Už ką bu­vo per­se­kio­tas Ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos mu­zie­jaus va­do­vas?

Šiauliai

Anot mu­zie­ji­nin­ko, eks­po­na­tai at­ke­liau­ja įvai­riais bū­dais. La­bai pa­si­tar­nau­ja or­ga­ni­zuo­ja­mos at­vi­rų du­rų die­nos, mu­zie­jų nak­tys. Atė­ję žmo­nės pa­tys siū­lo at­neš­ti tu­ri­mą ir sau­go­mą se­nes­nį prie­tai­są, ku­rio iš­mes­ti ne­ky­la ran­ka. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

178200

Šiau­lių bul­va­re ant vie­no pa­sta­to sie­nos akį trau­kia ni­šo­je įkom­po­nuo­tos ra­di­jų da­lys, o vi­du­je lan­ky­to­jų lau­kia dau­gy­bė eks­po­na­tų. Tai Ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos mu­zie­jus, Vil­niaus g. įsi­kū­ręs nuo 1982-ųjų. Per 7 tūkst. eks­po­na­tų su­kau­pęs mu­zie­jus tu­ri to­kių, ku­rie daž­ną jau­nuo­lį da­bar nu­ste­bin­tų sa­vo dy­džiu, iš­vaiz­da, ta­čiau sa­vo is­to­ri­ja ir uni­ka­lu­mu jie – la­bai ver­tin­gi. Be­je, mu­zie­jus so­viet­me­čiu bu­vo su­lau­kęs ir pik­tų oku­pan­tų žvilgs­nių...

Foto galerija:

Laukia smalsių akių

Šiuo metu muziejuje tylu – tik nuo liepos jis vėl atsivers lankytojams. Pirmą kartą po antrojo karantino, prasidėjusio pernai lapkritį. Tiesa, laikas veltui nepraėjo. Muziejininkas Marius Morozas sako, kad liepos mėnesį lankytojų lauks nauja paroda, o moksleiviams nuo rudens bus pasiūlyta nauja edukacija, atskleisianti televizijos darbo užkulisius.

„Dabar kaip tik įrengiame TV medijų studiją. Joje vaikai galės įsijausti, pabūti reporteriu, garso režisieriumi, vaizdo režisieriumi, operatoriumi, operatoriaus asistentu. Išmėginti tas pareigas, kurios yra televizijos studijoje. Galės pamatyti, kaip vyksta visas procesas, kaip gaminamas televizijos produktas“, – naują muziejaus pramogą vaikams pristato M. Morozas.

Pašnekovas pripažįsta dažnokai sulaukiantis klausimo apie muziejaus lankomumą. Taip, paprastai lankytojų čia negausu, tačiau atvirų durų dienos ir muziejų naktys jų pritraukdavo tiek, kad prie įėjimo ant laiptelių tekdavo lūkuriuoti po 15 minučių ir ilgiau. „Iki pandeminio laikotarpio lankytojų turėdavome apie 4–5 tūks. per metus. Tikimės, kad, pasiūlius naują veiklą, t. y. TV medijų studiją, lankytojų turėsime dar daugiau. Žinoma, jei atslūgs ir pandeminis laikotarpis“, – sako.

radijo-ir-televizijos-muziejus-14.jpg

Susidomėjo saugumas

Įdomi muziejaus atsiradimo istorija. Pirmoji mintis dėl tokio specifinio muziejaus įkūrimo kilo Jonui Rimkevičiui. „1976 m. jis sugalvojo, kad toks muziejus galėtų būti Šiauliuose, kadangi tuo metu turėjome ir 1961 m. atsiradusią televizorių gamyklą, ir „Nuklone“ turėjome sukarintos specifikos gamyklą, dirbusią su radijo technologijomis“, – pasakoja pašnekovas.

Ši idėja patiko miestiečiams: įvairūs kolekcininkai ir paprasti žmonės nešė pirmuosius prietaisus – tai, ką turėjo įdomaus. „Tie eksponatai buvo ir yra patys vertingiausi. Atnešė tokių, kurie turi ir savo istoriją, ir yra atgyvenę tam tikrą laikmetį“, – sako muziejininkas.

