Angle down Atgal

#UNIKALU. A. Špi­le­vo­jus: „Kas­dien ban­dau sau at­sa­ky­ti, kas aš esu“

Nau­jie­nų plat­for­mo­je Etap­lius.lt star­ta­vu­si tink­la­lai­dė „UNI­KA­LU su As­ta Le­saus­kie­ne“ pri­sta­to dar vie­ną uni­ka­lią as­me­ny­bę – teat­ro re­ži­sie­rių, dra­ma­tur­gą, pui­kų ak­to­rių ir pe­da­go­gą Alek­sand­rą Špi­le­vo­jų. Pa­ne­vė­žio Juo­zo Mil­ti­nio dra­mos teat­ro va­do­vas pa­sa­ko­ja, ko­dėl pa­si­rin­ko kū­rė­jo ke­lią, kaip pan­de­mi­ja pa­vei­kė teat­ro gy­ve­ni­mą ir ko­dėl jis vi­sa­da jau­čia­si lyg la­vi­ruo­da­mas tarp dvie­jų skir­tin­gų pa­sau­lių.
 

Aleksandrai, kas jūs esate?

– Kasdien vis kitaip bandau sau atsakyti į šį klausimą. Jei atrodo, kad šiandien atrandu kažkokį atsakymą, kas aš esu, tai rytoj aš juo nusiviliu. Nebandysiu gilinti ir eiti į savo minčių pelkes. Labai paprastai kalbant, esu žmogus, kuriantis teatre arba pritaikantis teatrą kai kuriose kitose socialinėse arba švietimo sferose.

Kaip manote, ar pasikeis teatras po karantino?

– Kosmetinių pokyčių bus, bet pernelyg ilgai, daug tūkstantmečių gyvuoja žmonija ir teatras patyrė įvairiausių badų, marų, karų… Žinoma, viskas daro įtaką tiek mūsų vystymuisi, tiek teatro vystymuisi, bet netikiu, kad toks dalykas kaip karantinas gali kažkaip sugadinti teatrą. Manau, kad jis tik dar labiau paryškins pačią teatro esmę – teatrą, kaip kūrėjų menininkų ir žiūrovų susitikimą.

Kada būna tas momentas, kai patiriate patį didžiausią pasitenkinimą? Kai sukuriate, kai spektaklį „pačiupinėja“ aktoriai, kai jau pamato žiūrovai?

– Skirtinguose darbuose skirtingai. Kartais kuriu spektaklius su mokiniais. Tada mano dėmesio fokusas yra ne rezultatas, bet ko išmoksta mokiniai. Galiu aukoti kūrinio kokybę, galutinį rezultatą, jeigu mokinys išmoks daugiau. Tokiuose darbuose aš žymiai didesnį pasitenkinimą jaučiu ne nuo kūrinio, kuris gimė, bet nuo to, kai pamatau, kad mokinys žengia vis didesnius žingsnius, patiria atradimo džiaugsmą. Tai mane labai užkuria toliau kurti, veikti su jais.

Jei kuriu spektaklį, žinoma, man labai svarbu, kai jis gimsta ir įvyksta aktorių ryšys su žiūrovais. Vis dėlto kuo toliau, tuo labiau jaučiu, kad kai pats veikiu ne kaip aktorius, o kaip dramaturgas, režisierius arba pedagogas, man kur kas svarbesnė dalis yra procesas ir mano susitikimas su kolegomis. Kur kas geresnis jausmas apima, kai pamatau nuostabią repeticiją, o ne nuostabų galutinį spektaklį, kai pamatau, kad aktoriai užsidega, nori kurti, mato kažkokią prasmę, kai perskaito mano pjesę, jiems ji patinka ir mato, kad ten yra ką vaidinti, ką pasakyti, gal net savo gyvenimo poziciją išsakyti per monologą, kurį parašiau. Darbas su aktoriais, o ne su žiūrovais, matyt, mane „užpumpuoja“ ir įkvepia labiau.

(Etap­lius.lt nuotr.)
(Etap­lius.lt nuotr.)

Kokios temos labiausiai domina? Ar tai būna ekspromtas, ar sąmoningai pasirinktos temos, sritys?

– Viena vertus, gyvename postmoderniais laikais ir dabartinis teatro trendas yra kurti aštrius politinius spektaklius, socialiai atsakingus, bet tai ne visai tai, kuo užsiimu aš.

Mane domina temos, kurios liečia ne kokią nors mažumą, o neišvengiamai palies kiekvieną žmogų: gimimas, mirtis, mūsų gyvenimo etapų pokyčiai, kurie kartais priverčia patirti didžiulį gedulą, išsiskyrimą su savo artimaisiais, nusivylimą savo žinojimu, atradimą, kaip susikalbėti su savimi, savo kūnu, su kitais žmonėmis.

Bet aš negyvenu izoliuotame pasaulyje nuo visko, kas vyksta Lietuvoje arba Europoje, plačiajame pasaulyje. Akivaizdu, kad mano spektakliuose suskamba tos temos, aš nesistengiu išvengti to, kas yra aktualu šiandien, bet tai daugiau fonas, kuris įžemina, kad nefilosofuočiau ir neskraidyčiau padebesiais.

Kol pastatyčiau gerą spektaklį apie kažkokią šiandien svarbią temą, ištyrinėčiau nuodugniai, parašyčiau pjesę, surepetuočiau su aktoriais, premjera išeitų ir visi jau būtų pamiršę apie tą įvykį. Tai gali skambėti kažkur fone, bet tikrai nebus pjesės pagrindas. O, pavyzdžiui, netektis… Neseniai patirtas išsiskyrimas su močiute gali atsispindėti net ir po 10 metų mano spektakliuose, nes tai mane paveikė kur kas stipriau negu bet kokie mane supantys kiti socialiniai įvykiai. Esu tikras, kad kiekvienas turi panašių netekčių. Arba turės – tai yra neišvengiama. Tai mus visus liečia ir skirtingai, ir kartu kažkiek panašiai: galime susikalbėti apie skausmą, netektį. Tai mums bus visada aktualu.

Ar esate sau atsakęs į klausimą, kas paskatino rinktis teatro kelią?

– Taip tiesiog yra. Aš pats, būdamas dramaturgas ir rašydamas pjeses, vis dažniau susimąstau: o kas, jei mūsų pasaulis irgi yra viena kosminė pjesė ir aš esu tik vienas iš milijardo tos pjesės personažų? Ir kai parašau, kad vienas mano veikėjas turi nužudyti kitą, ar tas veikėjas yra blogas? Mes sakome – taip, čia yra blogas, o čia geras, bet jis juk nieko blogo nepadarė, aš už jį sugalvojau, kad jis turi nužudyti, jis pats gal ir nenorėtų, bet aš taip parašiau ir jam tenka taip padaryti. Aktorius irgi išeis ir sakys: „Kodėl aš turiu vaidinti tokį niekšą?“ Todėl, kad taip parašytas tavo likimas. Galbūt taip pat kažkas užrašė kosmoso pjesėje, kad aš turiu tapti teatro žmogumi? Teatras yra mano kelias, tai yra mano mokykla.

Ir pats mokotės, ir kitus ugdote. Kaip sekasi, kam to reikia jums pačiam?

(Etap­lius.lt nuotr.)
(Etap­lius.lt nuotr.)

– Labai natūraliai tai atėjo. Nuo vaikystės važinėjau į stovyklas, lankiau įvairias studijas, futbolo treniruotes, teatro, muzikos užsiėmimus. Man buvo įdomu mokytis ne tiek mokykloje, kiek už jos ribų. Ir atrasdavau savo įkvėpėjų: teatro studijos vadovę, Muzikos konservatorijoje – muzikos istorijos mokytoją. Labai įdomūs žmonės, kurie man atrodė magiški, paslaptingi, turintys kažkokį suvokimą ir žinojimą, kurio, beje, niekada mums negrūdo. Taip aš visada norėjau grįžti prie vienokių ar kitokių mokymosi formų: ar tai workshopai, ar studijos, kaip dabar.

