, pasižiūri į ją penkiolika minučių, paverki, jeigu labai liūdna, ir vėl įgauni jėgų.

Savas malūno vanduo

Vienas naujausių jūsų darbų – Antano Smetonos vaidmuo Karolio Kaupinio režisuotame filme „Nova Lituania“, kuris dabar rodomas kino teatruose. Tik kad į Prezidentą jūs ten visai nepanašus...

– Žmonės ieško dokumentikos, kuri iš tikrųjų nieko neduoda. Absoliučiai. Vaidinau Mikalojų Konstantiną Čiurlionį – žinau, apie ką kalbu. Kada kuri filmą pagal M. K. Čiurlionio biografiją, išeina nesąmonė, nes nori viską aprėpti, esi įrėmintas ir pradedi vaidinti ne žmogų – jo kančią, tai, apie ką jis gyveno – o įvykius. Nėra istorijos, yra tik istorijos. Ir man atrodo, kad K. Kaupinis filme norėjo kalbėti apie istoriją žmogaus, kurio nesuprato to meto Vyriausybė, ir apie grėsmę iš Rusijos, kurios ji nematė.

Pagrindinis „Nova Lituania“ herojus – profesorius Feliksas Gruodis, geopolitiko Kazio Pakšto prototipas, kuriantis atsarginės Lietuvos Afrikoje idėją. Būtent jos ir nesuprato A. Smetonos vyriausybė. O ar supratote jūs?

– Kai išgirdau apie K. Pakštą, buvau jaunas žmogus ir man tai pasirodė fantastiškas sumanymas. Juo labiau kad tuo metu buvo populiarios kolonijos. Galvojau, koks atsidavęs fanatikas jis yra ir kodėl niekas juo nepatikėjo.

Po to, jau daug vėliau, pasirodė Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskaras“, kuriame tarytum pasišaipoma iš tos gražios idėjos, padaromas komiksų paradas. Ir aš labai nuliūdau, nes man K. Pakštas buvo idealistas, kuris siekė kažko „Vardan tos Lietuvos“. K. Kaupinio pozicija man patiko todėl, kad jis norėjo ne pademonstruoti save, o sukurti kažką nuoširdaus apie tą žmogų ir pakalbėti apie tai, kad jo idėja buvo verta grieko.

Bet besifilmuojant man iškilo įdomi mintis. Dabar irgi yra grėsmė iš Rusijos – visi tą žinome. Ir jeigu nueičiau pas Skvernelį, Karbauskį, Landsbergį, Nausėdą, aš juos galbūt ir įtikinčiau, kad reikia pirkti žemę Afrikoje ir kurti naują Lietuvą. O kaip įtikinti žmogų, kuris turi penkias vištas ir tris metrus žemės ir joje augina ridikėlius? Kaip pasakyti ūkininkui, kuris aria lauką, kad padėk tą savo traktorių į šoną – važiuojam į Afriką. Jis sakytų „vaikeli, apie ką tu čia kalbi?“ Ir tada aš supratau, kokia absurdiška vis tik yra šita idėja.

Vadinasi, savojo „traktoriaus“ nemestumėte, į Afriką nevyktumėte?

– Buvau Afrikoje – filmavausi Šarūno Barto filme. Būtent ten aš supratau, kad negalėčiau gyventi svetur. Menas yra labai lokalus, todėl gyventi ir dirbti užsienyje beprasmiška.

Kodėl aš važiavau vaidinti į Paryžių, į Kiniją? Kad gaučiau daugiau pinigų, kad užsidirbčiau? Taip. Ir užsidirbau – pastačiau tvorą, kiemą trinkelėmis išklojau. Bet ten buvau niekam nereikalingas. Ten jaučiausi svetimas – ėjau Paryžiumi, į mane plaukė minios žmonių, kuriems manęs nereikėjo. Nes mano vanduo ne ten, jis čia. Ir aš tai aiškiai jaučiu, kai pasikalbu su bobute ar su parduotuvės kasininke – aš pasijuokiu, pasišypsau, man gera. Aš žinau, kokio malūno vandenį čia suku. Aš pasakau žodį studentui – galbūt jam kažkas liks, galbūt kažkas tęsis. Aš tęsiuosi. Tiek ir reikalingas menas – kad mes vienas kitą pajaustume. Dėl to visas tas pompastiškumas, kad menininkas yra labai reikšmingas, labai išskirtinis, kam jis? Nereikia pūstis. Viskas labai laikina, labai trapu. Mes galime įsivaizduoti, kad atidavėme save teatrui, bet galbūt gyvenome tik tam, kad gatvėje pasakytume žodį kažkokiam žmogui ir jis nenueitų klystkeliais

comment Skaitytojų komentarai (1)

Taip pat skaitykite