Kryžiumi nevadino

Krikštą retai bepamatysime, o jei vis tik pasisektų, tai greičiausiai bus nedidelis 0,5–1 m aukščio kryželis. Tiesa, kryžiumi seniau žmonės jo nevadino – tik krikštu. Krikštas nebūdavo šventinamas, neturėdavo Nukryžiuotojo ar kitokių šventųjų. Tik kai XX a. pradžioje krikštus imta statyti kapinėse, kartais prie jų prikaldavo nedidelį metalinį Nukryžiuotąjį.

Jeigu išvysdavai krikštą, iš karto žinojai – vietoje, kurioje jis stovi, būta nelaimės. Šis neįprastas kryžius buvo tarsi ženklas, kad toje vietoje su pasauliu atsisveikino žmogus, nepasiruošęs mirčiai. T. y. negavęs Paskutinio patepimo sakramento. Net jei staigios ir netikėtos mirties dieną žmogus prieidavo išpažinties, krikštą vis tiek statydavo.

Dažniausiai krikštus suręsdavo iš nelaimės vietoje augusių medžių, mat nei pirkti, nei juo labiau vogti medienos tokiam darbui negalėjai. „Nugirsti besigiriant: jis nė savo medžio neturėjo, tėvui krikštą statant, anava, iš mūsų pasausdravio leidau patį geriausį ąžuoliuką nusikirsti. Dabar jau nebeatsimena ir dėkui nebesako“, – knygoje rašo I. Končius. Buvo manoma, kad medį duodantis asmuo irgi dalyvaudavo „Dievo garbei ruošiamo pastato“ statybose.

Šalia šv. Jonelio

Keliaudamas po Žemaitiją, I. Končius aprašė ne vieną krikštą. Maža to, etnografas stengėsi surinkti kuo daugiau informacijos apie tose vietose ištikusius skaudžius įvykius, žmonių išgyvenimus. Pavykdavo ne visuomet – kartais krikštą išvysdavai vidury niekur. Vis tik keletą istorijų užrašyti jam pavyko.

„Priėjus prie Kripo pievos kampo, prie tvoros pasisukimo aptikdavai krikštą. Vienišas krikštas nei šiokioje, nei tokioje vietoje. Visai be jokio tako, čia tik kapčius – ribos ženklas ant sukastos žemės kupsto. Kas čia atsitiko? Rukuiža iš Lekemės medžiojo. Lipo per tvorą, paslydo ir persidūrė ant prie nupiauto medžio kelmo palikusios aštrios paplaišos (medžiojo su šunimis). Rado šunis belaižančius jau nebegyvo šeimininko sriuvenantį ar sukrekėjusį kraują. Tapo čia pastatytas krikštas“, – metrikavo I. Končius.

Beje, didžioji dalis knygoje jo aprašytų krikštų stovėdavo ne vieni – įręsti kryžiuose arba šalia šv. Jonelio, sergėjusio tiltus ir netoliese buvusius kelius. Šv. Jonelio į praeivius nukreiptas žvilgsnis tarsi perspėdavo, kad tiltas gali būti skylėtas, papuvęs, o kelias staigus.

Tokius atvejus aprašo ir I. Končius:

„Gal dvejetą šimtų žingsnių toliau nuo Zdramio pievos buvo rastas negyvas Vitartas iš Žvirzdalių. Arkliai, įsmeigę rodyklį į tvorą ir bestovį, o lavonas išvirtęs iš gardžių ant rodyklio. Vitartas nebuvo stambus (apie 30 ha) ūkininkas, bet gerai gyvenąs, drąsus, apsitrynęs, savęs vertas, neapsileisdavo, sako, sragus, status. Vitartui pastatytas čia juodas paprastas be kokių pagražinimų kryžius su įrestu ir išdažytu baltu krikštu.“

„Toje pat Minijos pusėje prie tilto buvo šv. Jonelis didokas ant žemės koplytėlėje ir krikštas greta. Iš viso ko buvo matyti, jog krikštas yra vėlyvesnis padaras. Paskui tas krikštas išvirto, supuvo, o koplytėlė su šv. Joneliu tebestovėjo.“

Kryžius – ir skenduoliui ieškoti

Be krikštų, buvo ir daugiau nešventinamų kryžių.

Štai kai žemaičiai statydavo namą, tarp rąstų iškaldavo duobutę. Į ją įdėdavo iš tęvų – plonų vaškinių žvakių – sulipdytą kryželį, kuris, tikėjo, saugos namus nuo griaustinio ir gaisro.

Arba ūkininkai prie tvartų staktoje iš vidinės pusės prikaldavo paprastą kryželį vienodo ilgio kryžmo galais, dažniausiai pagamintą iš apvalaus medžio. Nors ir nešventintas, jis esą saugodavo arklius – kad laumės jų nejodytų, karves – kad, bloga akimi nužiūrėjęs, jų pieno kas nepagadintų.

I. Končius knygoje „Žemaičių kryžiai ir koplytėlės“ aprašė ir „kryžišką skylę“, kuriai šventinimo vėlgi nereikėjo:

„Nuskendus upėje, skenduoliui surasti ima duonos kepalą, įpiauna kryžišką skylę, į tą skylę įstato uždegtą grabničinę vaškinę žvakę ir paleidžia taip paruoštą duonos kepalą pavandeniui. Kame sustos toks su kryžiškoje skylėje žvake duonos kepalas, čia ieškok skenduolio.“