R. Valatka pokalbio metu atskleidė žurnalistinio darbo ypatumus, kuo svajojo tapti vaikystėje, savo kelią politikoje ir kodėl iš jos pasitraukė.

– Esate Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Daug drąsos reikėjo priimti šį visiems labai svarbų sprendimą?

– Mistifikuojama jau, tai reiškia labai daug laiko praėjo nuo to momento. Iš tikrųjų tam nereikėjo jokios drąsos. Drąsos reikėjo, kad tu ten patektum arba net ne drąsos. Kitaip sakant, tu turėjai kažkuo būti, kad tave išrinktų. Tai buvo turbūt vienintelis Seimas, kurio visų 141 žmogaus vardą, pavardę ir veidą žinojo 95 proc. Lietuvos.

Dabar praeis Seimo narys ir niekas dėmesio neatkreips – jų nepažįsta. Iš tiesų reikėjo kažkuo būti, kažką būti padarius, kad tave išrinktų. Kai jau susirinkome, buvo klausimas tik toks – kada? Ar šiandien, ar rytoj?

– Tapote politiku, bet kažkodėl neilgai užsibuvote politikoje. Kodėl?

– Priežastys dvi. Svarbiausia priežastis, kad dauguma nebenorėjo tų, kurie buvo 90-aisiais, buvo „šaltis“, kainų keitimasis į didžiąją pusę. Manęs tiesiog nebeišrinko, smarkiai nebeišrinko. Labai gerai, kad taip atsitiko, nes per tuos pustrečių metų supratau, kad ne mano sukirpimo žmogui būti politikoje. Man politika yra labai įdomus dalykas ir, iš tiesų, labai svarbi žmogaus veiklos sfera.

Politikoje turi būti komandinis žaidėjas, turi žiūrėti, kas naudinga partijai, frakcijai. Mano sukirpimas yra individualistinis ir žurnalistinis. Jeigu sužinojau naujieną, man įsijungia galvoje – per kiek laiko tą naujieną galiu pranešti kitiems. O čia turi naujieną ir ją reikia slėpti nuo visų.

Diskomfortas buvo didelis todėl, kad man norisi platesnio lauko. Šiaip politikoje, jeigu esi vienas iš Seimo narių, realiai nuo tavęs ne tiek daug ir priklauso. Sprendžia frakcijos lyderis, partijos lyderis, ministras pirmininkas ir t. t. O tu esi tas smuikelis, kuris čirpina pagal natas parašytas.

– Sakote, kad esate ne komandos žmogus, bet turėjote pokalbių laidą apie krepšinį. Ruošiantis interviu, mane tai nustebino. Čia taip privaloma Lietuvoje, kažkam vis prisiliesti prie krepšinio (juokiasi)?

– Pasakysiu taip, kaip vaikai sako, kai svajoja, kuo nori būti užaugę. Pirmiausia norėjau būti inžinieriumi, o antras variantas buvo – profesionalus krepšininkas. Aišku, niekas vaikui nepasakė, kad reikia pažiūrėti į tėvų ūgį, į pėdos ilgį, į plaštakos ilgį ir tau pasakys – „nesvaičiok“. Krepšinį taip mėgėjiškai žaidžiau, galima sakyti mokyklos rinktinėje buvau. Iki 45-erių Vilniaus miesto mėgėjų pirmenybėse po 10–12 min. dar žaisdavau. Vėliau pamačiau, kad gynyboje tampa sudėtinga, kojos nesilanksto taip greitai, tai perėjau prie kitų sporto šakų.

Mano svajonė buvo tapti sporto žurnalistu. Vieninteliame skyriuje, kuriame nesu dirbęs – yra sportas (juokiasi). Kai jau galėjau rinktis, buvau redaktoriaus pavaduotojas – prašokau. Man sportas yra įdomus.

– Jūsų publikacijos ir pasisakymai dažniausiai būna gana aštrūs. Tai darote specialiai? Po jūsų publikacijomis būna daug piktų komentarų, kartais pagalvoju – ar tai gerai, ar blogai? Ar nuolat turi būti tik geri atsiliepimai?

– Sakyčiau, kad tai yra žmonių problema. Tai ne mano problema. Žmogus gaišta laiką, skaitydamas tekstą, kuris jį sunervino taip, kad jis rašo nesąmones – man tokio žmogaus nuoširdžiai gaila. Stengiuosi neskaityti tekstų, kurie mane erzina. Aš iš antro sakinio suprantu, ar verta skaityti, ar neverta, užverčiu tekstą ir einu ieškoti geresnio. Tokia yra mano raiškos forma. Rašytojas, šiaip jau bet kuris, rašo sau. Jeigu rašyčiau skaitytojams ir bandyčiau jiems įtikti, kai kur pasiekčiau kosmosą. Bet kuris rašantis žino, kaip pataikyti į žmogaus sielą.

Pirmiausia nori išsiaiškinti pats su savimi, kaip man tie reikalai atrodo. Antra, turi pateikti formą. Tarkim vanduo... Jeigu nebūtų stiklinės, ir to vandens nepavaizduotum. Reikia stengtis, kad žmonių smegenų neapkrautum per daug sudėtingu dėstymu.

– Dabar juntame gerų rašytojų, žurnalistų, publicistų badą. Neatsiranda tų jaunų žmonių? Kas yra nutikę?

– Atsiranda. Sakyčiau netgi taip, kad randu už save daug geriau rašančių, geriau mintį dėstančių žmonių. Kai kalbame apie gyvenimo refleksiją, turi dar viena savybė būti – tu turi būti sąžiningas, neturi išsisukti nuo nepatogių klausimų. Užaugo karta, kuri gyveno nepriklausomoje Lietuvoje, kur nebuvo nepriteklių tokių, kur parduotuvėje nereikėjo žieminių batų ieškoti žmonai.

Žmonės pripranta prie gero gyvenimo, patogumų ir dažnai pradeda galvoti: „Ai, aš apie šitą nerašysiu.“ Turi būti toks principas, jį galima vadinti anarchisto Nestoro Machno principu, bet aš jį vadinu žurnalistiniu principu. Tu turi mušti baltus, kol paraudonuos, mušti raudonus, kol pabals. Reiškia, kad realiai neturi šalininkų, neturi draugų. Taip nėra labai patogu gyventi, be draugų ir be šalininkų – be tų, kurie tau patapšnoja per petį. Turbūt šitoje srityje yra problema, nes gerų tekstų yra, bet geram tekstui turi nuolat, iš esmės stoti nuogas. Nuogas į dilgėles – tai nėra labai smagi poza ir nėra patogumų – žmonės renkasi.

– Ar yra temų, apie kurias norėjote parašyti, bet neparašėte?

– Būtų negražu girtis, kad viską parašiau. Aš irgi esu žmogus, irgi kartais suveikia, gal ne savisaugos instinktas, bet toks, kur pats iki galo nesupranti, ar gėris yra čia, ar blogis. Tu svarstai ir tas traukinys nuvažiuoja.

– Iš kokios srities?

– Kiekvieną kartą sėsdamas rašyti svarstai, kas tau yra gėris, ir kas tau yra blogis. Dažnai būna – atsisėdi mąstydamas vienaip, po to rankos pradeda judėti ir juda visai kita kryptimi. Mūsų smegenys yra greičiausia kūno vieta, bet tingiausia tuo pat metu. Kaip kompiuteris, jeigu nenaudoji, jis užgęsta. Kai pradedi dirbti, adrenalinas kala ir pradedi mąstyti. Staiga sumąstai labai daug naujų dalykų. Jūs klausinėjate manęs ir kai kuriuos dalykus aš čia ir suformulavau. O kam reikia galvoti, kai gali negalvoti (juokiasi)?

Kiekvieną kartą reikia spręsti. Pasipriešinimas nerašyti, neimti tos aštrios temos – kūnas to nori, kūnas nori patogumų, nori ramiai gyventi. Tu supranti, kaip visi pyks, kaip tau skambins, kaip tau rašys ir t. t. Aš nesakau, kad teisus esu. Jeigu rašinius dabar paimtume per teisybės ar neteisybės prizmę, turbūt kokie 50 proc. paaiškėtų, kad gal tu prašovei pro „šikšnelę“.

– Su pašnekovais susitinkame unikaliose vietose. Kai jūsų paklausėme, atsakėte, kad dabar pati unikaliausia vieta yra kompiuteris, technika. Kodėl?

– Turbūt kad nesu niekada buvęs prisirišęs prie vietos. Vieną kartą prieš užmigdamas skaičiavau, kiek vietų aš esu gyvenęs ir užmigau. Taip, nesuskaičiavęs, vietoj avių (juokiasi). Gimiau Sibire, mažą parvežė į Lietuvą, į kaimą. Kaime keturiose vietose iki 18 metų teko gyventi. Po to bendrabučiai, nuomojami butai, kariuomenė ir t. t. Aš mėgstu judėti, mėgstu gražias, istorines vietas. Kai manęs paklausia, kur tu norėtum Vilniuje? Man visur Vilniuje gerai.

– Mes parinkome Energetikos ir technikos muziejų. Kaip jums ši vieta?

– Man patinka. Todėl, kad iki senelio imtinai visi dirbo žemę. Žmonės su ta pavarde. Vėliau, kai galėjo leisti vaikus į mokslą, tai visi Valatkos mokėsi matematikos, fizikos, chemijos, taikomosios matematikos, chemijos technologijų, energetikos. Mano tėvo brolis ir krikšto tėvas 20 metų buvo Kretingos elektros tinklų viršininkas. Tetos vyras karjerą pradėjo Elektrėnų šiluminėje elektrinėje ir baigė vyriausiuoju inžinieriumi Kruone, hidroakumuliacinėje elektrinėje. Taigi energetinė aplinka, energijos šaltinių vieta, yra įprastas dalykas man.

#UNIKALU kviečia kas antrą savaitę atrasti unikalių Lietuvos žmonių ir vietų. Pamatyti ir išgirsti neeilinių pokalbių. Vaizdo įrašai su vertimu į gestų kalbą.