Eksponatų daugėjo, žmonės jau galėjo ateiti jų pasižiūrėti, tačiau oficialiai muziejumi vieta dar nesivadino. Tiesa, organizuota veikla pritraukė saugumiečių akis – jie ėmė domėtis, kas vyksta. „1982 m., tuo metu, kai organizuota veikla pradėjo domėtis saugumas, buvo nutarta eksponatus kažkam priskirti. Taigi, visi jie buvo perduoti Šiaulių televizorių gamyklai“, – muziejaus istorijos vingiais vedžioja pašnekovas.

Taip 1982 m. gegužės 7 d., anuomet – Radijo dieną, iki šiol bulvare esančiose patalpose įvyko oficialus muziejaus atidarymas. Radijo ir televizijos muziejui prižiūrėti buvo paskirti keletas žmonių, o jam vadovauti ėmė pats sumanytojas J. Rimkevičius.

rtk03392.JPG

Dėl lankytojos elgesio persekiotas vadovas

Nuo muziejaus įkūrimo ekspozicija išsiplėtė septynis kartus – dabar pagrindinėse patalpose bulvare ir saugyklose laikoma beveik 7 000 įvairiausių eksponatų. Dalis jų turi išskirtines istorijas. Pavyzdžiui, kaip yra pasakojęs J. Rimkevičius, praėjus šiek tiek laiko po muziejaus atidarymo 1982 m., prie vienos vitrinos, kur buvo sudėtos reprezentacinės trumpojo ryšio kortelės su radijo šaukiniais ir vaizdais, kurias vieni kitiems siųsdavo trumpabangininkai, priėjo viena moteriškė. Ji pamatė tarpukario laikų kortelę su lietuviška trispalve.

„Ta močiutė puikiai žinojo, apie kokį laikotarpį kortelė kalba, ir atsiklaupė prie vitrinos… Įsivaizduojate? Tai, aišku, neliko nepastebėta. J. Rimkevičių ėmė persekioti jėgos struktūros, jis turėjo palikti Šiaulius ir persikėlė į Vilnių“, – pasakoja muziejininkas.

Reprezentaciniu televizorių gamyklos filialu tapusiam muziejui vėliau vadovauti paskirta Genovaitė Žukauskienė. Galiausiai 1994 m., Šiaulių televizorių gamyklai išgyvenant sunkų periodą dėl rinkos pokyčių, būtino prisitaikymo prie kintančios produkcijos gamybos, Radijo ir televizijos muziejus tapo našta ir buvo perduotas Šiaulių „Aušros“ muziejui kartu su 1 500 eksponatų.

Ekspoziciją pildo žmonės

Ką gi gali išvysti lankytojai, užsukę pirmąkart? Radijo ir televizijos muziejus išties turi ką parodyti. Vaizdo ir garso prietaisų evoliucija – lyg ant delno. „Stengiamės rinkti tuos eksponatus, kurie mums labai svarbūs, kurie atspindi Šiaulių krašto ir Lietuvos istoriją“, – teigia pašnekovas.

Anot muziejininko, eksponatai atkeliauja įvairiais būdais. Labai pasitarnauja organizuojamos atvirų durų dienos, muziejų naktys. Atėję žmonės patys siūlo atnešti turimą ir saugomą senesnį prietaisą, kurio išmesti nekyla ranka.

„Taip ir būna: atneša, padovanoja, papasakoja dar šiek tiek istorijos. Pavyzdžiui, kad senelis pirmasis nusipirko televizorių visame name ir ateidavo kaimynai žiūrėti, koks tai daiktas“, – žmonių pasakojimus mena M. Morozas.

Vertingas eksponatas iš palėpės

Ypatingą istoriją turi vienas radijo imtuvas, esantis ekspozicijoje. „Jis nepaprastai unikalus ir mums labai brangus“, – patikina pašnekovas. Pasirodo, 1920–1925 m. Šiauliuose gyveno radijo mėgėjas, išradėjas, mokytojas Stasys Brašiškis. Anuomet prie Šiaulių katedros, buvusioje Valavičiaus gatvėje, veikė jo nedidelė laboratorija, kurioje darbavosi keletas žmonių. S. Brašiškis ten surinkinėjo nedidelius detektorinius radijo imtuvėlius ir pardavinėdavo Šiauliuose – Vilniaus g. buvo jo parduotuvėlė. Už europietiškus jie buvo geresni tuo, kad buvo kur kas pigesni: importiniai kainavo 300–400 litų, o šiaulietiškieji – tik apie 60–80 litų.