Dėstymas irgi atėjo natūraliai. Kažkada paprašė draugas, kad pamokyčiau groti gitara, vėliau – draugo draugas, na, ir pamažu prasidėjo pamokos. Jaunystėje, kol studijavau, tai buvo mano papildomas uždarbis. Vėliau visa tai traukėsi nuo muzikos prie teatro, kaip visa mano veikla. Supratau, kad galiu veikti per teatrą. Dar įdomiau buvo tai, kad atradau, jog teatro užsiėmimuose galima be aktorinės, režisūrinės arba dramaturginės meistrystės perduoti kai ką daugiau. Pavyzdžiui, su kolegomis iš savo privačios mokyklos ėmiau lankytis nepilnamečių merginų socializacijos centre. Atvykdavome ir vesdavome aktorinius pratimus, žaidimus. Labai aiškiai suvokiau, kad nepadarysime iš jų didžių aktorių, bet supratau, kad tas dvi valandas jos praleidžia kitaip. Jos gyvena gana neįprastame pasaulyje, švelniai tariant, ir mes galime šiek tiek nuimti tuos pančius, kuriuos jos pačios arba sistema sukuria.

Kitas dalykas – po mėnesio atėjęs, pamatai mažų skirtumų: kaip tavęs laukia, priima, pasikeičia jų leksika, žargonas. Bent trumpam. Nemanau, kad pakeičiame likimus, bet parodome, kad yra galimybė šiek tiek kitaip bendrauti, elgtis su supančiais žmonėmis. Tai labai stipriai ugdo ir mane patį. Negali vėliau smerkti ir teisti taip lengvai tų žmonių, kurie yra kitokie. Tai plečia mano akiratį, suvokimą apie šį pasaulį, mano vietą jame ir tarp tų žmonių, kurie yra labai labai skirtingi.

Susitikome Danės pakrantėje, Klaipėdoje. Pats norėjote, kad būtume tokioje judrioje vietoje: laivai, žmonės… Kodėl?

– Todėl, kad visą gyvenimą jaučiuosi esantis tarp dviejų skirtingų pasaulių, pasaulėžiūrų. Aš tai jausdavau. Pavyzdžiui, esu grynakraujis rusas, gimęs Lietuvoje. Kai griuvo Sovietų Sąjunga, man buvo ketveri, dar gyvenau tokiuose namuose, kur gyveno vien tik rusų kareivių šeimos. Kai griuvo Sąjunga, visos jos išvažiavo, o mes pasilikome trumpam. Atrodė, kad tuoj išvažiuosime, bet taip ir neišvažiavome. Ir visi mano kaimynai staiga tapo lietuviai.

Pradėjau bendrauti su lietuviais, greitai išmokau kalbą ir dabar žymiai lengviau kalbu ir mąstau būtent lietuviškai. Aplinka, kuri mane suformavo, yra Lietuvos. Ypač kai buvau mažas, iš giminaičių Rusijoje visada girdėjau, kad esu tas vakarietis lietuvis ar dar koks amerikonas... Tada aš visada gindavau Lietuvos pusę. Lietuvoje juk yra tas naratyvas, kad rusai – priešai, bet tada aš sakau: „Palaukite. Na, taip, kai pradedate kalbėti apie politiką – aš suprantu. Bet kuo kalti tam tikri žmonės?“ Pavyzdžiui, žaidžia futbolo komanda ir visa Lietuva sirgs ne už juos vien dėl to, kad tai rusai. Ką jums blogo padarė tie konkretūs sportininkai? Visą laiką jaučiuosi tarp Lietuvos ir Rusijos.

Lygiai taip pat, kai lankiau teatrą ir muziką. Ateidavau į teatro būrelį, man sakydavo, kad suvaidinsiu gitaristą, nes esu muzikantas, lankantis teatrą, o kai nueidavau į muziką, sakydavo: „Žiūrėk, galime padaryti ne šiaip koncertą, bet tu dar šiek tiek pavaidinsi grodamas, nes tu gi aktorius, kuris lanko muziką.“ Ir aš vėl tarp teatro ir muzikos, tarp Lietuvos ir Rusijos. Galima būtų vardyti ir vardyti.

Dėl to man labai patinka tokia erdvė, kur turime ir upę, ir marias, ir jūrą netoli. Tai gamtos elementai ir stichija, kuri mane labai traukia, bet kartu aš užaugau mieste ir, matyt, esu asfalto vaikas. Todėl man labai patinka industriniai objektai, vamzdžiai, iš kurių eina dūmai. Man vizualiai labai gražu ir tai, ką dovanoja industrinė civilizacija, ir tai, ką dovanoja motina gamta.

#UNIKALU kviečia kas antrą savaitę atrasti unikalių Lietuvos žmonių ir vietų. Pamatyti ir išgirsti neeilinių pokalbių. Vaizdo įrašai su vertimu į gestų kalbą.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite