Sunku patikėti, kad nebesusitiksime su Vitoliu per Žiemgalos draugijos renginius, parodas, knygų pristatymus. Nedaugelis žino, kad Jis buvo pristatytas 2017 m. Nacionalinei kultūros ir meno premijai. Teko laimė ir garbė jausti Vitolio bičiulišką petį, kurti bendrus kūrybos planus, aptarti būsimąsias Jo atsiminimų ir poezijos knygas, mozaikas. Deja, Jo dirbtuvėse liko nebaigta kurti Dievo tarno kunigo Ignaco Štacho portretinė mozaika, liko daug nespėtų įgyvendinti darbų.

Prisimenu, kaip Vilniuje, prestižinėje „Arkos“ dailės galerijoje, 2006 m. lapkričio 9 d. buvo atidaryta profesoriaus Vitolio Trušio pastelių ir tapybos paroda. Į dailininko jubiliejui skirtos parodos atidarymą susirinko gausus būrys Vilniaus dailės korifėjų, negailėjusių gražių žodžių jubiliatui. Profesorių sveikino jaunystės bičiuliai, gausus būrys žiemgalių ištisomis delegacijomis atvyko iš Pakruojo, gimtojo Pušaloto, Kauno, Šiaulių.Tąkart Vilniaus vertintojams V. Trušys atrinko 25 pastelių ir 21 tapybos darbą. Žiūrovai, kaip jau įprasta, žavėjosi profesoriaus technikos kruopštumu ir ilgėliau stabtelėdavo prie dailininko „klasikos“ darbų: „Po ąžuolais“, „Šešėlis“, „Arimuose“, „Už horizonto".

VITOLIS TRUŠYS gimė 1936 m. rugsėjo 16 d. Nors jo dokumentuose užfiksuota gimimo vieta yra Kaunas, profesoriaus vaikystė prabėgo Šiaurės Lietuvoje, Pušalote, o save jis didžiuodamasis laikė žiemgaliu. Kelis dešimtmečius V. Trušys savo kūryboje skelbė žiemgališkąsias tradicijas ir vertybes, aktyviai dalyvavo „Žiemgalos“ draugijos veikloje, kuravo kasmet vykstančius žiemgalių dailininkų plenerus.

1955–1961 metais V. Trušys studijavo Vilniaus valstybiniame Dailės institute. Daug metų jis dirbo Šiaulių universitete, buvo Dailės didaktikos katedros vedėjas, profesorius. Nuo 1974 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Už mozaikų ciklą „Iš lietuvių mitologijos“ Vilniaus universitete (1974–1978) buvo apdovanotas respublikine premija.

Profesorius Šiaulių universitetui padovanojo keletą dešimtmečių kauptą ir kurtą mozaikos studiją. Panašios mozaikos studijos neturėjo nė viena (tarp jų ir Dailės akademija) Lietuvos aukštoji mokykla.

V. Trušio kūrybos amplitudė labai plati: tapyba, freskos, mozaikos. Su tapybos ir akvarelės darbais dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje (Lenkijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Švedijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Latvijoje). Yra surengęs personalinių parodų Vilniuje (1975, 1998, 2006), Kaune (1996, 2000), Šiauliuose (1971, 1987, 1995, 1998, 2001), Pakruojyje (1991), Žeimelyje (1995), Pasvalyje (2001), Žagarėje (2002), Jelgavoje (2006). Išleido mokymo priemones: „10 piešimo technikų vaikams“ (kartu su prof. A. Toleikiu, 1984), „Animalistiniai piešiniai“ (1994), „Šriftas“ (1994).

Žinomos profesoriaus mozaikos ne tik Vilniaus universitete, bet ir „Gyvybės medis (Šiaulių ligoninėje, 1982), „Tragedija ir komedija“ (Šiaulių Dramos teatre, 1984–1986), „Ąžuolas“ (Žarėnų–Latvelių kultūros rūmų fasadas, 1983–1984) mozaikiniai V. Grinkevičiaus, J. Vasaičio, Z. Vaišvilos, M. Valančiaus, M. Katiliškio, A. Griganavičiaus, V. van Gogo ir kitų žymių žmonių portretai.

Freskos gerbėjai žavisi jos sukurtomis freskomis: „Orfėjas ir Prometėjas“ (1971), „Liaudies menas ir amatai“ (1972), „Medicina“ (1973), „Stumbrų medžioklė“ (1973–1974), „Kartos“ (1984–1985).

V. Trušio tapybos ir akvarelės darbų turi įsigiję Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos muziejai, privatūs kolekcininkai Olandijoje, Danijoje, JAV, Rusijoje.

2006 m. profesorius pateikė staigmeną – išleido poezijos knygą „Už horizonto“. Poezijos knygą sudaro du skyriai: „Žydras kryželis“ ir „Pastelių posmai“. Autorius įtaigiu žodžiu grįžta į žiemgališkąją tėviškę. Jo tekstai – autobiografiniai štrichai, praplečiantys dailininko kūrybos ribas, tarsi padedantys geriau suvokti V. Trušio dailės kūrinius. Jo poezijoje nerasite tradicinio rimavimo, poezijos nusistovėjusių taisyklių, tai tarsi tąsa Jo tapybos ir pastelių darbų – rupi, vyriška, nepataikaujanti, kartais skaudi:

"prie tilto išsikeroję seni medžiai
nakties tamsa auksinį dangų greit užlies
kol dar šviesu
su teptuku ant upės kranto sėdžiu
ir labai skubu
nepažįstamas praeivis tyliu balsu
man deklamuoja LAIKO TĖKMĘ pamažu".
(„Laiko tėkmė“)

Knygoje „Už horizonto“ spausdinami ankstyvojo V. Trušio kūrybos laikotarpio (1974–1975) piešiniai.

Skaitydamas V. Trušio poeziją, nejučia prisiminiau linkuvės Mokytojos Stasės Lovčikaitės žodžius: „Šiaurės Lietuvos dvasia negreita nei meilei, nei pykčiui, lėta ir sunki kaip arimų velėna. Tačiau joje jėga: jausmo gelmė ir pastovumas, gyvenimo išugdyta išmintis – lyg tos Mūšos sietuvos, prašalaičiui nežinomos ir neįžvelgiamos“. Ar ne taip yra ir V. Trušio drobėse, jo poezijoje, kurie gal svetimi, gal monotoniški, gal nespalvingi atrodo kalnų suviliotam anykštėnui ar žemaičiui. Juk ar supras žemaitis, kaip Žiemgalos „rudens laukais šuoliuoja vėjas“, kaip sušnypščia siaurukas ir „subilda buferiai mažų vagonų“:

"nuleido ranką senutis semaforas
nebeateiname į stotį pasitikt siauruko
nukrito saulė it raudonas pomidoras
išsitiesė laukuos išbalęs rūkas"
(Eil. „maža stotelė“)

Išbandęs plunksnos skonį, Vitolis po žmonos Galinos mirties išleido skaudžią knygą "Užgeso mano Gabija" (2013). Šios knygos viršelyje – V.Trušio prieš dešimtmečius Vilniaus universitetui sukurtos senovės lietuvių deivės Gabijos atvaizdas. Tai buvo šeimos židinio ir ugnies globėja, kokia V.Trušio šeimoje ir buvo jo žmona Galina – mūza ir gyvenimo pagalbininkė.

Minėtina ir ypač kruopščiai Vitolio rašyta autobiografinė knyga "Laikas virto akmeniu (Gyvenimo ir kūrybos proskynos" (2010).

Mūsų visų VITOLIS, garbus mozaikos metras, tapytojas, poetas, Šiaulių miesto garbės pilietis, savo mozaikomis, freskomis, tapybos darbais, pedagogine veikla, pagaliau sodria žiemgališka daina, įtaigiu žodžiu puošė ir turtino savo kraštą, savo Žiemgalą, savo miestą, savo Valstybę Lietuvą.

Ilsėkis Amžinybėje, mielas žiemgali Vitoli.