S. Brašiškio radijo imtuvų daug gaminama nebūdavo, juk masinė prekyba dar nebuvo vystoma. Muziejaus darbuotojai labai norėjo įsigyti vieną egzempliorių, bet niekaip nepavykdavo rasti… Pasirodo, ne ieškoti reikėjo, o tik atsidurti tinkamoje vietoje.

„Buvusi vadovė G. Žukauskienė vykdydavo ekspedicijas: išvykdavo į kaimus ir ieškodavo kokių nors senų daiktų. Na, ir vienos ekspedicijos metu kažkas pasakė, kad palėpėje mėtosi kažkoks prietaisas. Sako, vaikai žaidžia užsidėję ausines, kažką veikia… O užlipusi į palėpę, ji išvysta S. Brašiškio radijo imtuvo originalą!“ – vertingo prietaiso kelią į muziejų prisimena pašnekovas.

Fonografas, pabuvęs Sibire

Dar muziejuje stovi J. Rimkevičiaus pirktas gramofonas. Jis kainavo 5 carines monetas. Didžiulis prietaisas buvo dailiai pagamintas, jį puošia gėlėmis siuvinėtas priekis. „Tarpukariu juos stengėsi priderinti prie baldų, kad neišsiskirtų iš vidaus interjero, būdavo iš prabangios medienos“, – atskleidžia pašnekovas.

Taip pat galima išvysti fonografą. Šis prietaisas atsirado anksčiau nei gramofonas, jie buvo sukurti T. Edisono. Garsą įrašydavo ne į plokštelę, o į cilindrą. Tai buvo pati pirmoji technologija, mat gramofonas buvo sukurtas tik po 10 metų. „Esminis trūkumas – įrašas tegalėjo būti iki minutės trukmės“, – sako muziejininkas.

O muziejuje esantis eksponatas, pasak M. Morozo, buvo netgi Sibire. „Jį buvusio vieno Šiaulių universiteto dėstytojo tėvas buvo pasiėmęs į tremtį kaip labai vertingą daiktą, kuriuo galės naudotis Sibire. Iš ten vėliau jį parsivežė ir paskui pateko į mūsų muziejaus rinkinius“, – pasakoja. Be to, jis priduria, kad su fonografais buvo įrašinėjami pirmieji J. Basanavičiaus tautosakos rinkiniai.

rtk03334.JPG

rtk03335.JPG

Muziejuje laikyti naujausi televizorių modeliai

Yra į ką paganyti akis ir smalsuoliams, kuriems rūpi televizoriai. Apskritai juos, kaip eksponatus, pradėjo rodyti Šiaulių televizorių gamykla. „Tai buvo jų reprezentacinis objektas daugiau kaip 10 metų. Visus naujausius modelius reprezentuodavo šiose patalpose, kadangi tai vieta bulvare, kur didelis žmonių srautas, daug atvykėlių“, – teigia M. Morozas.

Čia šiandien laikomas vienas paskutiniųjų „Tauro“ gaminių – televizorius „Tauras Angel“. Anot pašnekovo, jau pats pavadinimas liudija, kad tuo metu buvo pradėta orientuotis į Europą. „Tai nebe kineskopinis, bet dar grubokas televizorius, pagamintas 2007 m.“ – sako jis.

Žinoma, lankytojų žvilgsnių ir atgimstančių prisiminimų laukia nedideli televizoriukai, kuriuos dar tikrai pamena ne tik vyresnioji karta, bet ir pas senelius juos išvysdavęs jaunimas.

Ne tik pamatyti, bet ir išbandyti

Moksleiviai muziejuje gali ne tik išklausyti apie eksponatus, bet ir kai ką išmėginti patys. Pavyzdžiui, paklausyti gramofono, paspaudyti Morzės abėcėlę, paklausyti juostinio magnetofono, palyginti garso kokybės skirtumą, paieškoti radijo stočių senoje radioloje.

Be eksponatų, Radijo ir televizijos muziejuje galima apžiūrėti vis atnaujinamų parodų, keičiamų kasmet. Pernai čia buvo eksponuojama sovietų propagandos radijuje ir televizijoje paroda, o šiemet lankytojų nuo liepos lauks jaunųjų technikų darbai, sumeistrauti pačių rankomis. Jie susiję su radijo ryšiu, automatika ir pan.

spaudos-fondas-naujas-61-intern-32.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt