REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Unikalu2021 m. Rugpjūčio 13 d. 07:00

#UNIKALU. N. Čer­niaus­kas: „No­ri­si ma­ty­ti dau­giau kū­ri­nių, ža­di­nan­čių vaiz­duo­tę“

Šiauliai

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt


184468

Nau­jie­nų plat­for­mo­je „Etap­lius“ star­ta­vu­si tin­kla­lai­dė „UNI­KA­LU su As­ta Le­saus­kie­ne“ pri­sta­to dar vie­ną uni­ka­lią as­me­ny­bę – is­to­ri­ką ir Vil­niaus uni­ver­si­te­to dės­ty­to­ją Nor­ber­tą Čer­niaus­ką. Do­ku­men­ti­nę kny­gą apie 1940-ųjų bir­že­lį pa­ra­šęs is­to­ri­kas at­sklei­džia ne tik kū­ry­bos eta­pą, bet ir pro­fe­si­nės sri­ties niuan­sus.

Susitikome visai netoli prezidentūros – Vilniaus universitete. Kodėl mus pakvietei būtent į šią vietą?

– Aš pataisysiu – susitikome ne šalia prezidentūros. Tai prezidentūra yra šalia universiteto (juokiasi). Čia mano antrieji namai, čia praleidau jau 18 metų. Kaip įsikūriau atvažiavęs nuo pirmo kurso, taip ir likau, dabar dirbu universiteto Istorijos fakultete.

Kodėl pasirinkai istoriko kelią?

– Nežinau, neturiu atsakymo. Tiesiog istorija patiko nuo vaikystės, apie kažką kitą labai ir negalvojau. Kažkada galvojau rinktis Karo akademiją, bet nepasirinkau ir to nesigailiu. Tai svajonės išpildymas, tad tikriausiai negalima sakyti, kad dirbu, nes užsiimu tuo, kas man patinka.

Šią vasarą mus pasiekė tavo naujausia knyga „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“. Labai malonu skaityti knygą – lengvas tekstas ir labai įdomu pabuvoti vaizduojamame laikotarpyje. Kodėl ėmeisi šitos knygos? Kodėl kilo mintis aprašyti žmonių jausmus, išgyvenimus, prieš prasidedant karui?

– Žinote, šis laikotarpis yra toks klausimas, kuris vos ne kiekviename šeimos baliuje aptariamas – visi turi patarimų, ką reikėjo daryti. Norėjosi autentiškai pažiūrėti į šitą klausimą. Ne per kažkokias struktūras, procesus, bet per tai, kaip tuomet gyveno žmonės.

Knyga yra apie tai, ką žmonės dirbo visą dieną. Norėjosi pamatyti daugiau visuomenės: kas joje buvo, kaip ir ką žmonės mąstė, ką jie galvojo apie karą. Tada pamatai, kad ne viskas vien tik tamsiomis spalvomis. Mano knygoje nematyti ritimosi į bedugnę.

Kitas man labai svarbus dalykas – drama, pasakojimas. Man buvo svarbu skirti dėmesio pasakojimui, o ne faktams ar teorijoms.

 

0u1a0159.jpg

Skaitant netikėta buvo matyti knygos herojus, kurie – žmonės, per jų prisiminimus atskleista laikotarpio istorija. Tik vieno dalyko niekaip nesupratau: kaip reikėjo sugalvoti ten rasti vietą Astridai Lindgren?

– Iš pradžių negalvojau apie moterišką liniją, vėliau supratau, kad labai noriu ją paryškinti, kadangi knyga prasideda ir baigiasi moterimis.

Netikėtai man papuolė Halinos Kairiukštytės užrašai – pirmą kartą skaičiau tokį intymų dokumentą ir nežinojau, kaip su juo elgtis. Ten daug asmens dramų, pamąstymų apie Europą. Pagalvojau: „O kaip kita moteris kitoje pusėje jūros? Ką ji galvoja apie tai?“ Pamačiau, kad, nepaisant mus skiriančių kilometrų, žmonės apie karą galvojo tą patį.

Tokią perspektyvą duoda netikėtas palyginimas, bet iš kitos pusės matome Lietuvą ir jos žmones europiniame kontekste ir smagu, kad tai nėra užkampis.

89906.jpg

Vilniaus atgavimo vaidmuo knygoje ir to meto istorijoje yra svarbus. Įdomu skaityti apie atsiradusias ekskursijas į šį miestą. Ką toks momentas atskleidžia?

– Vilnius ir visa Vilnija nuo Varėnos iki Ignalinos didžiajai daliai lietuvių buvo it egzotiškas kraštas, užsienis. Daugelis apie šį kraštą tebuvo girdėjęs ir niekada ten nesilankė, matė jį tik iš atvirukų su užrašais „Mes be Vilniaus nenurimsim“. Atvykę į Vilnių, žmonės pamatė, kad ten gražu, unikalu: bažnyčios, Aušros vartai, katedra, Gedimino pilis, visos šventovės, bet žmonės nekalba lietuviškai. Daugeliui buvo šokas.

Kyla ne tik susidomėjimas, bet ir konfliktų. Akmenėlį galima mesti tikriausiai į valdininkijos daržą, nes nesuprasta, kaip Vilniaus lietuviai gali nekalbėti lietuviškai. Daugelis galvojo, kad spustelės ir žmonės atlietuvės.

Apie Vilniaus tarpukarį žinome labai mažai. Vilniaus ir jo žmonių iš karo beveik nebeliko. Įdomu pažinti šią, rodos, svetimą teritoriją.

Kokių dar idėjų yra ateičiai? Ką mums dar patyrinėti?

– Mane domina alternatyvios istorijos žanras. Istorikai sako: „Negalima sakyti: kas būtų, jeigu būtų?“ Aš galvoju, kad reikia tai pasakyti. Kas būtų atsitikę, jei Lietuva 1940-aisiais nebūtų prapuolusi? Man įdomu pasvarstyti tokiais klausimais. Gal prisėsiu prie to.

Sulauksime knygos?

– Kol kas nenoriu duoti pažado (juokiasi).

Kaip dabar yra su jaunaisiais istorikais? Ar daug jaunimo renkasi istoriko specialybę?

– Sakyčiau, kad mažiau nei paties didžiausio bumo metu 1990-aisiais, kuomet gyventa istoriniais laikais. Dabar antplūdis sumažėjęs, bet manyčiau, kad tai labiau sąmoningi pasirinkimai. Tai džiugina.

Žmonės atviresni. Mano laikais per seminarus sėdėdavome ir tylėdavome, kad tik nereikėtų nieko pasakyti. Dabar kartais nereikia į nieką kreiptis – mintys liejasi, nebijoma suklysti.

Ko Lietuvoje trūksta, kalbant apie istorikų darbus ir apie tai, ką mes visi turėtume žinoti?

– Man atrodo, kad trūksta daugiau vaizduotės. Kūrinių, darbų, leidinių, knygų, straipsnių, kurie žadintų vaizduotę. Ne tik atskleistų faktus, teorijos žinias, bet norisi ir tokių darbų, kurie pažadintų skaitančių žmonių vaizduotę. Jie per straipsnį ar knygą galėtų nusikelti į vaizduojamą laikotarpį. Tada santykis su laikotarpiu yra gilesnis ir kuria kitų pridėtinių verčių. Manau, kad įdomius darbus rašantys studentai greitai užpildys šitą trūkumą.

xx.jpg

O kaip mūsų televizija, kinas ir vizualusis menas? Gal trūksta ir filmo, serialo, kad žmonės geriau pažintų laikotarpį?

– Nežinau, nežinau... Niekas nepavyksta (juokiasi). Yra sėkmingų lenkiškų pavyzdžių. Jų istoriniuose serialuose, atrodo, nėra jokių stebuklų, bet mums patiems nepavyksta. Gal todėl, kad neturime santykio su praeitimi per kokią nors vaizduotės liniją.

Mes tarsi žinome, kas buvo, tačiau santykio nėra. Gal tai problema? Sunku su kinu. Stebiu filmus apie partizanus, sunku. Aš nesu kino ekspertas, bet tai nėra lengva tema Lietuvoje. Istorinis kinas? Nežinau.

Šiuo metu baigiamos studijos. Ar istorikai turi ypatingų šventimo tradicijų?

– Istorikai tiesiog mėgsta švęsti (juokiasi). Nereikia daug tradicijų, svarbu švęsti smagiai.

Bene didžiausia tradicija yra ateiti į fakultetą atsisveikinti su liepa kiemelyje. Manau, kad tai seniausias akademinis medis Lietuvoje. Studentai tapatinasi su liepa. Ateina, prisiglaudžia, apkabina. Pažiūri, kaip bitės dūzgia.

Viskas vyksta aplink liepą. Vyko stojimai į doktorantūros studijas – mačiau, susibūrę kiemelyje, stovėjo ir sėdėjo po liepa. Jei ši liepa parašytų istoriją, tai ji būtų labai įdomi.

#UNIKALU kviečia kas antrą savaitę atrasti unikalių Lietuvos žmonių ir vietų. Pamatyti ir išgirsti neeilinių pokalbių. Vaizdo įrašai su vertimu į gestų kalbą.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA