Skaitmeninių knygų paklausai vis augant, „Vyturys“ šiandien turi apie 120 tūkst. registruotų vartotojų ir, pasak A. Šilerio, prisideda prie to, kad mokytis būtų patogiau: literatūra nesimėto po įvairius kompiuterio aplankus, ją lengva pasiekti.

Arūno Šilerio „Vyturys“ ėmė čirkšti, atsitikus kuriozui jo sūnaus mokykloje: „Mokytoja atsiuntė laišką, kad trūksta Kazio Sajos knygų „Būrimas obuolio sėklom“. Mokytoja prie laiško prisegė prastai skenuotą knygos variantą. Atsiverčiu tą failą – kreivas, šleivas ir nupilkėjęs“, – prisimena pašnekovas. Tądien jis suprato, kad reikia moksleiviams skirtų skaitmeninių knygų bibliotekos: paaugliams reikia tvarkos ir struktūros, o ne skaityti pusiau legaliai, pusiau nelegaliai.

Pašnekovas, norėdamas atkurti senąjį „Vyturio“ prekės ženklą, turėjo smarkiai paplušėti: tam, kad surastų logotipo dailininką, keliavo į stoties rajoną, beldėsi į įvairiausius butus, kol galiausiai jį rado senelių namuose. Sutvarkius visus biurokratinius reikalus, vyras suprato, kad buvo verta – tie, kas prisiminė senąją „Vyturio“ leidyklą, ją siejo su patikimumu: „Jei „Vyturys“ išdurs, tai kuo dar tikėti?“

Naujausiame tinklalaidės „UNIKALU su Asta Lesauskiene“ epizode – apie tai, kaip skaityti ne tik tekstą, bet ir iliustracijas, už kokį malonumą A. Šileriui moka pinigus ir kodėl ne vyturys, o kolibris yra jo idealas. Kviečiame žiūrėti Etaplius.lt „YouTube“ kanale.