REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Jaunimas2018 m. Rugpjūčio 13 d. 10:33

„Už mane yra daug protingesnių“

Marijampolė

Loreta AkelienėŠaltinis: Etaplius.lt


48339

Tai šių metų brandos egzaminų sesijos žvaigždės Gabrielės Klaros Lelkaitės žodžiai. Ši Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos dabar jau buvusi abiturientė surinko keturis maksimalius įvertinimus (100 balų) iš keturių laikytų brandos egzaminų – lietuvių kalbos ir literatūros, anglų kalbos, matematikos ir biologijos.

Kalbi, drąsi, pasitikinti savimi, energinga mergina nepanaši į klasikinę „moksliukę“, kuri per vadovėlius nieko daugiau nemato gyvenime. Pasirodo, kad tokių aukštų pasiekimų ji nesitikėjo arba tiksliau stengėsi nesitikėti, kad nenusiviltų. Bet šiek tiek vis dėlto tikėjosi – gauti ne mažiau kaip 90 balų. „Kai sužinojau, kad visus keturis pavyko išlaikyti 100-tu balų – jausmas buvo keistas... Supratau, kad atsipirko mano darbas, bet ir sėkmės nemažai reikėjo, vis dėlto šita sėkmė mano užsidirbta“, – įsitikinusi ji. Kad ir kaip kuklintųsi, bet Gabrielės pasiekimai tikrai dideli – ji yra tarp 18-os geriausių šalies abiturientų. Penkis „šimtukus“ gavo tik vienas šalies abiturientas.

Daug mokėsi savarankiškai

Mergina sako, kad kai kam tiesiog sekasi be darbo, be pastangų. Ji ne iš tokių, daug dirbo, todėl jaučiasi nusipelniusi tokios sėkmės.

Į Rygiškių Jono gimnaziją Gabrielė 9-oje klasėje atėjo iš Marijonų gimnazijos. Priežasčių neatskleidė, bet sakė yra patenkinta perėjusi, nors abi gimnazijos turi savų privalumų. Rygiškių Jono gimnazija ją nustebino galimybių gausa – vos atėjusi tą patį rudenį išvyko į Suomiją pagal mainų programą, buvo įtraukta į daugybę renginių ir olimpiadų. O konkurencijos klasėje netrūko abiejose gimnazijose – bendraklasiai buvo gabūs.

„Man mokytis sekėsi absoliučiai visi dalykai, bet daug dėl to dirbau, net per pertraukas mokydavausi. Tiesa, pagrindus labai gerus turėjau. Viską siekdavau išsiaiškini iki galo, nepalikti jokių spragų. Ir tėvai lavino nuo mažens, visada stūmė į priekį. Buvau imli, prie kompiuterio sėdau nuo 3 metų, skaityti išmokau 5-erių, tėvai daug laiko man skyrė“, – pasakoja Gabrielė.

Per naktis ji nesimokė, bet dirbo nuolat tolygiai, savarankiškai, be papildomų pamokų, korepetitorių. „Jei matydavau, kad kažko nespėju, geriau atsisakydavau sporto. Bet dažniausiai spėdavau. Sportuoju apie 4 metus pati savarankiškai, namie su svarmenimis atlieku įvairius pratimus, bėgioju, kartais minu dviratį. Manau, nereikia pasiteisinimų ieškoti, visko galima pasiekti, ko nori, tik reikia stengtis. Buvau pasiekus tokią sportinę formą, kokios kiti treniruoklių salėse nepasiekia, – pasakoja mergina. – Sportas daug ko mane išmokė, pirmiausia įveikti save, nepasiduoti, jeigu sunku.“

Gabrielė spėjo dar ir muzikuoti. Ją nuo mažens traukė muzika. Yra baigusi elektrinio pianino dalyką meno mokykloje, paskui ėmėsi saksofono. Ketverių metų kursą baigė šiemet, laikė baigiamuosius egzaminus.

Prieš brandos egzaminus sakė mokiusis nemažai, bet ne per daug. Be to, ji tikra, kad per tą savaitę iki egzamino nieko neprisimokysi, jei neturėsi pagrindų, susigulėjusių žinių, tikro suvokimo.

Jai sudėtingiausias buvo lietuvių k. ir literatūros egzaminas, nes labai neapibrėžtas, neaiškūs, nekonkretūs reikalavimai. Ruošėsi jam daug savarankiškai, o jos šimtukas mokytojai buvo netikėtas. „Labai stengdavausi visada per pamokas, ir pasirodo, buvau verta 10, nors jo semestre ir neturėjau...“ – sako ji.

Renkasi medicinos studijas Lietuvoje

Kai kalbėjomės, mergina sakė pasirinkusi medicinos studijas, nors planavo kitur. „Galvojau apie ekonomiką, inžineriją, biochemiją, bet ribojo pasirinkti dalykai – chemija, biologija, su šiuo profiliu kitur neišeina, tik medicina. Jei turėčiau istoriją, galėčiau gal politologiją rinktis. Apie kitus dalykus per vėlai pradėjau mastyti, per vėlu buvo paraiškas paduoti.“

Gabrielė sakė neturinti vieno prioriteto, nėra nieko, kas ją labai žavėtų ar trauktų, todėl sunku buvo pasirinkti studijų kryptį. „Ilgai svarsčiau, ieškojau, o mama sako: „Jei nežinai, ko nori, tai reikia taikytis į aukščiausią“. Buvo laikas, kai atrodė, jog nenoriu apie tą mediciną nė pagalvoti – sunku, daug metų mokytis. Kažkur norėjau įstoti, kur galėsiu turėti ir laisvalaikio, ramiai, be streso ir įtampos“, – pasakojo Gabrielė.

Jai visada reikėjo planuoti laiką, kad viską suspėtų. O medicinos studijose ir toliau teks taip gyventi – susiplanuoti iki minučių, dirbti daug ir įtemptai. Mergina sako, kad to nelabai norisi, o gal tiesiog jaučiasi pavargusi... Dabar sunku prisiversti net ir pagroti saksofonu.

Nors nėra tikra, kad nori būti medike, bet sako žinanti, kad bent jau kraujo nebijo. Į klausimą, ar turi medikui reikiamų savybių, atsako: „Aš greitai mokausi, viską galiu išmokti, išlavinti, jeigu reikės. Jei kurio įgūdžio trūksta, išsilavinsiu jį darbu, pastangomis. Kai darai, nėra sunku.“

Beje, tėtis jai siūlė pasilikti šiemet laisvus metus, niekur nestoti, o po to bandyti į užsienį, gal net į Kembridžo universitetą. Bet Gabrielė sako – ten jaustųsi per prasta... „Už mane yra daug protingesnių, pačią stebina, kad esu tarp 18-os geriausių. Niekada savęs neiškeliu. Aišku, užsienyje norėčiau pagyventi, esu jau gyvenus Londone, patiko. Gal ten kažkur ir geriau, bet čia namai, čia mano vieta. Kažką tėvai turbūt man tokio įdėjo...“ – svarsto ji.

Studijuoti užsienyje sakė nemąsčiusi, kita vertus, biochemijos arba medicinos studijos Lietuvoje aukštos kokybės – čia gerai paruošia. Gabrielė įstojo į Sveikatos mokslų universitetą Kaune.

„Jei nepatiks medicina, mesiu studijas ir gal eisiu savanore į kariuomenę arba dirbti. Norėčiau laisvo gyvenimo be įtampos, bet mama sako, kad man gali greitai atsibosti, – juokiasi mergina. – Kodėl į kariuomenę? Nes ten daug ko išmoko, išbandai save, pasitikrini savo ribas. Norėčiau, bet prisibijau, kad neatlaikysiu. Mano dėdė kariuomenėje, taigi žinau, kad ten labai griežta tvarka. Sutvirtėti, užsigrūdinti, manau, reikia, nes gyvenime gali nutikti visko.“

Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka



REDAKCIJA REKOMENDUOJA